Dubysa

Dubysa

Adresas

Seredžius. Žemėlapyje pažymėta vieta, kur Dubysa įteka į Nemuna. Šioje vietoje, prie tilto, įrengta maudykla.

GPS

55.077802184161, 23.420180082321

Adresas

Seredžius. Žemėlapyje pažymėta vieta, kur Dubysa įteka į Nemuna. Šioje vietoje, prie tilto, įrengta maudykla.

GPS

55.077802184161, 23.420180082321

Dubysa – upė Vidurio Lietuvoje, tekanti Žemaitijoje; Nemuno dešinysis intakas. Ilgis 130,9 km (14-oji pagal ilgį Lietuvos upė). Prasideda Šiaulių rajone, 4 km į šiaurės vakarus nuo Rėkyvos ežero, iš Bubių tvenkinio, ties užtvanka. Teka į pietus per Kelmės rajoną, pro Lyduvėnus, Betygalą, Ariogalą (Raseinių rajonas), Gėluvą. Žemupys skiria Jurbarko ir Kauno rajonus. Įteka į Nemuną 167,5 km nuo jo žiočių, ties Seredžiumi.

Nuo Ariogalos iki žiočių upė priklauso Dubysos ichtiologiniam draustiniui, dėl ten esančios žiobrių nerštavietės. Taip pat dalis Dubysos baseino priklauso Kurtuvėnų regioniniam parkui ir Dubysos regioniniam parkui.

Slėnis 300–500 m pločio, šlaitai iki 30 m aukščio, statūs (ypač ties Ariogala, kur slėnis kerta galinių morenų ruožą). Aukštupyje vagos plotis 5-10 m, o gylis 0,5-1 m, upė labai vingiuota. Prie Bubių Dubysa patenka į Kurtuvėnų slėnį. Juo lygiagrečiai su upe eina Dubysos-Ventos kanalas (vietomis kanalo vaga sutampa su upės vaga). Vidurupio vagos plotis 20–30 m, žemupio 40–60 m. Gylis žemupyje svyruoja nuo 0,2 m iki 3 m.

Dubysa turi 44 intakus; didesnieji:

  • kairieji: Tilžė, Šiaušė, Gryžuva, Lapišė, Liolinga, Luknė, Mūkė, Kirkšnovė, Gynėvė, Lazduona, Lelykas.
  • dešinieji: Lukojus, Kražantė, Dratvuo.

Dubysą daugiausia maitina lietaus ir sniego tirpsmo vanduo, todėl jos lygis smarkiai svyruoja. Nuo vidurupio iki žiočių iš dešinės įteka vos keli trumpi upeliai.

Krantuose yra XIII-XIV a. piliakalnių. Lyduvėnuose ir Padubysyje 1930-99 m. veikė hidrometrijos stotys. Ties Bubiais yra 418 ha Bubių tvenkinys, Mirskiškėje ir Dengtiltyje – malūnų užtvankos.

Per Dubysą yra nutiestas ilgiausias ir aukščiausias Lietuvoje tiltas – Lyduvėnų tiltas.

Upėvardis kildinamas nuo žodžių dubti („darytis dubiam, linkti, klimpti, smegti“), dubus („įdubęs, gilus“), dubė („įdubimas, slėnys“).

Istorija

Nuo neatmenamų amžių per Raseinių kraštą tekanti Dubysa daug regėjo, daug girdėjo, tačiau pati ji tais prisiminimais nepasidalins (o gal mes dar neišmokome ją išklausyti?). Taigi tą spragą teko užpildyti padubysių gyventojams: jie patys kūrė legendas, pasakojo padavimus, minėjo tikrus ar pramanytus nutikimus. Dabar, kai norime sužinoti tą tikrą ir vienintelę tiesą, susiduriame su objektyvių liudijimų, dokumentų stygiumi. O tada ratas užsidaro – tenka grįžti prie tų pačių legendų, jose ieškoti tiesos grūdo ar tik gėrėtis pasakotojų išmone. Tačiau ne visos legendos sukurtos
prieš šimtmečius, nes keliant hipotezes ar rašant grožinės literatūros kūrinius nejučia kuriamos naujos istorijos, kurios ilgainiui ima gyventi savo gyvenimą, kažkam atstoja tikrąją istoriją. Viena tokia istorija prasidėjo kiek daugiau nei prieš šimtmetį. Ir prasidėjo ji ne dėl Dubysos praeities nagrinėjimo, o dėl senosios Lietuvos sostinės paieškų.

Tikriausiai dėsninga, kad kuo senesnė istorija, tuo mažiau apie ją žinome, o jos pažinimo šaltiniai geriausiu atveju yra negausūs. Taip atsitiko ir su senąja Lietuvos sostine Voruta. Istorijos šaltiniuose pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo pilys minimos vos tris kartus. Anot senosios Lietuvos istorijos žinovo profesoriaus Edvardo Gudavičiaus, 1250 m. Livonijos ordino kariuomenės žygio į Lietuvą metu Mindaugas gynėsi „savo pilyje“, nors apie bandymą ją pulti žinių nėra. 1251 m. žemaičių didžiūnas Tautvila, vadovavęs jungtinei kariuomenei, apgulė Mindaugą Vorutos pilyje. Ir šį kartą Mindaugas didesnio pavojaus išvengė, nes jį rėmė Livonijos kariuomenė. Trečią kartą Voruta metraščiuose paminėta 1252 m., kai tų metų pradžioje haličėnų kariuomenė nuniokojo Mindaugo tėvoniją ir net pasiekė jo pilį.

Kaip dažnai būna tokiais atvejais, nė vienas Vorutos paminėjimas nenurodo, kur ji buvo, o tai užminė mįslę, kurią istorikai nelabai sėkmingai mena iki šiol. Vorutos buvimo vieta tapo ypač aktuali, kai Mindaugo karūnavimo diena buvo paskelbta valstybine švente, nors tiesos paieškos prasidėjo dar XX a. pradžioje. 1907 m. lenkų istorikas Voicechas Kentšynskis (Kętrzyński) moksliniame žurnale „Kwartalnik Historyczny“ paskelbė straipsnį apie seniausią Lietuvos sostinę. Jo manymu, Voruta galėjo būti ne kur nors kitur, o Ūturiuose. 1909 m. prie Mindaugo sostinės paieškų prisidėjo kitas lenkų istorikas ir archeologas Liudvikas Kšyvickis, beje, kasinėjęs ir ne vieną Raseinių krašto piliakalnį. Jo manymu, Voruta buvo šalia Dubysos stūksančiame Rociškės piliakalnyje. Anot profesoriaus E. Gudavičiaus, dabar šie spėliojimai įdomūs tik kaip istoriografija. Tačiau dėl to mums jie netampa visiškai beverčiais, nes savaip atspindi ne tik istorijos mokslo raidą, bet ir parodo istorikų dėmesį Raseinių kraštui, jo praeičiai.

Kentšynskio spėjimą savaip aktualizuoja dar viena raseiniškiams reikšminga aplinkybė, nes šią publikaciją pastebėjo Jonas Mačiulis-Maironis. Nors į lietuvių literatūrą jis įėjo kaip poetas, tačiau negalima nutylėti ir Maironio – Lietuvos istoriko – vaidmens. 1891 m. Tilžėje dienos šviesą išvydusi knyga „Vistorija, arba Apsakymai apie Lietuvos praeiga“ (klaida viršelyje liko nepastebėta, o tituliniame puslapyje nurodytas pavadinimas „Apsakymai apie Lietuvos praeiga“) tapo pirmuoju jo autoriniu leidiniu, išleistu atskira knyga – tik po keturių metų išspausdinti garsieji „Pavasario balsai“. Antras knygos leidimas pasirodė 1903 m., o 1906 m. išleistas ir trečias leidimas (šįkart knyga vadinosi „Lietuvos istorija. Su kunigaikščių paveikslais ir žemėlapiu“). Nors Maironis netapo profesionalių istorikų pripažintu istorijos specialistu, tačiau negalima menkinti jo vaidmens kuriant lietuviškosios istorijos mokyklos pagrindus.

Nieko stebėtino, kad pastebėjęs V. Kentšynskio publikaciją apie gimtąjį kraštą Maironis jos nepraleido pro akis ir 1908 m. žurnale „Draugija“ paskelbė straipsnį „Apie Mindaugo sostapilį“. Anot Maironio, „Jau seniai Lietuvos istorikus užima gana žingeidus klausimas, kur buvo Mindaugo sostapilis ir kur tasai didysis kunigaikštis apsikrikštijęs buvo Lietuvos karaliumi apvainikuotas“. Apžvelgęs anksčiau keltas hipotezes Maironis pereina prie V. Kentšynskio spėjimų: „Nuo pernykščių metų pribuvo dar viena hipotezė, kuriai, kaip žemiau matysime, netrūksta bent kokio pamato. Gr. Krasinskių bibl. Dr. Vaitiekus Ketzynskis mano, kad Mindaugo sostapilis buvęs ant Dubysos kranto, tarpe Betygalos ir Raseinių“. Anot V. Kentšynskio, tokią hipotezę leidžia kelti faktas, kad po krikšto Mindaugas pirmajam Lietuvos vyskupui Kristijonui paskyrė pusę Raseinių, Lokove, Betygalos ir kitų žemių. Maironis rašo, jog Lokove vietovardis Kentšynskiui leido manyti, kad „tai dabartinis dvaras tarpe Betygalos ir Raseinių, ties Dubysa, kursai iki šiolei vadinasi Liakava ir kurio vardą jau randame paminėtą rankrašty nuo 1667 m.“. Toliau perpasakodamas Kentšynskio
argumentus Maironis pritaria jo spėjimui, kad Liakavo pavadinimas metraščių perrašinėtojų galėjo būti iškreiptas ir tapti Lettovia (Lietuva): „Kai kurie manė, kad Lettovia žodį reikia suprasti Lietuvą, bet tada vietos paženklinimas būtų gana platus, gana juokingas; greičiausiai reikia spėti, kad tai ypatingos vietos vardas, bent kiek [Mindaugo raštų] kopijose iškreiptas: tasai, kurs perrašinėjo kopijas, girdėjo Lietuvos vardą, bet, duokime, jam nežinomas buvo vardas Lekoviae, o tt ir k lengvai rankos rašte gali suklaidyti. Todėl Mindaugo laiškai ar nebus rašyti virš paminėtoje Liakavoje? Volynijos Kronikoje Mindaugo sostapilis vieną kartą pavadintas „Voruta“; ar tai nebus antrasis nuo Liakavos netolimas dvaras, kursai šiandiena vadinasi „Uturiai“? Toliaus reikia paminėti, kad nuo Uturių iki Dubysos pro Liakavą iki šiai dienai eina neplatus volas, [iš] akmenėlių supiltas, ilgio nuo 3-4 verstų. Spėjama buvo, kad jis ar Žuvėdų [Švedų] laikuose supiltas, ar prieš amžius suneštas koralių kalnelis. Bet galėjo tai būti ir užsilikusi dalis volo, apie sostapilį sukasto.“ Taigi Maironis neapsiribojo kito istoriko pateiktais spėjimais, gerai žinodamas aprašomas vietas pats bandė ieškoti naujų argumentų, galinčių sutvirtinti hipotezę. Maironio minimas volas, matyt, yra jo pamėgta vieta, taip vadinama „Nugara“. Apie 1935 m. vietinis tyrinėtojas M. Gorodeckis užrašė padavimą, kad šį ožnugarį supylė pagonys ir kad čia buvo kariuomenė, „kuri gynė nuo kryžiuočių ir švedų, kad pastarieji neužimtų Betygalos ir nesunaikintų Perkūno aukuro, kur degė amžina ugnis.“ Pats Gorodeckis manė, kad pylimas yra gamtos kūrinys. Gaila, tačiau žmonės nebuvo jam gailestingi: kaip rašė M. Gorodeckis, vietos gyventojų iš pylimo žvyras imtas jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Mūsų dienų šis archeologinis paminklas nesulaukė, toliau kasant žvyrą buvo sunaikintas – tai nustatė 1967 m. jį žvalgęs archeologas Adolfas Tautavičius.

Nors Kentšynskio hipotezė Maironiui patiko, tačiau vis tik jis liko atsargus, ką liudija paskutinis jo straipsnio sakinys: „Ar nauja Dr. Ketržynskio hipotezė teisinga, galės parodyti tolimesni archeologų tyrinėjimai“. Maironis nemini L. Kšyvickio iškeltos hipotezės, kad Voruta galėjo stovėti Rociškės piliakalnyje – gal to straipsnio dar nebuvo perskaitęs.

Sekdamas Kentšynskiu, L. Kšyvickis bandė ieškoti konkretaus piliakalnio ir ypač tam tinkamas jam pasirodė labiausias įtvirtintas toje apylinkėje Rociškės piliakalnis. Be to, netoliese buvo Verėduvos kaimas, kurio pavadinimas kiek priminė Vorutą.

Vorutos paieškos prie Dubysos – įdomus Raseinių krašto istoriografijos puslapis, tačiau jis ne vienintelis toks. Lietuvos metraštyje – vadinamoje Bychovco kronikoje – pateikiama istorija apie Ariogalą ir kunigaikštį Vytenį – „išmintingą bei rimtą vyrą, kuris buvo kilęs iš Stulpų giminės ir kartos, valdžiusios Ariogalą Žemaitijoje“. Pagal metraštį, Vytenis buvo išrinktas Lietuvos ir Žemaičių didžiuoju kunigaikščiu, jo sūnus buvo ne kas kitas, o didysis kunigaikštis Gediminas. Deja, ši graži legenda liko tik legenda – istorikas E. Gudavičius nustatė, kad Vytenio ir Gedimino
tėvo valdos buvo Pietryčių Lietuvoje, o ne Žemaitijoje. Vis tik Ariogalos pilis yra vienas iš nedaugelio Raseinių krašto piliakalnių, minimų kryžiuočių kronikose, taigi jo reikšme Žemaitijos istorijoje abejoti netenka. Gal todėl kai kas Ariogalą vadino Dubysos sostine…

Ūturiai, Rociškė – tai vieni iš pirmųjų bandymų identifikuoti Vorutą. Tokių bandymų buvo ir daugiau – istorikas Gintautas Zabiela priskaičiavo bent 14 spėjamų jos buvimo vietų. Gaila, bet vėlesni istorikų tyrinėjimai paneigė galimybę senosios Mindaugo sostinės ieškoti padubysiuose, nepatvirtino jie ir „kunigaikštiškos“ Ariogalos (gal net Žemaitijos sostinės) praeities tikrumo, tačiau metraščių legendos ar daugiau nei prieš šimtmetį iškeltos hipotezės iki šiol puošia Raseinių krašto istoriografiją, suteikia jai savotiškos romantikos.

0 reviews for “Dubysa

    Palikite atsiliepimą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.