Medvėgalis

Medvėgalis

Address

Mėdvėgalis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta.

GPS

55.6289547, 22.3889164

Address

Mėdvėgalis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta.

GPS

55.6289547, 22.3889164

Medvėgalis tai aukščiausia Žemaičių žemės kalva, esan­ti Karūžiškės buvusio dvaro lauke, 10 km į rytus nuo Laukuvos, 8,5 km į šiaurės vakarus nuo Kaltinėnų, 13 km į pietus nuo Varnių. Jos vir­šūnė iškilusi aukščiau jūros paviršiaus 233,5 m, apie 60 m aukščiau slėnio. Iš šiaurės šlaitai statūs, pereiną į plokštumą — pievą; iš vakarų šlaitas nuolaidesnis. Rytų pusėje Med­vėgalio kalnas jungiasi su Pilies kalnu. Dar toliau yra Juokų ir Piliorių kalneliai, o į pie­tus nuo Medvėgalio yra Alkakalnis, prie jo Bevardis kalnelis ir Karūžiškės sodyba; piet­vakarinėje pusėje yra Karūžiškės kapinėlės, atsiradusios XIX a. viduryje.

Tuojau į rytus nuo Medvėgalio kalno yra Medvėgalio piliakalnis, užimąs aukštumą. Jo viršutinės dalies šlaitai per 40 m. pločio juos­ta iš visų pusių gražiai nulyginti; vakarinia­me šlaite sudaryta 50 x 30 m pakopa, jos šlai­tai stačiai nukasti. Piliakalnis iš šiaurinės, t.y. nuo lygumos, pusės yra daugiau kaip 50 m aukščio. Viršūnėje yra nežymiai viduryje pa­kilusi aikštelė, apie 50 m pločio ir iki 120 m ilgio, užimanti apie 5000 m2 plotą. Prie pilia­kalnio, pietų pusėje, poros ha lauke, randama senų sodybų liekanų, su juodos spalvos kultū­riniu sluoksniu ir žiestų puodų šukėmis.

Istorija

Medvėgalis istorinėse kryžiuočių kronikose įvairiai vadinamas: Medewage, Medivaglele, Medoagle, Medvaigala ir pn. vardais. Kalbi­ninkai pataria kalvą vadinti Medviagaliu, bet mūsų laikais visur buvo rašoma Medvėgalis; žemaičiai taria Medvėgalis, kartais vadina ir Medžiogaliu; mat, žemaičių tarmėje medė (kartais ir medvė) reiškia mišką, tad Medvė­galis galėjo reikšti kalną miško gale. Dar ki­ti teigia, kad lietuviai čia buvusią pilį vadinę Medinės Galvos vardu.

Medvėgalis nėra smulkiau tyrinėtas; kai kurie paskutiniai tyrinėjimai rodo, kad čia būta kurio didiko sodybos ir alkavietės (se­nosios tikybos kulto vietos paprastai būdavo netoli didesnių gyvenviečių).

Istoriškai Medvėgalio pilis (castrum Medewagiln), pagal dr. J. Puziną pirmą kartą esanti minima 1316 m.; tada ją buvo užpuolę kryžiuočiai. Petras Dusburgieti rašo, kad 1329 m, kryžiuočiai ir jų sujungininkai, vedami Čekijos karaliaus Jono Luksemburgiečio, apsupę Medvėgalio pilį (obsedit castrum Medewage); ją gynę daug gynė­jų. Iš viso kalne buvę 6000 žmonių. Po atkaklių kautynių lietuviai pasidavę ir buvę pakrikštyti, tačiau netrukus vėl sugrįžę į savo senąją tikybą. Prancūzų rašytojas Guillaume de Machaut, tuo metu tarnavęs pas Luksemburgietį, papildomai apie tą žygį pažymį, kad tais metais žiema buvusi šalta ir kariuomenei nebuvę kliūčių brautis į Žemaičių žemės gilumą. Medvėgalio įgula gynusis taip atkakliai, jog didysis magistras Werneris, netgi jai pasidavus, norėjęs visus kalne buvusius žmones išžudyti; keršyti atsisakęs tik Liuksemburgiečio prašomas.

Tačiau ne visada sekęsi ir kryžiuočiams. 1384 m. buvę prie Medvėgalio taip stipriai sumušti, kad dauguma jų žuvo. Klaipėdos  komtūras Markvardas Raschau lietuvių buvo paimtas į nelaisvę ir sudegintas. Panašių žygių-kautynių prie Medvėgalio buvę apie 20. Labai galimas dalykas, kad kovų su kryžiuo­čiais metu Medvėgalis, būdamas Žemaičiuose dominuojančioje padėtyje, užėmė pirmutinę vietą: kai tik kryžiuočiai pradėdavo pulti pa­sienio sritis, laužų signalų būdu žinia būdavo perduodama Medvėgaliui, o šis signalizuoda­vęs visoms plačios apylinkės pilaitėms. Todėl ir sargybos jame budėdavusios dieną ir nak­tį. Čia kovėsi ir krito tūkstančiai ne tik lietu­vių – vokiečių, bet ir čekų, vengrų, anglų bei prancūzų.

Pasibaigus karams su kryžiuočiais, apie Medvėgalį žinių kaip ir nebeturima. Reikia manyti, kad jis neteko savo reikšmės su tų kovų pabaiga ir pakitusia karo strategija. XVI a. viduryje per kalną ėjo Karšuvos apskrities riba, kiek vėliau Medvėgalis buvo priskirtas Pavan­denės valsčiui. Vėliau priklausė Buciškės, Karūžiškės palivarkui, 1938 paveldėjo Ona Kelp­šaitė—Jurskienė, 1940 09 01 perėmė Kultūros paminklų apsaugos komisija. Po II pas. karo Medvėgalio sritis paversta landšaftiniu istori­niu draustiniu; prie jos priskirta ir kūlgrinda.

Medvėgalio tvirtovėje būta svarbaus Žemai­čių kultūrinio ir gynimosi centro; tai patvir­tina iki šių dienų išlikusios gynybinių įrengi­mų formos, turinčios didelę mokslinę reikšmę.

Kalno šlaitai statūs ir norint užkopti į vir­šų, reikia nemažai prakaito išlieti. Bet užkopti visais atvejais verta. Nuo jo viršūnės plačiai matyti miškai, gojai, vingiuotos upės, ežerai, laukai — didelė dalis Žemaičių Žemės. Pasa­kojama, kad saulėtą dieną nuo jo viršūnės ma­tyti net 14-os aplinkinių bažnyčių bokštai, daugybė piliakalnių, kitų kalvų; matoma ne tik už 9 km esanti Girgždutė, bet net už 35 km Šatrija.

Lietuvos praeities tyrinėtojai jau seniai do­mėjosi Medvėgaliu. Apie jį rašė L. A. Jucevi­čius. D. Poška, M. Valančius, S. Daukantas ir kt. Proistorikas L. Kšyvickis, aplankęs Med­vėgalį, buvo juo sužavėtas ir rašė:

„privažiuojam prie kalno nuo Varnių. Saulė rengiasi leistis, Akiračių dvejetas, di­deliu guburiu. Arčiausia Medvėgalis, labiau­siai pakilus punktas nuo marių vandens pa­viršiaus žemaičiuose. Už jo taisyklingas kal­nas dar toliau — Piliorių kalnas. Tai di­džiausias piliakalnis, koki iki šiol esu kur nors matęs… Negali užgniaužti nujautimo, kad esi atsidūręs plote, kur kadaise yra dangų rėme kurios garsios giminės pilies kuorai… Miręs savininkas p. Bytautas ra­do ten atlaužtą gabalą marmuro, išlyginta, nutekinta, atlaužtą nuo kažko didingo. De­ja, neteko man pažiūrėti į tą įdomų gabalą, jis atiduotas į kunigaikščio Oginskio rinki­ni. Pakalnėje, sako, buvęs priemiestis — Ašvietė“.

Geologiškai Medvėgalis susidarė paskutinio­jo ledyno metu, jo sukurtomis reljefo formo­mis. Jis priskiriamas vandenskyrinei Žemai­čių žemės kalvyno sričiai, prasidedančiai prie Barstyčių, į vakarus nuo Sedos, ir einančiai pro Gegrėnus, Ž. Kalvariją, Lieplaukę, Tel­šius, Lauksodą, Luokę ir Kaltinėnus. Šioje kalvų virtinėje dominuojančios viršūnės ir yra: Medvėgalis, Šatrija, Girgždutė.

Po II pas. karo tyrinėjimai parodė, kad pirmosios sodybos Medvėgalio papėdėje galėjo atsirasti apie X a. Mūsų laikais prie kalno bu­vo Kunigiškės ir Karūtiskės dvareliai. Mano­ma, kad kovų su kryžiuočiais metu šiose vie­tovėse, o taip pat Kalnėnuose, Pakalniškiuose, Laumiuose ir kt. kariai gyvenę. Dar XIX a. gale ūkiuose buvo galima rasti senoviškų gink­lų. Pažymėtina, kad minėtose vietovėse nebu­vę baudžiavos.

Padavimai ir legendos

Padavimuose Medvėgalis apylinkės žmonių labai dažnai minimas, apie jį sukurta daug pasakojimų, legendų. Visi padavimai sutaria, kad senovėje čia būta stiprios žemaičių pilies. Štai keletas pasakojimų:

Kitados jo viršūnėje buvusi didelė ir tvirta pilis. Kartą ji buvusi apgulta didelio skaičiaus geležimi ginkluotų priešų, kurių ir narsiausi pilies gynėjai negalėję įveikti; reikėję šauktis pagalbos iš Medininkų. Bet kas išdrįs eiti per geležinį priešų apgulos žiedą? Tačiau atsira­dusios dvi merginos, atėjusios pas pilies valdo­vą ir pasakiusios jam: „Mudvi galiva“. Joms pavykę nakties metu nepastebėtoms prasmukti iš pilies ir perduoti svarbias žinias; jų dėka pilis buvusi išvaduota. Tas merginas žmonės labai gerbę, tačiau ilgainiui jų vardai buvę užmiršti, nors pats pasakojimas perduodamas iš kartos į kartą, drauge ateities kartoms perduodamas ir jų tvirtas karžygiškas pasiryži­mas: „Mudvi galiva!“

Kiti seni padavimai pasakoja, kad senovėje ant Medvėgalio ir Girgždutės kalnų gyvenę milžinai; jų žmonos virdavusios sriubą. Mil­žinų samčiai buvę tokie ilgi, kad milžinės duo­davusios viena kitai sriubos paragauti.

Medvėgalis šimtmečiams bėgant išlikęs tvir­tas, nepaimamas. Net kai pilys nustojusios savo reikšmės, jų įgula nemirusi: ji tik į kalną suėjusi. Ir dabar nakties metu esą galima gir­dėti ragų trimitavimą pilyje. Tačiau ne visi tuos garsus girdį — tik labai jautrūs žmonės. Kartais pilis vėl iškylanti iš kalno ir skęstanti didžių laužų šviesoje, kaip savo galybės me­tais. Tada atsidarą pilies vartai, ir iš kalno išjoją raitelių pulkai. Kas turi geras ausis, ga­lįs girdėti arklių kanopų dundėjimą ir kovos šauksmus. Greitai pasirodo prie pilies ir prie­šai: geležimi kaustyti raitelių būriai; užver­danti kova, girdėti šauksmai ir dejavimai, ko­va trunkanti iki aušros. Kai saulė patekanti, vėl didingai iškyląs ramus Medvėgalio kalnas, apaugęs žalia veja…

Šis kalnas (kiti pasakoja) nepaprastas; į jį vedąs urvas su geležinėmis durimis; pro jas galima nusileisti į kalno vidų. Tačiau taip lengvai nenusileisi — kalnas užkeiktas. Kartą į vidų nuleidę krepšyje berniuką; kai po va­landėlės jį ištraukę atgal, teradę lavonėlį su nulupta oda… 1920 m. poetas Maironis pa­rašė baladę „Medvėgalio kalnas“.

Vėlesnieji padavimai Medvėgalio pilį nu­kelia į švedų laikus. Kartą prie kalno būrys švedų ganęs savo arklius. Staiga juos užpuo­lusi Lietuvos kariuomenė ir pagavusi arklius, tačiau patys švedai pasprukę į kalno vidų. Jie dabar ten gyveną, tik retkarčiais išeiną į viršų pasigrožėti.

Pagal padavimus ant Alkos kalno kitados buvusi Perkūno šventykla, kurioje degusi amžina ugnis. Kartą pilį užpuolę kryžiuočiai; lietuviai ilgai gynęsi, bet jų jėgos išsekusios, nes pritrūkę maisto. Pilies gynėjai, nenorėdami gyvi pasiduoti priešui, savo krivių palaiminti, nutarę mirti laužo ugnyje. Prieš mirdami, dar susirinkę pasimelsti savo dievams. Maldos me­tu netikėtai pakilusi smarki audra; ji išvai­kiusi kryžiuočių arklius ir išblaškiusi tvarkin­gas jų karių eiles. Pasinaudodami sąmyšiu, lietuviai puolę priešus, pusę jų išmušę, kiti pabėgę. Žuvęs ir pats magistras. Tačiau jo kūno žemė nepriėmusi — jis prigėręs ežerėlyje. Ir dabar Joninių naktį jis iškišąs iš ežerėlio galvą ir šaukiąs: „Žeme, priimk mane!“ Tačiau Žemaičių žemė, kuriai jis tik blogą padaręs, jo neklausanti, ir magistras vėl pasineriąs į vandens gelmes…

Antanas Vienuolis yra parašęs legendą, pavadinimu „Medvėgalio pilis„.

0 0 balsai
Įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
1 Comment
Seniausius
Naujausius Daugiausiai įvertintus
Žiūrėti visus komentarus
View all comments
Gintautas
Gintautas
1 month ago

Kaip surimavo 1329 m. kryžiaus žygio dalyvis prancūzų poetas Guillaume de Machaut –

„Et par les glaces en Letoe.
Crestienner fist en une ville
Des mescreans plus de sis mille.
Li lieus avoit nom Medouagle.“ –

Ir per ledą Lietuvon.
Tenai jis krikštijo vieną miestą,
Kur gyveno virš šešių tūkstančių netikinčiųjų.
To miesto vardas – Medvėgalis.

Kitos legendos pasakoja apie pirmą kartą 1316 metais istoriniuose šaltiniuose paminėto Medvėgalio vardo kilmę. Vienoje sakoma, jog pilies požemiuose buvo užmūrytas žemaičių draugo kunigaikščio Danilos karvedys Medvedis su kariais už tai, kad bandė pagrobti vaidilutę Dainorą

1
0
Norėtųsi jūsų minčių, pakomentuokite.x
()
x