Šarnelės piliakalnis

Šarnelės piliakalnis

Šarnelės piliakalnis. 3 km į šiaurę nuo Kalvarijos yra Šarnelės kaimas. Jo laukuose, ant Varduvos kranto, yra aukšta ir staigi kalva, anksčiau Pilies kalva, o mūsų laikais Šarnelės piliakalniu vadinama. Piliakalnis apaugęs šimtamečiais ąžuolais, skroblais, lazdynais. Jį supa Varduva, durpynai, pelkės, pievos.

Piliakalnis įrengtas aukštumos pietrytiniame pakraštyje esančioje kalvoje, prie buvusios plačios pelkės. Iš pietų, rytų ir vakarų piliakalnį supa šlapios pievos. Šlaitai statūs, 13­-15 m aukščio. Aikštelė trapecinė, pailga šiaurės – pietų kryptimi, 50 m ilgio, 30 m pločio šiauriniame gale, 37 m – pietiniame. Joje rasta lygios keramikos. Jos šiauriniame krašte supiltas 30 m ilgio, 4,5 m aukščio, 35 m pločio pylimas, kurio išorinis 11 m aukščio šlaitas leidžiasi į 35 m pločio, 5 m gylio griovį 12 m pločio dugnu.

Piliakalnis apardytas arimų, aikštelės viduryje iškasta duobė. Šlaitai apaugę lapuočiais, aikštelė dirvonuoja. Šiauriniame šlaite į pylimą įrengti laiptai.

Istorija

Ant piliakalnio kadaise stovėjusi Šarnelės pilis, ir Gardų pilis (Žemaičių Kalvarijos piliakalnis) tikriausiai priklausė kuršių Ceklio žemės pilių apygardai. Daugiausia archeologinių radinių randama apie Šarnelės piliakalnį. Žvalgomųjų ekspedicijų eksponatų kolekcijas 2006 m. papildė nauji radiniai. Prie piliakalnio vykdant Žemaičių Kalvarijos–Barstyčių kelio rekonstrukcijos darbus, aptiktas vertingas senovinės Šarnelės gyvenvietės II kultūrinis sluoksnis su židiniais, įvairia keramika, geležies gargažėmis bei kitomis gamybos ir buities liekanomis. Pagal aptiktą grublėtąją bei žiestąją keramiką gyvenvietė priskiriama I tūkst. antrosios pusės ir II tūkst. pradžios laikotarpiui.

Archeologas Vykintas Vaitkevičius, knygoje „Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija” rašo, kad šalia Šarnelės piliakalnio esanti kalva galėjo būti Alkos kalnas. Tai apie 80 m pločio, 120 m ilgio kalva, kurios aukščiausia dalis iškilusi 139,6 m virš jūros lygio. Nors padavimai žinomi tik apie Šarnelės piliakalnį, kurį nuo kalno skiria dauba, bet, galimas daiktas, laikui bėgant jie nuo Alkos kalno “perkelti” piliakalniui, kuris plačiai žinomas, ten buvo rengiamos gegužinės. K. Sideravičiaus duomenimis, Alkos vardą turi Ilgkalnio dalis Šiaurinėje kelio Žemaičių Kalvarija – Barstyčiai pusėje (tas kalnas dabar dažniausiai vadinamas Ąžuolų kalnu).

Legendos ir padavimai

Daug įvairių padavimų apie šį kalną, miškuose ir raistuose klaidžiojančias dvasias bei velnius ir laumes yra išlikę iki šių dienų.

Kraštotyrininkas Juozas Mickevičius surinko ne vieną legendą. Pasakojama, kad iš rytų pusės kalne buvusi ola, į kurią kelioms dienoms įlįsdavo ganomos kiaulės. Kartais ant knyslių jos išsinešdavo sudūlėjusių drabužių liekanų. Šunys ir katės, taip pat ir žmonės olos vengdavę. Kita istorija – apie piliakalnio viršuje buvusią duobę – įėjimą į požemius. Į tą skylę įleisdavę ant pavadžio pririštą akmenį. Jis ilgai skambėdavęs lyg į akmenį, lyg į cementą atsimušdamas.

Apie jį žinomas padavimas, kad kalną apgulė švedai ir apgulti kareiviai ten badavo-alko. Nuo to kilęs Alkos vardas. B. Kviklys rašė, jog senovės žemaičiai, čia augusią girią, raistą ir pačią kalvą laikę šventa vieta. Girioje buvęs aukuras ir degusi šventoji ugnis.