Šarnelės piliakalnis

3 km į šiaurę nuo Kalvarijos yra Šarnelės kaimas. Jo laukuose, ant Varduvos kranto, yra aukšta ir staigi kalva, anksčiau Pilies kalva, o mūsų laikais Šarnelės piliakalniu vadinama. Piliakalnis apaugęs šimtamečiais ąžuolais, skroblais, lazdynais. Jį supa Varduva, durpynai, pelkės, pievos. Daug įvairių padavimų apie šį kalną, miškuose ir raistuose klaidžiojančias dvasias bei velnius ir laumes yra išlikę iki šių dienų. Senovės žemaičiai, čia augusią girią, raistą ir pačią kalvą laikę šventa vieta. Girioje buvęs aukuras ir degusi šventoji ugnis.

Kraštotyrininkas Juozas Mickevičius surinko ne vieną legendą. Pasakojama, kad iš rytų pusės kalne buvusi ola, į kurią kelioms dienoms įlįsdavo ganomos kiaulės. Kartais ant knyslių jos išsinešdavo sudūlėjusių drabužių liekanų. Šunys ir katės, taip pat ir žmonės olos vengdavę. Kita istorija – apie piliakalnio viršuje buvusią duobę – įėjimą į požemius. Į tą skylę įleisdavę ant pavadžio pririštą akmenį. Jis ilgai skambėdavęs lyg į akmenį, lyg į cementą atsimušdamas.

Ant piliakalnio kadaise stovėjusi Šarnelės pilis, ir Gardų pilis (Žemaičių Kalvarijos piliakalnis) tikriausiai priklausė kuršių Ceklio žemės pilių apygardai. Daugiausia archeologinių radinių randama apie Šarnelės piliakalnį. Žvalgomųjų ekspedicijų eksponatų kolekcijas 2006 m. papildė nauji radiniai. Prie piliakalnio vykdant Žemaičių Kalvarijos–Barstyčių kelio rekonstrukcijos darbus, aptiktas vertingas senovinės Šarnelės gyvenvietės II kultūrinis sluoksnis su židiniais, įvairia keramika, geležies gargažėmis bei kitomis gamybos ir buities liekanomis. Pagal aptiktą grublėtąją bei žiestąją keramiką gyvenvietė priskiriama I tūkst. antrosios pusės ir II tūkst. pradžios laikotarpiui.