Barstyčių akmuo

Barstyčių akmuo

Barstyčių akmuo arba Puokės akmuo – didžiausias riedulys Lietuvoje, Puokės kaime, Vidurio Žemaičių aukštumos šiauriniame pakraštyje. Akmuo sudarytas iš lauko špato, kvarco, žėručio. Ledynų atvilktas iš Fenoskandijos uolyno, esančio Skandinavijoje. Akmuo taip pat įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą.

Šis milžiniškas akmuo sveria net 680 tonų.

Didžiulis riedulys guli tarp moreninių kalvų esančiame šlapiame bei durpingame slėnyje.

Istorija

1957 m. gale prie Barstyčių aptiktas didžiulis akmuo – granitinis riedulys, – kurio tik maža dalis tebuvo iškilusi iš žemės paviršiaus. Mokytojo Marcinkaus vadovaujami Sedos vidurinės mokyklos mokiniai akmenį išmatavo ir atkasė 4,25 m. aukštį, tačiau akmens apačios nepasiekė. Vėliau moderniškomis priemonėmis atkasti abu akmens šonai, tačiau ir tada apačia nebuvo pasiekta, nes pradėjo į daubą sunktis vanduo ir kasimo darbai turėjo sustoti. Tikslesni matavimai parodė, kad akmuo yra 13,4 m ilgio, 7,5 m pločio ir 3,6 m aukščio; tūris – apie 550 m³ (garsiojo Puntuko tik apie 100 m³).

Prieš jį atkasant iš žemės paviršiaus tekyšojo apie 1 m² plotelis. Seniau akmuo buvęs dar didesnis (kažkada nuskaldytas dviejų namų pamatams). Jis vadinamas Didžiuoju akmeniu; esąs didžiausias iš šios rūšies akmenų Pabaltyje.

Legendos ir padavimai

Padavime sakoma, kad senovėje, kur dabar guli Puokės akmuo, buvusi senovės lietuvių pagoniška šventovė. Vienos neištikimos vaidilutės užrūstintas dievas Perkūnas šią šventovę užvertė žemėmis, drauge palaidojo ir stambųjį akmenį.

Labai seniai, kai dar buvo vandeningos upės ir ežerai, o visas kalvotas kraštas priminė gigantišką žydintį sodą, kuriame visi žmonės ir gyvūnai buvo užsiėmę savo darbais, džiaugsmais ir rūpesčiais, pasirodė atėjūnų – žuvėdų didžiulės valtys, ir kiekvienos jų priekyje stovėjo po grėsmingą slibiną. Iškart viskas paskendo liepsnose, liejosi kraujas, žudynės vis nesiliojo.
Žyniai prakeikė atėjūnus, kruvinus jų darbus, šaukėsi dangaus keršto. Ir Perkūnas išgirdo. Per dangų ir žemę nusirito drebinantis trenksmas, žaibai skaldė ir skandino valtis, plėšikai žuvėdai su sunkiais šarvais grimzdo į ežero gelmes. Galop audra pakėlė ir ežerą, vėjas jį nusinešė su visomis valtimis. Užsirūstinęs Perkūnas įkandin smarkiai žaibuodamas jas vis spardė, nuo ko šios bematant suakmenėdavo ir, kūliais krisdamos, susmegdavo į žemę ar su debesimis nežinia kur išnykdavo.
Dar kartais tie laivai iš praeities atbunda – mat, užpuolikams žuvėdams neduoda ramybės jų padarytos kruvinos piktadarybės. Iškilus iš po žemių didžiulėms valtims, išsipučia šilkinės jų burės, suplevena vimpelai stiebų viršūnėse, suūbauja pelėda, užgieda didysis Baršių gaidys. Ir valtys pajuda, bet kelio atgal į savo kraštą taip ir neranda.
Seniau šitaip pasirodydavo ir Puokės akmuo, o ant jo sėdėdavo vienut vienas raguotas žmogus ir liūdnai skambindavo. Jo akmeninė valtis pasukdavo Laumių ežero linkui, o nuo Gaidžių kalno pasigirsdavo laumių choras. Valčiai išnykus paežerės krūmuose, Raganos kalne mėnesienoje pasigirsdavo pagiežingas piktžiugiškas juokas: šokdavo raganaitės.
Bet vieną kartą, staiga užgiedojus didžiajam Baršių gaidžiui, Puokės akmuo pargrįžęs nespėjo pasislėpti – liko išsikišusi jo viršūnė. Dabar visą atkastą Puokės akmenį galima pamatyti labai pasikeitusį: be stiebo, be šilkinių burių, nors laivą jis vis dėlto primena …