Ėgliškių piliakalnis

Ėgliškių, Andulių piliakalnis, vadinamas Švedkalniu, Švedų pylimu, Piltimi

Adresas

Andulių piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta.

GPS

55.8496944, 21.2286111

Adresas

Andulių piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta.

GPS

55.8496944, 21.2286111

Ėgliškių, Andulių piliakalnis, vad. Švedkalniu, Švedų pylimu, Piltimi – piliakalnis Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje, Ėgliškių kaime, Danės kairiajame ir jos intako Šaltupio (Kapupio) dešiniajame krante.

Pasiekiamas keliu Kretinga–Triušiai ties didesniu posūkiu į rytus pasukus į dešinę pietų kryptimi, pavažiavus 450 m, kiek kairiau priekyje.

Piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, kurį iš pietų ir vakarų juosia Danės ir Šaltupio (Kapupio) slėniai ir daubos. Šlaitai statūs, 10–12 m aukščio. Aikštelė ovali, 60×40 m dydžio, ištęsta šiaurės – pietų kryptimi. Iš šiaurės ir rytų supiltas 70 m ilgio, 1,5 m aukščio, 10 m pločio puslankio pavidalo pylimas.

Į šiaurės vakarus nuo piliakalnio, už 7 m gylio, 40 m pločio griovio yra piliakalniui nepanaudotas ir Perkūnkalniu (Perkūno kalnu) vadinamas 36 m ilgio, 8 m pločio aukštumos kyšulys. Manoma, kad čia galėjo būti alkakalnis, kadangi 1944 m. jame dar gulėjo stambus akmuo su dubens pavidalo įdubimu, vadinamas Apierų (Aukų) akmeniu.

Kultūros vertybių registre kyšulys vadinamas piliakalniu, o piliakalnis – priešpiliu.

Į rytus ir šiaurę nuo piliakalnio plyti II–XIII a. kapinynas.

1963 m. žvalgė Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas (vadovas Adolfas Tautavičius), 1982 m. – Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (vadovas Romas Olišauskas), 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (vadovas Vilnius Morkūnas).

1965 m. kraštotyrininkas Ignas Jablonskis ištyrė 2,7 m² plotą. Nustatyta, kad aikštelėje išlikęs smarkiai apnaikintas nestoras kultūrinis sluoksnis, o pylime aptikti du degėsių sluoksniai. Pirmasis pylimas buvęs 1,5 m aukščio, o jo viršuje stovėjusi medinė gynybinė siena. Jai sudegus pylimas buvo paaukštintas iki 3,5 m. 1972 m. I. Jablonskis piliakalnyje lokalizavo XIII a. rašytiniuose šaltiniuose minimą Kretingos pilį.

2003 m. Reda Švelniūtė aikštelės centre ir pietinėje dalyje ištyrė 20 m². Rastas 30 cm storio II tūkstantmečio pradžios kultūrinis sluoksnis su žalvarinės pasaginės segės dalimi, žalvarine plokštele, lygia keramika.

Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečio pabaiga – 1263 m.

Piliakalnyje lokalizuojama Kretingos pilis, minima 1253–1263 m. rašytinių šaltinių. Kryžiuočiams užkariavus pietų kuršius, 1253 m. pilis ir pusė jos žemių buvo palikta feodalui Veltūnui ir jo broliams Reiginui, Saveidžiui ir Tvertikiniui, o kitą pusę pasidalino Kuršo vyskupas ir Livonijos ordino magistras. Po Durbės mūšio kuršiams sukilus, kretingiškiai 1263 m. pavasarį sutriuškino juos puolusius kryžiuočius, o žygiui vadovavusį Klaipėdos pilies komtūrą paėmė į nelaisvę ir paaukojo ant laužo dievams. Kitą belaisvį riterį išmainė į savo karius, buvusias vokiečių nelaisvėje. Per antrąjį karo žygį klasta užėmę pilį, kryžiuočiai išžudė visus jos gynėjus ir gyventojus, nesigailėdami nei moterų, nei vaikų. Prisiplėšę turto ir sudeginę pilį, riteriai grįžo į Klaipėdą. Kretingos pilies apypilis (castellatura Creten) paskutinį kartą paminėtas 1290 m.

Vėliau piliakalnis buvo po 1944 m. išnykusio Andulių kaimo žemėje, todėl archeologinėje ir enciklopedinėje literatūroje vadinamas Andulių piliakalniu.

Palikite atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *