Skroblio piliakalnis

Skroblio piliakalnis, Pilalė – piliakalnis Rietavo savivaldybėje, į pietus nuo Skroblio kaimo, dešiniajame Jūros upės krante. Pasiekiamas keliu Rietavas – Kuliai – yra neprivažiavus Jūros upės 50 m į dešinę šiaurės rytuose.

Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, 100 m į pietus nuo Jūros dešiniojo kranto. Šlaitai statūs, 12-16 m aukščio. Jo aikštelė ovali, pailga rytų vakarų kryptimi, 2 m aukštesniu viduriu. Rytiniame šlaite, 2 metrais žemiau aikštelės yra trikampė 13×17 m dydžio terasa. Piliakalnyje rastas bronzinis atkraštinis kirvis.

Piliakalnis suardytas jo šlaituose kasant žvyrą ir XIX a. įrengus kaimo kapines.

Įtvirtinimų ir kultūrinio sluoksnio piliakalnyje nepastebėta.

Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1902 m. atliko Liudvikas Kšivickis, 1962 m. žvalgė Lietuvos istorijos institutas. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu pr. m. e. – XIII a.

Iš K. Kšivickio knygos „Žemaičių žemė” 1928 m.: „Iš Rietavo netikė­tai buvau patekęs į Skroblus, kur išgirdau, kad per ketvertą kilometrų tolumo nuo miestelio esantis Papilelės vienasėdis, ir kad vienasėdininkas Petras Jurkus dėl to esąs paminėtas Papiliškiu. Bet niekas nebuvęs girdėjęs ten apie pilį, nors vienasėdžio vardas griežtai tat rodė. Senelis Venckus, apy­gardos žinovas, tikrino, kad tat esąs paprasčiausias kalnas. Vis dėlto vykau pažiūrėti. Privažiuodamas nuo Rietavo vienasėdį, aiškiai išvydau prieš save paprastą kalną. Bet, už­lipęs ir kaip reikiant apžiūrėjęs kalno pavidalą supratau, kad čia esama pilies, tiesa, sugriautos, iš dalies dėl to, kad ten yra įsteigti kapai, iš dalies — kad nutiestas pro ją ke­lias.

Žmonių pasakojimai išblaškė visus abejojimus. Jur­kus papasakojo, kad tėvai, protėviai sakydavę, kad tas kal­nas Švedų laikais buvęs supiltas; netolimais buvusi Švedų stovykla, o tenai, kur dabar bėra nedidelis miškelis tarp Skroblų ir Rietavo, po veja esą akmenų, eilėmis sugrįstų. Kitą kartą šiame daikte buvęs šių laikų Rietavas; ant kalno Jurkaus žemėje buvę laidojami pirmieji krikščionys ir sto­vėjusi bažnyčia. Šalia kalno esą milžinkapiai, kur iškasta tokių didelių „žiedų“, kad galima buvę jie ant rankos užsi­mauti; iškasta „žalvario“ sagučių, titnagų ir net šakių, titnagai — vieni buvę plokšti, kaip plaštakos letena, kiti aštrūs”.