Padievaičio akmuo

Padievaičio akmuo

Padievaičio akmuo, vad. Velnio sostu – mitologinis riedulys, esantis Šilalės rajono savivaldybėje, Kvėdarnos seniūnijoje, Padievaičio kaime, Padievaičio piliakalnio su priešpiliu ir gyvenviete teritorijoje, 2 km į pietus nuo Kvėdarnos. Jis slūgso pietrytinėje piliakalnio papėdėje, kairiajame Druskio (kitaip – Druskinės, Vėžos) upelio krante. Vieta pritaikyta lankymui, pažymėta nuorodomis, pastatytas informacinis stendas. Nuo piliakalnio pusės per upelį permestas medinis tiltelis. Akmuo su gilia paviršiaus įduba primena vietą, tinkamą sėdėjimui. Šalia išsidėstę keli kiti mažesni akmenys.

Padievaičio akmuo – rausvo smulkiagrūdžio ar vidutinio grūdėtumo granitas, netaisyklingos trapecijos formos, šiek tiek išgaubtu paviršiumi. Jis maždaug 1,85 m ilgio ir 1,6 m pločio, 0,65 m aukščio. Akmens viršuje yra natūrali, pusapvalė, kiek nuožulniais šonais, apie 0,72 x 0,52 m ploto, 0,30 m gylio įduba, vadinama „Velnio sostu“, „Velnio krase“.

Iki 3 m atstumu nuo „Velnio sosto“ akmens išsidėstę daugiau, iki 1,2 m skersmens dydžio akmenų. 1971 m. atliekant archeologinius tyrimus nustatyta, jog paminklinis akmuo stūksojo ant mažesnių akmenų pakylos. Šalia atkasti akmenys, tyrėjų nuomone, sudarė puslankį. Akmenų puslankio ribose aptikta apie 1,3 m skersmens ir iki 1,5 m gylio duobė su degėsiais, angliukais, gyvulių kaulais ir žiestos keramikos šukėmis. Tuomet aplink akmenį ištirtas bendras 36 kv. m plotas. Archeologas Vytautas Urbanavičius, tyrinėjęs akmenį prie Druskinės upelio, nurodo, kad atkasta duobė su radiniais byloja apie aukojimo pėdsakus. Stebėtina, kad ši vieta išliko iki mūsų dienų sveika, nepaliesta.

Spėjama, kad XIV a. pradžioje ant Padievaičio kalno stovėjo žemaičių pilis, kurią 1329 m. vasario mėn. sunaikino kryžiuočiai. Pilis vėliau, rodos, nebuvo atstatyta, piliakalnis apleistas. Jeigu puolimo metu kitapus upelio buvusi šventykla nebuvo sugriauta, tai ji, kaip ir piliakalnis, taip pat buvo apleista. XVI–XVII a. veikiančios žemaičių šventyklos buvo naikinamos, tuo tarpu apleista Padievaičio šventykla niekam neberūpėjo. Ilgainiui ji buvo užnešta nuo kalno plaunama žeme, todėl taip ir išliko iki šių dienų.

Padievaičio akmuo. Istorija

Pagrįstai galima manyti, kad sėdėdamas Padievaičio soste, pilies viršininkas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo vietininkas – Gediminas priimdavo žemaičių diduomenės duodamas ištikimybės priesaikas, galbūt skelbdavo įsakus ir nuosprendžius. Žinoma, neatmestina galimybė, kad akmuo-sostas buvo ne Gedimino, o jo žynio naudojamas skelbiant Dievų valią, stebint apeigas ir (arba) joms vadovaujant.

1521 – 1577 m. arba 1624 – 1670 m. išversto ir taip pat kaip šlaitas žemyn nusvirusio Padievaičio akmens-sosto padėtis vėliau – tiksliau nežinoma, kada – buvo išlyginta, pakišant po šiaurės vakariniu jo galu kelis akmenis. Padavimai apie tariamai čia veikusią „velnių mokyklą” pagrindžia spėjimą, kad Padievaičio šventvietė prie Druskinio dar buvo naudojama. Kaip šventvietę vietos gyventojai ilgainiui ėmė naudoti ir čia pat stūksanti piliakalnį. Tai praneša unikali Valakų reformos laikotarpio – XVI a. antros pusės – žinia apie tuo metu Kvėdarnoje garbintą senovės Dievą, vardu Dievaitis.

Kritus Gedimino piliai, daugiau kaip du šimtus metų Padievaičio piliakalnį ir šventvietę prie Druskinio gaubė rašytinių šaltinių tyla. 1561 m. Pajūrio tijūnystės matavimo valakais inventorius rodo, kad tuo metu čia apsilankė ir Valakų refor­mai vadovavo karališkųjų valdų revizorius Jokū­bas Laskauskas (Misius 2004: 89-90). Jo rūpesčiu tuo pat laikotarpiu Kvėdarnos kaimo vietoje buvo įkurtas miestelis, netoli nuo valdovo dvaro numatytas sklypas ir pastatyta Švc. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčia, 3 valakai žemės skirti klebonui. Sprendžiant iš to, jog L. Kšivickis girdėjo Padie­vaičio piliakalnį vadinant Klebono kalnu (Klebo­nu kalnus), Kvėdarnos klebonui tąkart atiteko ir Padievaičio kalno dalis Jūros pakrantėje (Krzywicki 1902).

1593 m., per Šv. Petrą, pirmoji Kvėdarnos bažnyčia sudegė. 1609 m. ji buvo atstatyta ir papildomai aprūpinta, tačiau prastai prižiūrima — 1644 m. vizitacijoje kalbama apie skyles, pro kurias į bažnyčios vidų patenka vagys…

Atkreiptinas dėmesys, kad Kvėdarnos bažny­čia buvo pastatyta Vakarų Žemaitijos dykroje be bažnyčių. Kanauninko Vincento Juzumo surinktais duomenimis. XVI a. antroje pusėje ar XVII a. pradžioje pirmasis Kvėdarnos klebonas tapo liuteronu ir šią bažnyčią paliko. Pamaldas toliau laikė jėzuitų vienuoliai.

Rašytinės žinios

1624 – 1670 m., kuomet, labiausiai ti­kėtina ir buvo nugriautas Padievaičio šventvie­tėje buvęs akmuo-sostas, katalikų bažnyčia Kvė­darnoje atgijo ir palaipsniui stiprėjo: apie 1651 m. miestelėnų lėšomis buvo pastatyta Šv. Bal­tramiejaus bažnyčia, kurios didžiajame altoriuje kabojo Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų paveikslas su sidabrine paauksuota karūna. 1676 m. Žemaičių vysk. Kazimieras Pacas jau gyrė tre­čius metus Kvėdarnoje klebonaujantį kun. Petrą Piorovičių už rūpestingumą ir darbštumą, tiesa, kartu įpareigojo prašyti Vilniaus vaivados Paco, kad lieptų parapijiečiams rūpintis naujos bažny­čios statyba.

Svarbu, jog revizorius J. Laskauskas veikalo apie žemaičių dievus autoriui Janui Lasickiui perdavė žinią, jog Pajūryje yra garbinamas dievas, vadinamas Dievaičiu (Deuoitis):

Tam tikros vietovės, kaip ir kilmingesnės Šei­mos, turi ypatingus savo dievus. Pavyzdžiui, Pajūryje garbinamas Deuoitis, Rietave – Vetustis, Sarake – Guboi ir Tvverticos, Plate­liuose Kirnis. (Lasickis 1969: 21)

Iš XIX a. antroje pusėje parengto Padievaičio piliakalnio (Pile) aprašymo aišku, kad Dievaičiu vadintas čia buvusioje senovės šventykloje garbintas dievas Perkūnas:

Kadaise čia būta stiprios žemaičių pilies, kurios viduje būta pagoniškos šventyklos su dievuko Perkūno skulptūra. Kaimelio pavadinimas Padievaitis aiškiai nurodo, kad jis buvo kone šios pilies papėdėje. (Juzumas 2013: 734-735)

1899 m. F. Pokrovskio paskelbtas Padievaičio piliakalnio aprašymas rodo, jog konkrečia Dievaičiui pašvęstos šventvietės vieta laikytinas į 4,5 m aukštį virš aikštelės ir 7 m papilio pusėje iškylantis nupjauto kūgio formos, net 38 m plo­čio (prie pagrindo) pylimas, kurio dalis, slenkant piliakalnio šlaitus, kitados jau nugriuvo į Jūros upę.

Kalnas supiltas senovės lietuvių laikais, buvo žemaičių maldų vieta. Kiekvienas žemaitis, pa­sakoja legenda, ateidamas čia melstis, sako le­genda, laikė Šventa pareiga atnešti žemės, kuri buvo išpilama ant kalvos. Žemaičiai tikėjo – kuo aukščiau iškils Šventasis sampilas, tuo leng­viau malda pasieks Dievą.

Šventvietė

Taigi, šioje vietoje, kur nutrūksta istoriniais duomenimis apie Gedimino pilį ir archeologi­niais duomenimis apie jos akmenį-sostą paremtas pasakojimas, atsiveria pagrįsta galimybė kalbėti apie tai, kad naujaisiais laikais, apie XVI a., se­novės sueigų — apeigų ir švenčių – vieta Padievaityje tapo jau senokai apleistas piliakalnis. Ti­kėtina, kad šiai Dievaičio šventvietei priklausė ir akmuo-sostas Druskinio pakrantėje.

Dievaičiu vadinamam Perkūnui pašvęstos šventvietės centre tuo metu buvo monumentalus, aukštas piliakalnio gynybinis pylimas. Būtent ant pylimo galėjo būti laikomas senovės dievo atvaizdas, užkuriama ugnis, atliekamos apeigos ir aukojama. Tikėjimas apie čia esančių mitinę angą įspūdingas liudijimas, kad ant pačios aukščiausios vietos būta su giliausiu požemiu jungiančios skylės, – kaip ir šokių, gegužinių bei Joninių šventės tradicija ant (prie) Padievaičio piliakalnio, išliko iki XX a. antros pusės.

Padievaičio akmuo. Legendos ir padavimai

Pirmosios žinutės apie Padievaičio akmenį, XX a. 4 dešimtmetyje buvo paskelbtos vakarų Lietuvos periodikoje, paminint, kad tai esąs velniakmenis, ant kurio velniai mokė savo vaikus suktybių (Nausėda 1937; plg.: Tėn apačiuo kalna ir tuoks akmėns krieslas, unt anuo sens bisas siediejis ėr muokės sava vaikus – Kvėdarnos piliakalnis 1939).

Senieji pasakoja, kad ant Padievaičių piliakalnio buvo kūrenama šventa ugnis. Ją kūrenusios vaidilutės. Papėdėj yra akmuo, vadinamas Velnio Krėslu. Ant to krėslo sėdėjęs vyriausias velnias ir užrašinėjęs svieto nusikaltimus. Po kiek laiko šventoji ugnis užgesusi, o velnias už nusikaltimą buvęs pakartas šioje vietoje ant skroblo. (P. V. Strauskis, 80 m., gyv. Padievaityje, U. P. Vaičiulis, 1939 m. – Mickevičius 1988: 240 – 241; plg.: Kur milžinai 2011: 89)

Padievaičio piliakalny yr akmuo, kur pilies viršininkas sėdėdava, ir kitas, kur rankas plaudava. Tas yra pas Bielską, prie Kvėdarnos. (VUB f. 213 – 68: 31; plg.: Baubonis ir kt. 2017: 99)

Pats akmuo nėra iškaltas, bet, atrodo, kad jis yra išsėdėtas, taip lygiai išdilęs.

Kartą velnias nutaręs sudaužyti Kvėdarnos bažnyčią. Susirado didelį akmenį ir tol tempė, kol priėjęs Druskio upelį pavargo. Prisėdo ant akmens pailsėti ir aptingo. Besėdėdamas ir išspaudė akmenyje įdubimą. Gaidžiui užgiedojus, velnias pašoko ir nudūmė palikęs naštą.

Vaikai netoli Velnio krėslo ganydavo gyvulius ir mušdavo tekinį. Ateidavo toks su viena skyle nosyje ir prisidėdavo prie piemenų žaidimo. Kai jis paleisdavo tekinį, tai jis taip smarkiai nuriedėdavo, kad ir neberasdavo.

Naudota literatūra:

• Interneto svetainė „Wikipedija„, straipsnis „Padievaičio akmuo„
• Žurnalas „Būdas” 2023 nr. 1, p. 13 – 25. Vykinto Vaitkevičiaus straipsnis „Gedimino sostas”