Meižių ežeras

Meižių ežeras, Meižis

Adresas

Meižių ežeras. Žemėlapyje pažymėta tiksli ežero vieta.

GPS

56.29677675385, 22.558128833771

Adresas

Meižių ežeras. Žemėlapyje pažymėta tiksli ežero vieta.

GPS

56.29677675385, 22.558128833771

Meižių ežeras, Meižis, yra apie 9 km į pietus nuo Laižuvos. Ilgis iš šiaurės vakarų į pietryčius 0,9 km, didžiausias plotis 0,3 km. Krantai žemi, vakaruose ir pietuose užpelkėję. Pietinėje dalyje ežero pakraščiu teka Ašva (Vadaksties kair. intakas). Į ją iš ežero teka bevardis upelis. 1992 m. ežeras buvo nusekęs apie 1 metrą. Aplink Meižių ežerą daugiausia dirbami laukai. Meižių ežeras yra vandens paukščių draustinis (įk. 1967 m.). Prie ežero yra Meižių kaimas.

Meižių ežeras nemažai nukentėjęs – jame net du kartus buvo pažemėjęs vandens lygis. Pirmą kartą jis dar prieš karą buvo nuleistas į Ašvos upelį ir nuseko apie 2 metrus. Sekina ežerą ir 1967 metais vakarinėje pakrantėje iškastas melioracijos griovys. Dabar ežero vidutinis gylis siekia vos apie 2 m. 1973 m. pagal projektą buvo pradėti ežero gelbėjimo darbai.

Iki II pasaulinio karo ežeras priklausė Ašvėnų, Meižių I, Meižių II ir Paežerio dvarų centrų savininkams.

Iš Žemaitijos kilę kalbininkai A. Ružė, A. Girdenis ir A. Vanagas įrodė, kad kaimo ir ežero pavadinimas kilęs ne iš javų pavadinimo, o iš žemaitiškos pavardės Meižis.

Yra išlikę keletą padavimų. Viename sakoma, kad Meižių ežeras esąs atkeltas iš prie Viekšnių miesto esančios Burokiškės pelkės; toje vietoje, kur dabar yra ežeras, senovėje buvusi pieva. Ežeras atkeliavęs kaip debesys ir čia nusileidęs, o toje vietoje, kur jis pirmiau buvęs, palikusi tik pelkė. Pasakojama, kad ežero vardas kilęs nuo piktos raganos Meižienės, kuri gyvenusi prie ežero. Žmonės ją už blogus darbus paežerėje sudegino ant laužo, o pelenus paleidę į ežerą plaukti.

Kitame padavime – ežeras anksčiau buvo prie Viekšnių. Kartą vasarą grėbėjos grėbė šieną, ir atjojo nepažįstamas raitelis perspėti, kad čia atkeliausiąs ežeras. Triskart perspėtos, jos nesitraukė, iš atkeliavusio debesio ėmė piltis vanduo, ir jos liko nusileidusiame ežere (Balys J. Užburti lobiai. – Londonas, 1958).

Dar pasakojama, kad grėbėjos buvusios trys, jos palaidotos Skenduolių kapeliuose ant ežero kranto. Joms buvo pastatyta po medinį kryžių. Dar ten palaidotas ežere nuskendęs 16 metų berniukas ir negyvas gimęs kūdikis, vinių dėžėje. Šie kapeliai tai 1 m auksčio kalvelė ant ežero kranto. Šalia auga vyšnios. Turbūt tai alkos kalvelė.

Dar viena legenda pasakoja, kad ežero vardas kilęs nuo piktos raganos Meižienės, kuri gyvenusi prie ežero. Žmonės ją už blogus darbus sudegino ant laužo, o pelenus paleido į ežerą plaukti.

Palikite atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *