Palangos šventykla

Palangos šventykla

Palangos šventykla – senovės baltų tikėjimo kulto pastatas, buvęs Palangoje, ant dabartinio Birutės kalno. Datuojama XIV a. pab. – XVI a. pradžia.

Kad Palangoje būta šventyklos, mini M. Strijkovskis (XVI a.). 1989 m. Birutės kalne atliekant archeologinius kasinėjimus, aptiktos senojo baltų tikėjimo šventyklos ir paleoastronominės observatorijos liekanos. Teigiama, kad šioje šventykloje kūrenta amžinoji ugnis, žyniai stebėdavo dangaus kūnų judėjimą. Palangos šventykloje būta 11 medinių stulpų pusračio (įrengtas po gaisro), šie stulpai žymėjo įvairias kryptis: šiaurės ir pietų, mėnulio leidimosi, saulės laidos per žiemos ir vasaros saulėgrįžas.

Palangos ginties Alka. Senovės lietuvių observatorijos paslaptis

Per ilgus ir niūrius terionės ir maro amžius Lietuvoje virš mažytės Palangos sklandė garbingų protėvių dvasia, savo paslaptingumu ir grožiu suvirpindama kiekvieno čia atvykusiojo širdį. Legendomis apipintas šviesiosios kunigaikštienės vaidilutės Birutės kalnas. Kas jis?

Atsakymo ieškoma seniai, o nuo 1976 metų pradėti sistemingi šio kalno archeologiniai kasinėjimai, kurių pirmasis etapas užbaigiąs 1983 metais. Kasinėjo archeologinė ekspedicija, vadovaujama istorijos mokslų kandidato, palangiškio Vlado Žulkaus.

Tarp kalno viršūnėje surastų radinių pažymėtina vienuolika nudegusių stulpų galų. Tai devyni apvalūs 16–25 cm diametro ir du stačiakampiai stulpai. Visi jie įkasti aiškia geometrine tvarka. Kruopštaus archeologų darbo dėka atidengtas sudegusio medinio tako, vedusio iš pagrindinės stebėjimų vietos iki dabartinės krikščioniškosios koplytėlės, liekanos. Manau, kad jos vietoje galėjo būti žynių darbo trobelė, kurioje jie atlikdavo sakralines ritualines apeigas, laiko žymėjimus, meditacijas, bendravo, šildėsi po dangaus stebėjimų šaltomis žiemos naktimis ir pan…

Svarbus ir tas faktas, jog Palangoje archeologai aptiko dar keturis senobinius objektus: gyvenvietę, karinius gynybinius įtvirtinimus, kapus. Šalia kalno (100 m.) esančiame „Žemaičių kalnelyje“, 1990 metų archeologinių tyrinėjimų metu atkastas 13–14 a. kultūrinis sluoksnis, susidaręs iš didelio pelenų su paukščių kaulų liekanomis kiekio. Peršasi mintis, kad šioje vietoje buvo aukuras. Tolimesni archeologiniai tyrimai atskleistų „Žemaičių kalnelio“ paslaptį. Beje, ši kalva labai tiksliai orientuota pagrindinio stebyklos (observatorijos) „Birutės“ kalne azimuto linijos pietryčių kryptimi. Gal ši kalva ir yra S. Daukanto minima buvusi Didžiosios ugnies deivės Praurimės šventykla?

Žinoma, kad nuo X a. Palanga su jos gyvenvietėmis buvo svarbus prekybinis–politinis centras. Per jos žemę Mėguvą ėjo svarbus prekybos kelias, jungęs Vakarų Europos ir Vakarų slavų kraštus su Lietuva. Juo į Lietuvą patekdavo nemaža dalis sidabro, vario, druskos ir kita. Legendos apie ošusią Palangos šventąją girią ir Didžiosios ugnies deivės Praurimės šventyklą, žynius, krivius, vaidilutes, saugojusias amžinąją ugnį, mena ją buvus ir kulto centru. Todėl kaip labai svarbų centrą Palangą dažnai aplankydavo ir aukščiausi Lietuvos vadovai. Vieną iš tokių viešėjimų primena vaidilutės Birutės ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio istorija. Manoma, kad Didieji kunigaikščiai čia lankė žynių mokyklą, kuri ruošė jūros navigatorius, karo žygūnus, pirklius, gerai žinančius prekybos kelius, mokančius orientuotis naktį tolimuose, svetimuose kraštuose.

Alkoje (ją sudarė kalne įrengta dangaus stebykla su netoliese esančia šventykla) apeigavo žyniai, kriviai ir vaidilos. Ji buvo visų to meto žinių sukaupimo vieta ir vadinosi žinyčia. Jų nebuvo daug ir kiekviena tarnavo nemažam Baltų žemių arealui.

Palangoje nuo „Birutės“ kalno atsiveriantis puikus jūros horizontas buvo ideali vieta stebėti dangaus skliautą. Į žemę įkasti stulpai tiksliai fiksavo dangaus kūnų judėjimo kampines padėtis. Kad „Birutės“ kalne buvo senovinė lietuvių observatorija, pirmasis pareiškė V. Žulkus. Šią hipotezę toliau vystė paleoastronomas docentas Libertas Klimka. Jis hipotezės teisingumą įrodė moksliškai Tačiau atskleisti jos unikalų ir stebėtinai tobulą veikimo principą pavyko tik 1990 metais Sauliui Manomaičiui, architektui restauratoriui, kuris pagal esamą archeologinę medžiagą astronominių žinių pagrindu sudarė matematinį stulpą išdėstymo modelį ir, nustatęs azimutus, apskaičiavo saulės laidos datas, kurios sutapo su kalendorinėmis šventėmis. Ekspertų komisija patvirtino matematinį astronominių skaičiavimų teisingumą. Po šio matematinio įrodymo buvo galima visiems paskelbti, kad „Birutės“ kalne buvo nepaprastai tobula ir fantastiškai paprastai įrengta astronominė observatorija, iš kurios mūsų protėviai stebėjo Saulę, Mėnulį, žvaigždynus.

Stebykla sudarė vienuolika stulpų. Iš jų aštuoni buvo įkasti pagal apskritimą, kurio spindulys R= 3 sieksniai. Dar trys sudarė apskritimą r=l,5 sieksnio. Stulpų linijinės kryptys žymėjo saulės laidos jūros horizonte azimutus pagrindinių 36 kalendorinių švenčių dienomis bei kraštines mėnulio padėtis, esant „žemam“ ir „aukštam“ mėnuliui. Mėnulio ir Saulės orbitų sutapimo mazgai rodė mėnulio arba saulės užtemimo laiką.

Pagal dangaus šviesulių judėjimą, t y. kosminės gravitacinės traukos pasikeitimą, pulsacijos, kurios veikia visą gyvąjį pasaulį, yra vadinamos biokosminių jėgų faktoriumi, prie kurio senovės lietuvis buvo prisitaikęs papročius, apeigomis, ritualais, šventėmis. Per šias 36 senovines šventes, metų bėgyje, stulpų šešėliai susijungia. Iš to paaiškėja kiekvieno stulpo sakralinė reikšmė, t.y. atspindėti gamtos jėgų poveikį kalendoriniu laiku. Mitologijoje minimi ant kalnelių stulpai – stabai, dievainiai, stiebai, išraižyti paslaptingais dievus žyminčiais simboliais, ornamentais rodė dangaus šviesulių padėtis, atitinkančias kiekvieno iš dievų lemiamų įtakų nuolatinėje kovoje už gyvenimą mirštančioje ir prisikeliančioje gamtoje, pasaulyje. Anali­zuojant gausų liaudies meno palikimą, lietuviškus medinius runų kalendorius, ir pasinaudojus Liberto Klimkos bei anglų mokslininko Rali Blum’o runų rašto studijomis, pavyko atkurti šių stulpų dieveklių sakralinę prasmę:

• Aukštėjus (Patrimpo) — augalas, gyvybės medis, susivijęs žaltys,
• Velas (Patolo) — tamsa, liūdesys, vėlių karalyslės viešpats
• Perkūnas — pažanga, darna, judėjimas, žirgas, dangaus ug­nis,
• Aušrinė — tamsos išsklaidymas, šviesos spinduliai
• Audėjais — vanduo, tėkmė, laikas, srautas,
• Austrėja — vaisingumas, gerovė, bitės,
• Žemyna — atgimimas, augimas
• Vėlinas — apsaugojimas ugnimi, vidaus karščio, atnaujinimo jėga
• Leda — ledo, vėsos, šalčio, stingdymo jėga,
• Saulė — šviesa, šiluma, dangaus ugnis
• Mėnulis — nakties šviesa, meto kokybė.

Iš atkuriamo senovinio lietuviu kalendoriaus paaiškėjo, kad 36 kalendorinės Šventės susideda iš 4 ciklų po devynias. Kiekviena šventė turi simetrišką atitikmetį. Keičiantis ciklams, šoliuoja devynragis virsmų elnias. Švenčių ritualai tarsi pulsuoja sferoje: mirtis-gimimas, dangus-žemė-požemis. Gamta su jos pokyčiais atspindinčiais dievais at­gimsta, auga, bręsta, nyksta ir miršta tam, kad vėl atgimtų.

Aproksimavus tarp šventinius laiko intervalus, kai šešėliai stulpų susijungia, išplaukia tokį proporcingumą išreiškiančių skaičių seka: 10, 2, 8, 3, 1, 3, 6, 1, 6, 7, 2, 4, 9, 4, 8, 2, 2, 7.

Žinant šią laiko proporciją per vieną Kupolės (Joninių) dieną, galima tiksliai geometriškai įkasti sakralinius stulpus t. y. įrengti stebyklą (observatoriją). Saulius Manomaitis, išaiškinęs šį ritualinio laiko svyravimą ir užrašęs jį skaičiais, pavadino Alkos kodu. Spėjama, kad šie laiko proporcingumo skaičiai buvo sakraliniai, rodę pasaulio gyvenimą, pulsavimą. Jie išraižyti paslaptingais ženklais žynio lieto­je ir taip buvo iš kartos į kartą perduodamas mūsų protėvių slaptų visatos žinių palikimas. Pagal jį sudarytas Kupolės saulės metų laik­rodis, kuriuo pasinaudojus  pastatoma viena iš svarbiausių alkos dalių dangaus šviesulių stebykla. Stebyklos statymo ritualas sutampa su tautos mitologija apie „Pasaulio sutvėrimą.

S. Tamaševičius „Palangos ginties Alka. Senovės lietuvių observatorijos paslaptis” // Žemaičių žemė“ 1994 m. Nr. 1, p. 13-14.