Alkas

Alkas (arba Alka) – kaimas šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės dalyje, 2 km į šiaurės vakarus nuo Salantų, 1 km į vakarus nuo kelio 169 Skuodas–Plungė , kairiajame Erlos krante, Salantų regioniniame parke. Stūkso Alko alkakalnis. Kaimo teritorija – 61 ha, patenkanti į Salantų regioninio parko Erlos geomorfologinį draustinį. Kaime stovi 2 vienkieminės sodybos.

Kaimas įsikūręs moreninėje kalvoje, kuri susiformavo ledynmečio pabaigoje. Ji 1,2 km ilgio šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi, 0,43 km pločio ir 23 m aukščio, iš visų pusių apsupta Erlomis vadinamo slėnio. Šiaurės rytine papėde teka Erla. Iš vakarų, pietų ir šiaurės rytų kalvą juosia Alkupis, į šiaurę nuo kaimo įtekantis į Erlą.

Kalvos pietrytinis kyšulys apaugęs brandžiu spygliuočių mišku. Jame priešistoriniais laikais veikė senovės baltų alka, todėl kyšulys vadinamas Alkos (Aukos, Šventimų) kalnu. Iš Alkos kalno vakariniame šlaite esančios lomos išteka Jonikės šaltinis, kuriam apylinkės gyventojai nuo seno teikia gydomąją galią. Netoli šaltinio kalvoje stūkso kelmas, ženklinantis čia augusio su pagonių kulto apeigomis siejamo Šventojo (Aukuro) ąžuolo vietą.

Kalvos pietine ir vakarine papėde bei tarp Alkos kalno ir Jonikės šaltinio lomos supilta terasa praeina nebenaudojamas senkelis. Palei jį ties terasa supiltas akmenų pylimas, už kurio lomoje stūkso apeiginis Aukuro akmuo.

Kalvos šiaurės rytinėje atkalnėje yra Mirties (žem. Smertinė) dauba. Šį vardą ji gavusi todėl, kad čia žuvo ne vienas žmogus.

Palei kalvos rytinę papėdę praeina kelias Juodupėnai–Dvaralis, nuo kurio kalvos rytiniu šlaitu kyla kelias į kaimą. Kaimas ribojasi su Erlėnais (rytuose), Žudgaliu (pietuose) ir Juodupėnais (šiaurės vakaruose). Vakaruose valstybinis miškas Alką skiria nuo Kirkšių.

Kalvai ir kaimui vardą davė pagonybės laikais čia veikusi senovės baltų šventykla – alka. Be tradicinio vietovardžio kilmės aiškinimo, tautosakoje yra keletas kitų versijų:

1. Ant kalno baudžiavos laikais bausmei palikdavo be maisto alkti nusikaltusius žmones;
2. Ant kalno nuo alkio išmirė švedų apsupti žmonės;
3. Lietuvos–Švedijos karų metu ant kalno švedai numarinimui alkiu laikydavo apylinkės gyventojus.

Rašytiniuose šaltiniuose vietovardis rašoma lenk. Ałkas-Sałanty, Ałki, rus. Алки, Алкас, liet. Alka (1923 m., 1959 m.), Alkas (1935 m., 1976 m.). Žemaičių tarme kaimas vadinamas žem. Alka, Alks.

Priešistoriniais laikais ir XVI a. pab. – XVII a. pr. kalvoje veikė pagonių šventykla su aukojimo vieta. Kontrreformacijai nugalėjus, šventykla buvusi panaikinta, o kalva liko stūksoti apsupta apylinkėje XVI a. išaugusių Grabšių, Juodupėnų ir Erlėnų kaimų.

Po Valakų reformos, XVI a. antroje pusėje kalva atiteko Juodupėnams. Ilgą laiką ji buvo negyvenama, o joje ir Erlų pievose veikė bendrosios ganyklos ir šienaujamosios pievos. Jų savininku buvo Salantų, o vėliau – Grūšlaukės, dvarininkai, nuomoję naudmenas valstiečiams.

XVIII a. pab. – XIX a. pr. plėšininėje bendrųjų ganyklų žemėje įsikūrė nausėdija. Kartografinėje 1868–1872 m. medžiagoje ji vadinama Juodupėnais, o nuo 1895 m. – Alkomis (Alka, Alku).

Tai buvo Juodupėnų kaimo bendruomenei priklausantis užusienis, kuriame nuo XIX a. pr. stovėjo 2 vienkieminės sodybos. Jose 1845 m. gyveno Ignotas Norvila ir Antanas Laukys su šeimynomis.

Nuo seno kaime ant Alkos kalno per Jonines rinkdavosi Salantų apylinkės jaunimas, ant Aukuro akmens kūrendavo laužą, miške ieškodavo paparčio žiedo.

XX a. pr. užusienis tapo savarankiška gyvenviete, kuri 1923 m. oficialiai vadinama viensėdžiu, 1935 m. – vienkiemiu, o sovietmečiu – kaimu.

Tarpukariu ir sovietmečiu gyvenvietėje tebestovėjo 2 sodybos. Žemaičių tradicinei liaudies architektūrai būdinga pirmoji sodyba prasideda šiaurinėje alkakalnio dalyje, atskirta nuo jo skersai kalvos supilto stambių lauko akmenų pylimo. Alkakalnio pakraštyje išliko į žemę įgilintas rūsys (žem. sklepas). Kiti pastatai – namas (žem. troba), svirnas (žem. klėtis) ir koplytstulpis (žem. kuoplītštolpis) stovi tarp Jonikės šaltinio lomos, Šventojo ąžuolo ir Erlos slėnio. Joje tarpukariu gyveno Petrauskų šeima. Janinai (Joanai) Petrauskaitei ištekėjus, užkuriu į sodybą parėjo Antanas Nomgaudis.

Atokiau į šiaurę, kalvos pakraštyje priešais Erlos slėnį, išliko ir antroji – Beniušių šeimos sodyba.