Padievaičio piliakalnis

Padievaičio piliakalnis arba Kvėdarnos piliakalnis, Gedimino pilis 

Adresas

Padievaičio piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta.

GPS

55.5380833, 21.9962778

Adresas

Padievaičio piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta.

GPS

55.5380833, 21.9962778

Padievaičio piliakalnis

Padievaičio piliakalnis arba Kvėdarnos piliakalnis – piliakalnis Šilalės rajono savivaldybės teritorijoje, 2 km į pietus nuo Kvėdarnos, Jūros kairiajame krante, prie jos santakos su Vėžos (kitaip – Druskio, Druskinės) upeliu.

Iš pietvakarių piliakalnį juosia Jūra, iš pietų ir rytų – Vėžos slėnis, šiaurinėje pusėje – aukštuma. Šlaitai statūs, 12–16 m aukščio. Aikštelė 55 m ilgio ir 8–10 m pločio, jos pietvakarinis kraštas nuslinkęs į Jūrą. Aikštelėje yra kultūrinis sluoksnis. Piliakalnį nuo aukštumos skiria 4,5 m aukščio pylimas, už kurio yra 8 m pločio ir 1,5 m gylio griovys.

Į šiaurę nuo piliakalnio, už šiaurinėje pašlaitėje esančio griovio, tarp Jūros ir Vėžos slėnių, yra buvusi 77 m ilgio priešpilio aikštelė, jos pietinis galas 50 m, šiaurinis – 90 m pločio, kultūrinis sluoksnis suardytas ariant. Iš šiaurės ją juosia apie 90 m ilgio griovys. Į šiaurę nuo priešpilio ir į rytus nuo piliakalnio, Vėžos kairiajame krante, yra senovinės gyvenvietės liekanų.

Padievaičio piliakalnis dabar yra vakarinėje Žemaitijos dalyje, porą kilometrų į pietus nuo Kvėdarnos,  prie Jūros upės ir jos intako Druskinio, Šilalės rajone. Daug Lietuvos pilių pavadinimų yra kilę iš vandenvardžių, o Padievaičio piliakalnio vardo kilmė kita. Pavadinimas „Gedimino pilis” primena kilmingą jos valdytoją. Tokie atvejai istoriškai reti (nors Žemaitijoje žinoma ir XIII a. Vykinto pilis), tad išsyk suprantame, kad tokių piliakalnių statusas buvo išskirtinis. Juolab, kad minimas ne koks eilinis savo žemes valdęs kunigaikštis, o būsimasis Lietuvos valdovas (juo tapo po Vytenio mirties).

Padievaičio piliakalnis. Istorija

Mažai kam žinomas istorinis faktas, kad Lietuvos valstybę valdant didžiajam kunigaikščiui Vyteniui pirmoji Gedimino pilis buvo Žemaitijoje, ant dabartinio Padievaičio piliakalnio.

Gedimino pilies pavadinimas minimas jo priešų, Kryžiuočių ordino, XIV a. pradžios metraščiuose. Nuo 1307 iki 1329 m. Ordinas su Lietuva kovojo nuo XIII a. pabaigos ir pagrindinis jų siekis buvo nukariauti Žemaitiją: persikelti per Nemuną ir brautis gilyn. Tai buvo jau laikas, kai kryžiuočiai, jau įveikę pirmąjį Lietuvos panemunės pilių barjerą, ėmė nuožmiai puldinėti Žemaitiją. Padievaitis minimas būtent šiame kontekste: pasak kronikų, buvo puolama ir Gedimino pilis, bet jos paimti atėjūnai negalėjo.

1307 m. žiemą pilį buvo apsupęs Karaliaučiaus komtūras Eberhardtas iš Fineburgo, bet atsitraukė, nieko nepešęs, 1317 m. birželio 24 d. Ordino maršalo Henriko vadovaujama kariuomenė niokojo Pagraudės valsčių. Kronikininkas Pertas Dusburgietis rašė: „Antra kariuomenės dalis, būtent brolis Fridrychas iš Libencelės, Ragainės komtūras, turėjo su 150 vyrų prieiti slapta prie Gedimino pilies ir ją paimti, tačiau pilėnai – nežinia, kaip iš anksto apie tai įspėti, – pilį apgynė, nors papilį broliams ir pavyko visiškai sudeginti”.

1324 m. gegužės 22 d. kryžiuočiai, vadovaujami Ragainės komtūro Ditricho iš Altenburgo, vėl puolė Gedimino pilį ir dar kartą sudegino jos papilį. P. Dusburgiečio liudijimu. „brolis Ditrichas iš Altenburgo, Ragainės komtūras, bei 44 broliai su 400 Sembos ir Notangos vyrų apyaušryje netikėtai užpuolė Gedimino pilies papilį, sudegino jį ir išžudė visus žmones, kuriuos jame surado, išskyrus tuos, kuriems pavyko pasprukti į pilį. Broliai neteko trijų Notangos vyrų, kritusių kovoje, ir dviejų, kuriuos paėmė į nelaisvę. Pakliuvo į nelaisvę ir brolis Oteris, tačiau neilgai trukus jam pavyko stebuklingai išsigelbėti. Žinoma jis 10 dienų išbuvo kelyje be maisto.

Tad paliudyta, kad ordinas pilį puolė kelis kartus, bet įstengė užimti tik papilį, o pati pilis likdavo neužkariauta. Tai rodo, kad ji buvo neeilinė, žymiai tvirtesnė nei daugelis kitų tuometinių pilių.

Gedimino pilies sunaikinimas

1329 m. žiemą vyko didelis žygis į Žemaitiją, kuriuo sekta paimti Medvėgalį. Jame dalyvavo Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio vadovaujami daliniai. Į tokius žygius monarchą lydėdavo gausi ginkluota palyda, matyt, karaliaus atvykimo proga, buvo sutelktos galingos europinio masto pajėgos. tąkart, žygiuodami link Medvėgalio, kryžiuočiai Gedimino pilį sunaikino. Po šito mūšio aprašymo ji dingsta iš rašytinių šaltinių. Įdomu, kad visais minėtaisiais atvejais šaliniuose minima Gedimino pilis, nors žinome, kad nuo 1316-ųjų Gediminas tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščių ir, matyt, rezidavo Vilniuje. Galime manyti, kad ankstyvuoju laikotarpiu Padievaityje jis praleido tiek laiko, kad pilies ir visos Žemaitijos gynyba asocijavosi su jo vardu.

Panašu, kad Gedimino pilies įkurdinimas Žemaitijoje buvo svarbus sprendimas visai Lietuvai. Juk iš šios pilies buvo valdoma ir administruojama visa Žemaitija. Tai buvo ne tik gynybinis, bet ir administracinis centras. Panašu, kad Gediminas iš ten valdė Žemaitiją kaip submonarchas. Tiesa, neturime jokių tikslių duomenų, kada ši ir kitos minėtosios pilys buvo pastatytos, tik žinome, kad jos buvo sudegintos. gedimino pilis turėjo būti pastatyta XIII a. pabaigoje (ankstesniu laikotarpiu ji negalėjo būti siejama su Gediminu, gimusiu apie 1275 m.). kaip žinia, Lietuva turėjo ir daugiau žemių, bet Žemaitija buvo strateginė vieta dėl aršių kovų su ordinu. kalbant dabartiniais terminais, priefrontės teritorijos visada buvo svarbios. Panašiai XIV a. Kęstutis jau iš Trakų kunigaikštystės valdė situaciją: ordino agresija prieš Žemaitiją tesėsi.

Padievaičio piliakalnis. Padavimai ir legendos

Padievaičio piliakalnis bei jo teritorija apipinta mitais bei pasakomis. Senieji pasakoja, kad ant šio piliakalnio buvo kūrenama šventoji ugnis, ją kūreno vaidilutės. Taip pat pasakojama, kad prie piliakalnio buvusi velnių mokykla, kad ten, kalno apačioje, yra toks akmeninis krėslas, ant kurio senas velnias sėdėjęs ir mokęs savo vaikus.

Teigiama, kad velnio akmuo-sostas yra vienintelis toks Lietuvoje ir toli už jos ribų, tačiau į tyrinėtojų akiratį ši šventvietė pateko tik Antrojo pasaulinio karo išvakarėse.

Vietos gyventojų pasakota, kad vyriausias velnias čia užrašinėjo žmonijos nusikaltimus, o vėliau pats už bausmę buvo pakartas…

Kitų teigimu, ant akmens sėdėdavęs pilies viršininkas.

Taip pat esama pasakojimų apie piliakalnyje slypinčius didelius turtus, kurie naktimis liepsnelėmis dega.


Naudota literatūra:

Padievaičio piliakalnis iš pietryčių pusės
Padievaičio piliakalnis iš pietryčių pusės. Balys Buračas 1930 m. © Lietuvos nacionalinis muziejus

Palikite atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *