Paršežeris

Paršežeris – ežeras vakarų Lietuvoje, Šilalės rajone, Varnių regioniniame parke, apie 3,5 km į šiaurės rytus nuo Laukuvos. Paršežeris yra didžiausias natūralios kilmės vandens telkinys Tauragės apskrityje. Telkšo netaisyklingo pavidalo ledo lūstavietės duburyje. Ilgis iš pietvakarių į šiaurės rytus 2 km, plotis iki 1,3 km. Altitudė 157,6 m. Dubens šlaitai su terasomis, krantai žemi, daugiausia pelkėti. Iš pietų Paršežerį juosia ~ 150 ha Ežero žemapelkė, o iš šiaurės – ~ 90 ha Požerės aukštapelkė.

Į Paršežerį rytuose įteka Gaulė (Raudis), o šiaurėje su Lūksto ežeru jungia Sietuvų upė (Virvytės baseinas). Ežero pratakumas 220 % per metus.

Šalia ežero rytuose įsikūrusi Požerė, Strazdaliai, vakaruose – Burbiškiai. Netoli ežero šiaurvakarinio kranto stūkso Burbiškių piliakalnis. Kiek atokiau į rytus eina kelias 160 Telšiai–Varniai–Laukuva. Šalia Požerės miestelio naujai įrengta poilsiavietė su viešu paplūdimiu, poilsio nameliais, krepšinio, tinklinio, vaikų žaidimo aikštelėmis. Aplink Paršežerio ežerą įrengtas pažintinis pėsčiųjų takas, kurio bendras ilgis apie 14 km. Tačiau turistai paprastai renkasi 4 kilometrų maršrutą, mat jis, veda mediniu taku.

Ežero kilmę taip aiškina legendos:

Buvusi lanka, kur tas ežeras yra. Žmonės šienavę. Šienaujant į tą lanką ir atėjęs iš laukų didžiausias paršas ir pradėjęs knisti. Žmonės žiūri — jis knisa ir knisa. Po kiek dienų ėmė ežeras ir nukrito. Sako, paršniokščia paršniokščia, sukas sukas — kriokesys didžiausias. Žmonės išlakstė. Ėmė tas ežeras ir nusileido. Nežino žmonės vardo, suėję ir šnekas:

— Vakar paršas kniso, kniso ir, matyt, iškniso. Ir pavadino tą ežerą Paršežeriu.

Kitame padavime kitaip aiškinama. Atseit paršas tol knisęs, kol pa­siekęs vandenį. Išsiveržęs vanduo užliejęs visą slėnį, o paršas prigėręs.

Pagal trečią pasakojimą, ežeras atsiradęs tada, kai velnias sumanęs užtvindyti Požerės bažnyčią. Jis atplėšęs Lūksto ežero kampą ir norėjęs užmesti ant bažnytkaimio. Laimė, vienas senis atspėjęs ežero vardą, ir šis nukritęs šalia Požerės.