Pilies sala (Plateliai)

Pilies sala (Pilė)

Adresas

Pilies sala (Plateliai). Į salą patekti įmanoma tik vandeniu, joks tiltas ar specialaus keltas neįrengtas.

GPS

56.043640469466, 21.846131086349

Adresas

Pilies sala (Plateliai). Į salą patekti įmanoma tik vandeniu, joks tiltas ar specialaus keltas neįrengtas.

GPS

56.043640469466, 21.846131086349

Pilies sala (Pilė) – viena didesnių sa, esanti Platelių ežere, Žemaitijos nacionaliniame parke, Plungės rajone. Ji yra centrinėje ežero dalyje, netoli vakarinio kranto. Pilies sala Platelių ežero salų grupėje yra paskelbta hidrografiniu gamtos paveldo objektu. Sala saugoma ir kaip kultūros paminklas.

Salos plotas – 5,29 ha. Ji ovalo formos, gana aukštai pakilusi virš ežero vandens. Šiaurinėje pusėje krantas status, apie 10 m aukščio, kitur – nuo 3 iki 6 metrų. Vakarinė dalis nuožulniausia. Pietinė dalis pelkėta, klampi. Čia augantis miškas yra savaiminės kilmės, vyrauja liepos ir ąžuolai, kiti lapuočiai medžiai bei krūmai. Miškas senas, dalis jame augančių medžių yra daugiau kaip 100 metų amžiaus, aptinkama Lietuvos raudonojoje knygoje įrašytų augalų. Saloje auga vešlus paupinio jonpaparčio sąžalynas, o pavasarį gausiai pražysta kitur nykstantys tuščiaviduriai rūteniai. Šioje saloje buvo žinoma vienintelė Lietuvoje tikrojo žvynbaravykio augavietė.

Istorija

Archeologinių ekspedicijų metu saloje ir šalia jos rasti akmens amžiaus radiniai: kaplių nuolaužos, apdirbto titnago skeltė, akmeninis kirvukas, – rodo, kad žmonių čia gyventa jau neolito laikotarpiu (IV-II tūkstantmečiai prieš mūsų erą). Deja, tiksliai nėra žinoma, kas pastatė pirmąją pilį saloje. Tai galėjo būti skandinavai, gal vietiniai gyventojai – kuršiai. Tačiau pačioje saloje kol kas nei skandinaviškų, nei kuršiškų dirbinių nėra aptikta. Beveik nieko nėra žinoma ir apie tai, kas buvo salos „šeimininkas“ kovų su ordinais laikotarpiu (XIII-XV a.). Yra duomenų, kad šiuo laikotarpiu Platelių apylinkės labai ištuštėjo, taigi „šeimininko“ galėjo ir visai nebūti.

Po Žalgirio mūšio pergalės pradėjo atsigauti ir Žemaitija, kuri buvo vienas svarbiausių kryžiuočių ir kalavijuočių taikinių. Nuo XV a. II dešimtmečio Platelių savininkais ir valdytojais tapo Kęsgailų giminė, kuri 1532 m. Platelius testamentu paliko Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui. Žinant šiuos faktus, kyla mažai abejonių, kad XVI a. pilis, kurios pėdsakų daugiausiai randama saloje ir šalia jos, buvo pastatyta Kęsgailų iniciatyva. 1534 m. Platelių valsčius buvo perduotas Žygimanto Augusto motinai Bonai Sforcai, kuri pilį valdė dvejus metus. Vėliau pilis tapo valstybės (karaliaus) nuosavybe. Pilis trumpai aprašyta 1585 m. inventoriuje. Sprendžiant pagal šį inventorių, pilis jau sunykusi: rašoma, jog ji medinė, bet jau be stogo, sienos ir bokštai išvirtę ir supuvę, pilis nebetinkama naudojimui.

Šiaurinėje salos dalyje, aukščiausioje salos vietoje, dar ir šiandien žemės paviršiuje riogso keletas stambokų akmenų, išlikę pylimų pėdsakai. Vykdytų archeologinių kasinėjimų metu nustatyta, jog šioje vietoje galėjo stovėti pagrindinis dvaro pastatas, kuris greičiausiai buvo mūrinis – tai rodo atkastos grindinio liekanos, pastatų pamatai. Negausūs radiniai – plytgaliai, kelios geležinės vinys, koklio nuolauža, žiestų puodų šukės, peiliuko fragmentas – rodo, jog pilyje gyventa neilgą laiką.

Salos rytinėje pusėje yra nemaža pelkė, dabar apaugusi krūmais. Seniau čia yra buvęs tvenkinys-vandens saugykla. Šis tvenkinys susisiekdavo su ežeru ir pilies gyventojams nebūtų reikėję sukti sau galvos dėl vandens net tuo atveju, jei priešas būtų apsupęs visą salą ir tokiu būdu atkirtęs priėjimą prie ežero vandens. Apie šį tvenkinį yra sukurta padavimų – esą jis buvęs išmūrytas, labai gilus ir jame buvo laikomos žuvys.

Ne mažiau įdomi ir pietinė salos dalis, kurioje taip pat rasta plytgalių, grindinio fragmentas. Prof. V. Žulkaus nuomone, čia galėjo stovėti pati seniausia salos pilis.

Negausūs šaltiniai rodo pilį saloje neabejotinai stovėjus XVI a. Šiuo laikotarpiu vyko intensyviausias gyvenimas saloje – tą patvirtina ir tilto liekanų datavimas (XVI a.). Vėliau ji neteko savo reikšmės, pradėjo griūti ir nykti. Yra žinoma, kad vietiniai gyventojai plaukdavo į salą parsigabenti savo reikmėms pilies plytų.

Platelių apylinkių ekonominę bei gynybinę reikšmę rodo ir senoji kartografinė medžiaga. Beveik visuose viduramžių žemėlapiuose jau vaizduojamas Platelių ežeras su saloje esančia pilimi. 1526 m. B. Vapovskio Lietuvos-Lenkijos žemėlapyje ežeras 2-3 kartus didesnis negu natūroje, ištįsęs iš vakarų į rytus. Į šiaurę nuo ežero – neproporcingai didelė Šventosios upė. 1595 m. nyderlandų kartografo Merkatoriaus žemėlapy ta pati upė jau vaizduojama ištekanti iš ežero. Pats tiksliausias šių apylinkių vaizdas 1613 m. M. K. Radvilos-Našlaitėlio LDK žemėlapyje – tobuliausiame to laikmečio Europos kartografiniame vaizde. 250 gyvenviečių jame suskirstytos į 9 grupes. Platelių miestelis žymimas bene plačiausiu Žemaitijos teritorijoje panoraminiu vaizdu (kaip ir Varniai, vyskupystės centras, ar Kaunas, Biržai, Kėdainiai). Yra ir netikslumų – iš ežero į šiaurę ištekanti Varduva, ežeras ištįsęs ne meridianine, o paraleline kryptimi.

Įdomus romantinis Platelių paminėjimas pateikiamas Mykolo Lietuvio knygoje „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“, išleistoje 1609 m. Pasakodamas apie lietuvių kilmę, autorius rašo: „Mūsų senoliai, romėnų kariai ir piliečiai, atvyko į šias vietas pasiųsti kadaise į kolonijas ginti Romos valstybės sienų… ir jie, kaip manoma, išlipo į sausumą toje vietoje, kur dabar yra Žemaičių pilis Plateliai“.

Nors ši legenda primena pasaką, nes iki jūros net 45 km, tačiau tai rodo, kad Plateliai viduramžiais buvo gana reikšmingas LDK miestelis.

Lankantis Vilniuje, Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose, galima apžiūrėti keturias nuolatines ekspozicijas. Jose 1613 m. M. K. Radvilos-Našlaitėlio LDK žemėlapyje (žemėlapio kopiją galima pamatyti ir Žemaitijos nacionalinio parko ekspozicijoje Platelių dvaro sodyboje) pirmu numeriu pažymėta Platelių pilis. Be to, pateikta informacija apie Boną Sforcą.

Legendos

Seniai, labai seniai Platelių ežero pilies saloje gyveno apsėsta karalienė. Ten ji turėjo labai gražius rūmus. Žmonės jos nekęsdavo, bijodavo ir norėdavo kaip nors nužudyti. Dažnai į ją šaudydavo, bet tas jai nieko nepakenkdavo: ji buvo apsimovusi geležinėmis pirštinėmis ir gaudydavo kulkas; sulaikydavo net armotos kulką. Velnio apsėsta karalienė jodinėdavo į krantą su balta kumele, kurios taip pat negalėdavo nušauti.

Vieną kartą žmonės sugalvojo padaryti iš druskos kulką. Su ta kulka šovė iš armotos į kumelę, pataikė jai į kaktą ir užmušė. Kumelė nuskendo, o su kumele kartu ir karalienė. Tą ežero kraštą, kur kumelė nuskendo, žmonės pavadino Arkliakakte.

Apie Pilies salą A. Vienuolis yra parašęs legendą, pavadinimu „Platelių ežero paslaptis„.

Palikite atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *