Lūksto ežeras

Varniams grasinęs ežeras

Address

Kontaučiai

GPS

55.9041144, 22.0496065

Address

Kontaučiai

GPS

55.9041144, 22.0496065

Tuojau į pietvakarius nuo Varnių tyvuliuo­ja didžiulis Lūksto ežeras, 6,2 km ilgio, ligi 3 km pločio, apimąs 1018 ha plotą; jo kran­tinės ilgis 19150 m. Pagal savo didumą tai trečiasis ežeras Žemaitijoje. Giliausioje vietoje siekia 10 m . Jo paviršius iškilęs 154 m nuo jūros lygio. Iš ežero išteka: Varnelė, įteka — Sietuvas, Garduva, Domantas. Ežere yra trys salos.

Ežeras susidarė ledynų laikais; tada jis drauge su Biržulio, Stervo ir Paršežerio eže­rais sudarė vieną didžiulį ežerą. Nutirpus le­dynams, ilgainiui šioje vietoje susidarė kele­tas ežerų ir pelkių. Ežeras priskiriamas Ven­tos baseinui. Jo krantuose kartais randama kiek gintaro; gintaro visai nerandama kituo­se mūsų krašto ežeruose. Lūksto gintaras savo spalva kiek skiriasi nuo gintaro, randamo Bal­tijos jūroje: yra kiek tamsesnis. Po II pas. karo žvejys Jonas Kulevičius po smarkios audros ištraukė iš ežero 250 gramų gabalą gintaro. Apie Lūksto ežero vardo atsiradimą tautotyrininkas kun. L. A. Jucevičius yra už­rašęs tokį padavimą:

„Senų senovėje Lūksto ežeras vardo ne­turėjo. Deivės pyko ant Varnių gyventojų. Ežeras buvo pakilęs išeiti iš krantų ir mies­tui grasino tvanu. Nusigandę gyventojai, su­sirinką rinkos viduryje, tarėsi kaip čia pra­minti ta ežerą: kiekvienas vis kitu vardu šaukė, bet nė vienas nepataikė tikrojo, yanduo ėmė vis labiau ir labiau siausti, vis artyn ir artyn eiti. Visus pagavo siaubas — niekas nežinojo, ko dabar griebtis. Tokioje kritiškoje būklėje atsidūrė, tarsi kokiu ste­buklu pamatė tekiną per miestą bėgant jauna vokietuką ir visi ėmė rėkti: „Skėstam, vokietėli, gelbėk mus!“ Vokietukas gailes­čio suimtas, ant viso miesto riktelėjo: Lūksts! Lūksts! Sulig tų žodžių ištarimu ežeras ūždamas atslūgo į savo guoli“.

Su šiuo padavimu rišasi ir kitas. Daug kas mano, kad ežero vanduo guli aukščiau kaip patys Varniai. Kai žiemą žvejai padedą galvą ant ežero ledo, vos matą bažnyčios bokšto viršūnę; taigi jų samprotavimu, ežeras gulįs keliasdešimt metrų aukščiau kaip Varniai. Per šimtmečius buvo paplitusi legenda, kad Varniai galį būti Lūksto užlieti. Tai įvyksią per Šv. Petro atlaidus, kai iš plačios apylinkės suvažiuoja daug žmonių. Šiuo padavimu, ro­dos, šventai tikėta: kartą, keliolika metų prieš I pas. karą, kažin kas mieste tyčiomis šūkte­lėjęs, kad Lūksto ežeras pasijudinęs iš krantų. Tuojau kilo didelė panika ir didesnė dalis suvažiavusiųjų tuojau išvažinėjo. Dar kitas padavimas teigia, kad ežeras kartą pakilsiąs ir nusileisiąs Stervo ežeran.

Nuleidus Biržulio ežero vandenį ir Lūksto ežero paviršius galės pasikeisti; greičiausiai jis bus kiek pakeltas. Lūksto ežeras žuvingas.

Istoriškai Lūksto ežero vardas žinomas nuo 1417 m.; tada D.L.K. Vytautas jo pusę užrašė Žemaičių vyskupui. Dėl to kildavo barnių, ir vėliau seniūnas Jer. Valavičius su Žemaičių vyskupu ežerais apsimainė: vyskupui atiteko Biržulio ežeras, o seniūnui Lūkstas.

Lūksto ežero vakarinėje pakrantėje yra žemės paki­luma, Švedkalniu, vadinama. Žmonės kasdami bulvėms laikyti rūsius (duobes), iškasdavo žmonių kaulų, senovės liekanų. 1964 metais gyventojas Gailevičius archeologams padova­nojo keletą radinių: geležinį įmovinį kirvį, geležinę peikeną, du geležinius ietigalius, plačiaašmenį kirvį. Šiuos dalykus jis radęs kas­damas duobę į vakarus nuo senkapio, Drobūkščiu senkapyje, kur yra griautinių ir degintių laidojimų. Radiniai liudija, kad žmonės čia gyvenę V-VI-XIV a.

0 0 balsai
Įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
1 Comment
Seniausius
Naujausius Daugiausiai įvertintus
Žiūrėti visus komentarus
View all comments
Gintautas
Gintautas
8 days ago

Padavimas iš J. Būgos rankraščių, parengta I. Žilienės
LUKŠTO EŽERAS
Senieji žmonės taip kalbėjo, kad senieji Varniai buvo nuskendę su bažnyčia. Toje vietoje paliko pelkės. Vėliau atėjo ežeras. Ežeras leidosi ir kilo,leidosi ir kilo. Nieks jo vardo nežinojo.
Piemenėlis kiaules ganė, ir jis atėjo prie to ežero ir su botagėliu kerta į vandenį ir sako: „Lūks plūst, lūks plūst“. Ir tas nuslūgo, ir po šiai dienai paliko Lūkstas ežeras.
 
Senų senovėje Lūksto ežeras vardo neturėjo. Deivės pyko ant Varnių gyventojų. Ežeras buvo pakilęs išeiti iš krantų ir miestui grasino tvanu. 
Nusigandę gyventojai, susirinkę rinkos viduryje, tarėsi, kaip čia praminti tą ežerą: kiekvienas vis kitu vardu šaukė, bet nė vienas nepataikė tikrojo. 
Vanduo ėmė vis labiau ir labiau siausti, vis artyn ir artyn eiti. Visus pagavo siaubas — niekas nežinojo, ko dabar griebtis. Tokioje kritiškoje būklėje atsidūrę, tarsi kokiu stebuklu pamatė tekiną per miestą bėgantį jauną vokietuką ir visi ėmė rėkti: „Skęstam, vokietėli, gelbėk mus!“ Vokietukas, gailesčio suimtas, ant viso miesto riktelėjo: „Lūksts! Lūksts!“ Sulig tų žodžių ištarimu ežeras atslūgo į savo guolį.

1
0
Norėtųsi jūsų minčių, pakomentuokite.x
()
x