Batakių piliakalnis

Pilis Aukaimis

Address

Batakių piliakalnis

GPS

55.34775, 22.51825

Address

Batakių piliakalnis

GPS

55.34775, 22.51825

Manoma, kad ant šio piliakalnio stovėjusi Žemaičių pilis Aukaimis arba Aukė.

Piliakalnį sudaro tarp upių įsiterpusios aukštumos kampas. Šlaitai statūs, 8–9 m aukščio. Aikštelė trikampė, pailga pietų – šiaurės kryptimi, 40 x 22 m dydžio su kultūriniu sluoksniu. Piliakalnį iš pietvakarių juosia apie 2,5 m aukščio, 18 m pločio, 27 m ilgio pylimas, kurio išorinis 5 m aukščio šlaitas leidžiasi į tiesų 27 m ilgio, 10 m pločio, 2,5 m gylio griovį. Už griovio supiltas antras 0,5 m aukščio, 4,5 m pločio pylimas. Rytiniame ir šiauriniame aikštelės kraštuose yra 2 m pločio, 0,2 m aukščio pakilimas – lyg čia buvęs pylimas. Šiaurrytinėje pusėje 10 x 4 m dydžio aukštumos smaigalys atkirstas 9 m pločio, 3,5 m gylio grioviu.

Į pietus nuo piliakalnio yra senovės gyvenvietės žymių liekanų. 1915 ir 1944 m. piliakalnis apardytas apkasų, šlaitai vietomis paveikti erozijos (stabilizuoti 1994 m.). Aikštelė dirvonuoja, šlaitai ir gynybiniai įrenginiai apaugę lapuočiais. Į piliakalnį iš šiaurės vakarų pusės įrengti laiptai.

Kryžiuočių kronikos vietovę vadina Aukon, Augken, Awkon, Aukeyn, vardais. Vietovės sudėtas iš dviejų žodžių: Au(ka) ir kaimas.

Istorikai T. Hiršas, J. Jurginis ir kt. Aukai­mio ieško prie Batakių ar pačiuose Batakiuo­se. XVII a. dokumentai mini Poalkonės Ba­takius; kita proga ta pati vietovė vadinama Botoki Poavkune vardu. J. Jurginis mano, kad ,.Aukaimis buvo arba pačiuose Batakiuo­se, arba piliakalnyje prie Batakių“. Kiti ty­rinėtojai mėgina Aukaimį perkelti į Skaudvi­lę, kur taip pat yra du piliakalniai.

Duisburgas ir kiti kronikininkai dažnai mi­ni Aukaimį ir vadina jį pilimi (castro). Jau 1285 m. prie Aukaimio buvo sumušti kryžiuo­čiai. 1291 m. jiems pavyko pilį sudeginti, ta­čiau kryžiuočiai puolė apylinkes ir sudegino 6 kaimus. Pilį saugojusių žemaičių tarpe tūta ir išdavikų. 1302 m. Draika, kryžiuočiams puolant pilį, slaptai atidaręs vartus ir sulei­dęs priešus. Kryžiuočiai pasigrobė pilyje bu­vusias gėrybes, o pilį sudegino. 1303-1304 m. pilis buvo kryžiuočių rankose, paskui lietuvių. 1305 m. ją išdavė kitas išdavikas, Svirtila. Tada buvo sunaikintas priešpilis ir smarkiai apiplėšti aplinkinių kaimų gyventojai. Kryžiuočiai į pili įsiveržė anksti rytą, kai visi miegoję, o pilyje tebuvo 4 sargai.

Aukaimio būta stiprios pilies. 1292 m. ją puolė 1500 Ordino karių. Gynę tik pėstininkai. Būta ir pabėgėlių iš Aukaimio: kroni­kos mini Baukę su broliu.

Nuolatinių gyventojų Aukaimio pilyje ne­buvo; pilį saugojo apylinkės gyventojai, pilė­nai, nustatyta tvarka. Pavojaus metu visi bėgdavo į Aukaimį, pasiimdavo ir savo turtą, ypač grūdus. Greičiausiai pilis buvusi ne vie­no valdovo, o platesnės žemaičių bendruome­nės nuosavybė. Kai priešai Aukaimį sudegin­davo, visi bendromis jėgomis atstatydavę. Is­torikai Aukaimį laiko tik piliakalniu-slėptuve.

Aukaimis nebeteko savo reikšmės stiprėjant kryžiuočių puolimams ir augant pilių ėmimo technikai. Tada liko nebeginamas. 1381 ir 1402 m. kryžiuočių žygių aprašymuose Au­kaimis pilimi nebevadinamas. Žemaičiai bu­vo pasirinkę kitą kovos būdą: slėpdavosi ir gindavosi miškuose, laukuose.

1345 m. ties Aukaimiu kryžiuočiai sumušė Algirdą. Krikščionybės įvedimo metu Aukai­mio apylinkėse pasislėpęs ir miręs paskutinis žemaičių senosios tikybos kunigas Gintautas. 1414 m. buvusi iškirsta šventoji giria.

Aukaimis, turėjęs didelę reikšmę kovų su kryžiuočiais laikais, atkakliai gynęs žemaičių žemę, sugėręs daug gynėjų ir jų priešų krau­jo, išnyko taip, kad dabar net sunku jo vietą atsekti.

 

0 0 balsai
Įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
1 Comment
Seniausius
Naujausius Daugiausiai įvertintus
Žiūrėti visus komentarus
View all comments
Gintautas
Gintautas
1 month ago

Apie Krivį Gintautą yra tokia legenda. Tik jis siejamas su Betygala Raseinių raj.
Kryžiuočiams siaučiant krivių šventvietėse, užgeso aukuruose rusenusi amžina liepsna. Senųjų Dievų laikams atėjo galas. O kur tas galas nutiko? O gi Betygaloje!
O buvo viskas taip:
Senai, senai, dar iki kryžiuočių laikų, Betygaloje klestėjo stipri pagonių Romuva. Žymiausi Kriviai ir Krivaičiai iš visų Lietuvos kraštų traukdavo Dubysos, Šventupio ir Vanagės vagomis link šio Pagoniškų Dievų numylėto krašto.
Žmonės kalba jog nuožmiems vokiečiams užėmus visas Baltų šventyklas, buvo pasilikusi tik viena pagonių šventvietė – ten, kur baigiasi Dubysos vaga, ruseno paskutinė Gabijos ugnelė – Betygalos Romuva.
Šiems pagoniams vadovavo paskutinis Krivių Krivaitis – Gintautas, į Žemaitiją pabėgęs Kryžiuočiams Kernavės Romuvą sudeginus.
Gintautas mokėjęs puikiai su Dievais sutarti, užtat ir nepavyko niekaip vokiečiams paskutinio aukuro užgesinti. Tik kryžiuočiai žengdavo į Betygalos miškus – Miško Monai juos paklaidindavo; tik norėdavo atsigaivinti šaltinio vandeniu – paskęsdavo; tik įleisdavo laivus į Dubysą – vandenų dievai dugnus prakiurdydavo… Visi pagonių dievai, Gintauto paprašyti saugojo paskutinę Romuvą nuo pražūties.
Kryžiuočius baisiai siutino tokia Gintauto sėkmė. Jie suprato, jog norėdami pakrikštyti paskutinius pagonis, turės atsikratyti Kriviu. Tačiau kaip jį sučiupti, jeigu aną patys dievai saugo?
Seniausi ir išmintingiausi Kryžiuočių karvedžiai mąstė, mąstė ir sumąstė baisiai nedievobaimingą planą.
– Jeigu žmogus negali sučiupti Gintauto, tad velnias tikrai sučiups! – nusprendė kariūnai ir iškeliavo velnio ieškot.
Suradę, pažadėjo velniui dosnų atlygį už Gintauto pražudymą.
Pinčiukas, žinodamas kilnų Krivio būdą, nusprendęs skęstančia vaidilute apsimesti ir taip aną paskandinti.
Taip ir gavo Betygaloje galą paskutinis Krivis, o greta senojo aukuro trykštantis šaltinis – iki šios dienos “Krivio šaltiniu” vadinamas.

1
0
Norėtųsi jūsų minčių, pakomentuokite.x
()
x