Dapšių akmuo

Užburti turtai ir istorinis Dapšių akmuo

Dapšių k., šalia alkakalnio, prie pat buvusios per Varduvos upę brastos, šlaite yra didokas, tri­kampis, akmuo, kurio viename šone yra iškalti įvairūs ženklai.

Iš senų laikų pasakojama, kad ties šiuo akmeniu esą paslėpti turtai. Todėl smalsuoliai net iš toliau nak­timis kasinėja ir ieško paslėptų tur­tų. Prieš 40 m., vieni toki turtų, ieškotojai, esą, radę žalvarinių bei geležinių padarų.

Tai smalsuoliai tą akmenį padarė į dar istoriškesniu. Ties juo bekasinėdami duobes ir jį bevartydami, pa­dėjo surasti, kad jo dviejuose šonuo­se yra iškalti 7 apskritimai, kurių seniau niekas nė žinote nežinojo…

“Užburti turtai” ir istorinis akmuo // Lietuvos aidas. – 1939, rugpj. 1 (Nr. 442), p. 5

Dapšių mitologinis akmuo

Arba Brastos akmuo, Saulės akmuo, Ruzgų akmuo, yra Ruzgų k., skverelyje prie pašto. Anksčiau jis buvo prie Dapšių piliakalnio, Gūžės ir Varduvos santakoje, Varduvos kairiajame krante. Pradėjus tvenkti Varduvą, prieš 1973 m. akmuo perkeltas į dabartinę vietą.

Akmuo raudonos spalvos granitas, 1,65x 1,75 m dydžio, 53-68 cm aukščio. Jame iškaltas vienas apskritimas ir trys puslankiai, kurie tyrinėtojų buvo laikomi apskritimais, nors jų grioveliai galuose nesusijungia. Kartais jie vadinami dubenimis “iškiliais plokščiais dugnais”. Apskritimo griovelio plotis – 2-3 cm , gylis – 2-2,5 cm, pats apskritimas – 48×50 cm dydžio.

Pirmojo puslankio (už 5 cm nuo apskritimo) galai nesusijungia, o nueina į akmens kraštą. Grioveliai – 3,5-4 cm pločio, iki 3 cm gylio, puslankis – 44 cm pločio plačiausioje vietoje ir 41 cm – siauriausioje. Antrasis puslankis (už 6 cm nuo pirmojo) – 0,5 cm gylio, 2,5 cm pločio grioveliu, galai nesusijungia, bet likęs labai nedidelis tarpelis. Šio puslankio dydis – 46×41 cm. Trečiasis puslankis (už 4 cm nuo antrojo) yra 1,5-2 cm pločio ir iki 2 cm gylio 36×37 cm dydžio griovelis. Tarp apskritimo ir trečiojo puslankio yra iš eilės iškaltos 3 duobutės: už 12 cm nuo apskritimo ir 27 cm nuo trečiojo puslankio maždaug 3 cm sker., 2,5 cm gylio, nuo jos už 6 cm ištrupėjusi maždaug 6 cm skr. ir 6 cm gylio, nuo jos už 5 cm ir už 4 cm nuo ketvirtojo puslankio maždaug 3,5 cm skr., 1 cm gylio duobutė.

Apskritimas ir puslankiai buvo vadinami Saulėmis arba Saule ir Mėnuliu (“Saulė, mėnuo ir nežymiai matytis viršuje akmens padkavos ženklas” (1926 m.; VAK)).

Istorija

1934 m. vyrai kasė prie akmens, ieškojo pinigų, bet kažkas pradėjo nuo piliakalnio į juos akmenimis mėtyti, tada baigė. St. Ličkūnas nurodė, kad akmens ženklus vietos gyventojai pastebėjo tik XIX a. pabaigoje, tada ir pasklido kalbos, kad čia paslėpta turtų. Kasdamas prie akmens, jo savininkas Jančiauskis rado kažkokių senovės daiktų (nurodoma žalvarinių, geležinių gabaliukų, surūdijusių pinigėlių. Jau 1926 m. čia “žemė iškasinėta, matyti pelenų ir smulkių angliukų”. 1966 m. akmuo paskutinį kartą šioje vietoje įverstas į šalia iškastą duobę, vietiniai gyventojai akmenį vėl iškėlė, duobę užkasė, vietą aptvėrė medine tvorele, dar 1969 m. akmuo gulėjo Dapšiuose. Be to, čia, “antrame šlaito gale”, buvo kitas toks pat akmuo, kurį Jančiauskis prieš Antrąjį pasaulinį karą paraku suskaldė ir sudėjo į pamatus. St. Ličkūnas 1934 m. nurodo, kad iš viso čia buvo 3 tokie iškalinėti akmenys, bet du mažesnieji seniau buvę panaudoti statyboms. (V. Vaitkevičius, 1998).

Ant akmens matosi keturi 38-50 cm skersmens apskritimai – „lėkštės”, kurie galėjo simbolizuoti saulę. Tai yra tikra mįslė mokslininkams, nes panašių pavyzdžių Lietuvoje daugiau nežinoma. Pasak istoriko V. Lauraičio pateikiamą legendą, kunigaikščio Kęstučio kariai, medžiodami aplinkiniuose miškuose, čia nušovę šešis vilkus. Ant Dapšių alkakalnio žvėris sudeginę Perkūno garbei, o akmenyje iškalę šešis ženklus.

Anksčiau šis akmuo traukdavęs lobių ieškotojus, nes po juo esą pakasti dideli lobiai. 1934 m. trys lobių ieškotojai atvykę iš tolimų apylinkių iškasė didelę duobę po akmeniu, kuris griūdamas dviem prispaudė kojas. Išsigandę ir apturėję nemalonumų grįžo tuščiomis, o apie jų ‘’žygdarbį’’ paskelbė tuometinė spauda. 1966 m. lobių ieškotojai vėl pasidarbavo, iškasdami duobę, į kurią įvertė akmenį, bet lobių taip ir nerado.

Legendos ir padavimai

Apie šį akmenį yra užrašyta keletą padavimų:

Švedai ant Alkos kalno paslėpė daug statinių aukso, o kad atsimintų vietą, prie brastos Saule ir Mėnulio ženklais pasižymėję akmenį.

Naktimis prie akmens žmonės matydavo baltas bei raudonas ugnis (manė degant pinigus).