Raudonės pilis

Raudonės pilis

Address

Raudonės pilis. Žemėlapyje pažymėta tiksli pilies vieta.

GPS

55.0968958, 23.1305444

Address

Raudonės pilis. Žemėlapyje pažymėta tiksli pilies vieta.

GPS

55.0968958, 23.1305444

Raudonės pilis – rezidencinė pilis Raudonėje, dešiniajame Nemuno krante Jurbarko rajone. Pilies rūmuose iki 2018 m. veikė Raudonės pagrindinė mokykla. Į pilies bokštą (33,5 m aukščio) leidžiama patekti ir turistams.

Greta pilies yra Raudonės parkas, vandens malūnas, gamtos paminklas – Gedimino ąžuolas. Dabar čia driekiasi dvi mažalapių liepų ir paprastųjų eglių alėjos. Auga apie 200 metų kaštonas, kurio skersmuo siekia 1,3–1,4 metro.

Parkas imtas veisti XVI a. pabaigoje, vėliau buvo plečiamas, pertvarkomas, sodinamas. Jį įkūrė K. Kiršenšteinas. P. Zubovui valdant iškastas tvenkinys, įrengtos apžvalgos aikštelės. S. Kaisarova įrengė naują takų sistemą, pasodino egzotiškų medžių (riešutmedis, europinis maumedis, baltažiedis vikmedis ir kt.). Po karo dalis želdinių iškirsta mokyklai kūrenti.

Dominuoja vietiniai medžiai (paprastasis klevas, mažalapė liepa, paprastasis uosis, karpotasis beržas, plaukuotasis beržas, paprastasis ąžuolas, šermukšnis, eglė, ieva, drebulė, blindė ir kiti).

Parke auga saugomi išskirtiniai medžiai: Gediminaičio ąžuolas, Raudonės liepa, Raudonės juodoji tuopa. Iki 2011 m. seniausias parke buvo Gedimino ąžuolas. Pasakojama, kad vykdamas į Veliuoną paskutinį kartą čia puotavo Gediminas.

Įrengta Šaulių aikštė (tarpukario joje rinkdavosi šauliai), yra Draugystės, Meilės kalnai, skroblų alėja veda link Beždžionkalnio (pasakojama, kad vienas pilies savininkas turėjo beždžionę, kurią labai mylėjo, o po jos mirties palaidojo ir kapo vietoje supylė kalnelį).

Pilies šiaurinėje pusėje yra raudonų plytų malūnas, pastatytas 1877 m. Jame buvo dvaro tarnų gyvenamosios patalpos, ratinė. Tarpukariu jame dar buvo gyvenama, kai kuriose patalpose pilti javai. 1923 m. pastate įkurtas malūnas.

Istorija

Pirmosios pilys Nemuno pakrantėj statytos dar apie 1300 metus kaip kovų su kryžiuočiais gynybiniai postai. Po Žalgirio mūšio jų svarba sunyko. Tačiau pilys atgimė XVI–XVII a., kai Nemunas tapo prekybos keliu. Raudonės pilis yra priskiriama tokioms antrosios kartos reprezentacinėms panemunės pilims.

XVI a. pabaigoje miško pirklys Krišpinas Kiršenšteinas (iš Prūsijos kilęs miško eksportuotojas) Raudonėje pagal olandų architekto Petro Nonharto (vok. Peter Nonhardt) projektą pasistatė renesanso stiliaus įtvirtintus dvaro rūmus – pilį.

XVII a. antrojoje pusėje didelius perstatymus atliko Lietuvos didysis iždininkas ir Lietuvos didysis sekretorius Jeronimas Krišpinas-Kiršenšteinas (pilį pastačiusio pirklio anūkas), įrengęs čia savo rezidenciją. Tai buvo pilies klestėjimo metai. Vėliau, išmirus Kiršenšteinams, įsikūrė jų giminaičiai Olendskiai XVIII–XIX a. keliskart perstatė pilį (daugiausia pagal klasicizmo tradicijas; autorius galėjo būti architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius).

Pilį apgadino gaisras. 1811 m. ją iš Olendskių nusipirko Jekaterinos II favoritas grafas Platonas Zubovas, kuris keitė daugiau jos vidų, tačiau taip pat rekonstravo pilį, iškasė tvenkinius, pastatė neogotikinio stiliaus malūną.

Dmitrijaus Zubovo duktė Sofija von Pirch-Kaisarova 1854–1877 m. vėl pagal L. C. Anikinio projektą perstatė pilį, kuri įgavo neogotikos bruožų ir dabartinę išvaizdą.

1877 m. pilį jau valdė Kaisarovos dukra Sofija Waxell, o veliau ir anūkė, taip pat Sofija, ištekėjusi už portugalo José Carloso de Faria e Castro.

1903 m. atliktas kapitalinis pilies remontas, tačiau per I pasaulinį karą smarkiai nuniokota ir išgrobta. Po karo de Faria e Castro giminė nuskurdo ir pilis 1934 m. buvo parduota iš varžytinių – ją įsigijo LR švietimo ministerija, vėliau perduota Lietuvos bankui.

1944 m. rugpjūčio 6 d. vokiečiai susprogdino pietinį didįjį bokštą (34,5 m aukščio), kuris virsdamas sugriovė dalį pietinio korpuso.

0 0 balsai
Įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
1 Comment
Seniausius
Naujausius Daugiausiai įvertintus
Žiūrėti visus komentarus
View all comments
Gintautas
Gintautas
1 month ago

Legenda apie kunigaikštytę Balandą.
Raudonės apylinkių gyventojai dar XIX a. pasakodavo legendinę istoriją apie Raudonėje dėl meilės nukentėjusią kunigaikštytę Balandą. Iki šiol nėra aišku, kodėl pasirinktas toks merginos vardas. Gediminaičių genealogijos tyrėjai nežino buvus tokią Gedimino anūkę (Kęstučio dukrą). Kita vertus, visai netoli Raudonės, vos už kelių kilometrų, dar ir šiandien yra kaimelis Balandžiai. Galbūt jo pavadinimą galima būtų sieti su plačiai šiose apylinkėse paplitusia legenda apie kunigaikštytę Balandą“ Legenda buvo labai populiari XX a. pirmoje pusėje. Pagal šią legendą, tuo pačiu „Balandos“ vardu buvo pavadintas XX a. pirmoje pusėje (mažiausiai 1931-1938 m.) Nemunu plaukiojęs garlaivis.

Garlaivis „Balanda“ ties Vilkija (garlaivio savininkas Petras Osipovas)
Legendoje pasakojama, kad ant minėtų Raudonės akmenų suolų sėdėdavo kunigaikštytė Balanda – Lietuvos kunigaikščio Kęstučio dukra. Ant tų akmenų ji, neva, kurstydavo pagoniškąją ugnį. Čia ji taip pat slaptai, naktimis susitikdavo su belaisviu kryžiuočiu. Kunigaikštytė pamilo tą kryžiuotį ir norėjo su juo pabėgti. „Bet sužinojęs kunigaikštis Kęstutis, to krašto valdovas prakeikęs dukterį ir ją nužudęs. Ir dabar naktimis, kai tyliai šlama šlaito medžių lapai, kai šaltai narsto pro debesis meilės burtų mėnuo, galima esą matyti toje sėdynėje žavingai dailios merginos pavidalą. Tai klaikioji pilies dvasia, tai nuolatinis josios vaiduoklis“. Kitur pasakojama ne apie Kęstučio dukros Balandos nužudymą, bet apie tai, kad toji Balanda šalia Raudonės parko ąžuolo graudžiai apraudojusi nužudytą savo tėvą Kęstutį. Pasipuošusi baltais drabužiais, raudojusi ji dieną ir naktį, ir nuo to laiko pati pilis pradėta vadinti Raudone.
Rytų Prūsijoje XIX a. vokiečių rašytojas ir tautosakininkas Liudvikas Bechstein užrašė dar vieną Raudonės legendą „Apie Baltąją Bajerburgo pilies mergelę“. Šioje legendoje pasakojama, kad 1337 m. Bavarijos kunigaikštis pastatė Bajerburgo pilį ir šioje pilyje paliko gausią keturiasdešimties riterių įgulą. Jie turėjo sergėti dievobaimingą gyvenimą pilyje. Bet atsitiko priešingai, riteriai gyveno linksmai, lengvabūdiškame jų gyvenime netruko švenčių, išgertuvių ir meilės nuotykių. Kartą į pilį jie parsivedė krikščionę bajoraitę merginą ir prieš jos valią išniekino. Merginos raudas išgirdo Dievas, žemė prasivėrė ir prarijo kryžiuočių pilį, riterius, o ir pačią mergelę. Tačiau dėl jos skaistumo, mergelei buvo lemta tapti gerųjų gynėja. Ji perspėdavo žmones dėl nelaimių ir kartais dalindavo jiems buvusius pilies turtus. Toje vietoje, kur kadaise stovėjo kryžiuočių pilis, žemėje atsirado praraja. Seniai seniai kažkaip į šią prarają įkrito mažas vaikas, o jo tėvai beviltiškai jo šaukėsi, niekas nedrįso leistis į pražūtingą prarają. Tik staiga iš jos pasirodė balta panelė, laikanti savo rankose sveiką vaiką, sugrąžino jį tėvams ir kaip netikėtai pasirodė, taip netikėtai ir pradingo. Ir taip ji gelbėjo ne kartą. Atsirado nemažai norinčių išgauti nugrimzdusios pilies lobius, tačiau tose žemės gelmėse kartu su mergele gyvena ir jos nepaleidžiantis nelabasis. Ateis laikas ir baltoji mergelė nugalės juodąjį velnią, ir savo krašte išdalys visus nugrimzdusius pilies turtus.
Žinoma ir panaši, tik labiau supaprastinta, mažiau suliteratūrinta lietuviška legendos versija. Raudonės apylinkės žmonės pasakodavo, kad vokiečių pilaitė įgriuvo į žemę dėl nedoro riterių elgesio su pagrobta lietuvaite.

Gedimino ąžuolas Raudonėje.
Gyva legenda ir apie šioje vietoje nukautą Lietuvos didįjį kunigaikštį Gediminą, 22 dienas nesėkmingai bandžiusį užimti Bajerburgą. Šio pasakojimo stiprumą rodo Raudonės parke augančio seno ąžuolo pavadinimas „Gedimino ąžuolu“. Anot vienų pasakojimų, medis išaugo kaip tik toje vietoje, kur žuvo didysis kunigaikštis, kituose pasakojimuose nurodyta, kad po šiuo medžiu vykdamas į Veliuoną, paskutinį kartą jis puotavo.

1
0
Norėtųsi jūsų minčių, pakomentuokite.x
()
x