Girgždūtės kalnas

Girgždūtė, Pagirgždūtis, Girgždūtės kalnas – piliakalnis Žemaitijos aukštumoje Telšių rajono savivaldybės teritorijoje, prie Pagirgždūčio kaimo, Varnių seniūnija. Piliakalnis vienas didžiausių Žemaitijoje, jo pietrytinė dalis priskirta Kelmės rajono Kražių seniūnijai. Girgždūtė su apylinkėmis nuo 1960 m. yra landšaftinis istorinis draustinis.

Girgždūtės kalvą žemaičiai dar mūsų lai­kais labai gerbė. Sekminių dienų čia susirink­davo daugybė žmonių, jaunimas dainuodavo šokdavo.

Alkvietėje nebuvo medžių, tačiau kita kal­vos dalis apaugusi krūmais. Pasakojama, kad alkvietės viršūnėje senovėje buvęs nedidelis ežerėlis, vėliau sudurpėjęs, užakęs. Prieš ke­liasdešimt metų dar buvusi jo akis (eketė), vėliau ir ta užaugusi; žemė toje vietoje linksi.

Apie Girgždūtę yra daug padavimų. Žmo­nės pasakoja, kad senovėje išbėgdami pilies gynėjai buvusiame ežerėlyje paskandinę aukso skry­nių, pilnų įvairių lobių. Ją dabar saugąs barzdotas senis. Jei kas pamėginąs prie tų turtų prieiti, skrynia grimstanti žemyn. Kartą ją mėginę iškelti atlaikydami šioje vietoje mi­šias, tačiau bažnyčioje buvęs pamirštas žva­kių gesintuvas, ir beiškylanti lobių skrynia vėl nugrimzdusi į gelmes.

Kažkada du vyrai iškasę dviejų sieksnių griovį ir juo daug vandens nuleidę. Tačiau naktį per sapną jie buvę įspėti daugiau nekasti, nes ežerėlis išsiveršiąs ir užliesiąs Pagirgždūtę. Rytą nuėję prie kalno radę didžiulį akmenį, kuris vėliau į žemę nugrimzdęs.

Kalnas buvęs supiltas tokiomis aplinkybė­mis. Senovėje šioje vietoje gyvenęs milžinas ir turėjęs žmoną Girgždūtę. Kai ji mirusi, milžinas ilgai verkęs ir jos gailėjęsis. Paga­liau iš Pajūralių atsinešęs pirštinę smėlio ir supylęs žmonai kapą-kalną. Kalva buvusi žmonos vardu pavadinta.

Girgždūtės papėdėje yra Pagirgždūtės kai­mas. Jame yra Alkos kalnas, kurį pagal pa­davimus, milžinas Ančiulis supylęs. Netoli jo yra kitas kalnelis, Avinkalniu vadinamas. Ma­noma, kad šioje vietoje senosios lietuvių tiky­bos laikais buvę aukojami ar alkai paruošiami avinai. Girgždūtės papėdėje teka Alkupis. Po II pasaulinio karo Girgždūtės kalnas paskelb­tas landšaftiniu-istoriniu draustiniu.

Senovės žemaičiai ant Girgždutės garbino pagonių dievus, kryžiuočių antpuolių laikais čia vyko kovos. Vietos gyventojai ir po Žemaitijos krikš­to dar atlikinėdavo pagoniškas apeigas. Tam vieta buvo pasirinkta šalia ežerėlio, daugelį metų telkšojusio piliakalnio viršuje, 200 m aukštyje. Už 4 km į rytus yra Spąsčio kalnas – priešakinė Girgždutės tvirtovė.

Padavimuose minima, kad Spąsčio kalnas buvęs po žeme slaptais keliais sujungtas su Girgždutė. Jo pavadinimas rodo, jog čia priešui buvo paspendžiami spąstai. Apie artėjančius priešus apylinkių gyventojams buvo pranešama liepsnų pašvaistėmis ir trimitų garsais. Ir Girgždutės kalno vardas esąs kilęs nuo žodžių „girdžiu dūdas“. Tiesa, kiti padavi­mai nurodo kalno vardą kilus nuo žemaičio karvedžio Girgždo, žuvusio kovose su kryžiuočiais ir ant kalno palaidoto.

Senovėj, sako, Girgždūtos kalne gyvenę švedai ir ten jie turėję daug aukso. Kai mūsų paupariai* prie kalno atnešdavo skarelių ar kitų pirkinių, tai tie švedai išeina iš kalno ir renkasi, kas jiems patinka, pirkti. Aukso plytomis už viską, būdavo, užmoka ir vėl lenda to kalno vidun. Saug. LTR 4909/223. Skelbiama iš: Balys Buračas. Lietuvos piliakalniai. Parengė G. Grižas. Vilnius 2011, p. 88.

Medvėgalio ir Girgždutės milžinai. Milžinai dalindavos cigaretes ant Girgždutės ir Medvėgalio. Vienas ant vieno kalno, kitas ant kito — ir rūkydavo pasidalindami.