Rėkyvos ežeras

Rėkyva, Rėkijavas

Address

Rėkyva. Žemėlapyje pažymėta viena iš ežero maudyklų, esanti Rėkyvos gyvenvietėje.

GPS

55.857418747578, 23.327107429504

Address

Rėkyva. Žemėlapyje pažymėta viena iš ežero maudyklų, esanti Rėkyvos gyvenvietėje.

GPS

55.857418747578, 23.327107429504

Rėkyva (Rėkijavas) – ežeras šiaurės Lietuvoje, Šiaulių miesto savivaldybėje, apie 6 km į pietus nuo Šiaulių miesto centro. Ežero rytinėje pakrantėje išsidėstę Bačiūnai, o po Antrojo pasaulinio karo išaugo energetikų gyvenvietė Rėkyva.

Rėkyvos ežeras – didžiausias Lietuvoje vandenskyrinis ir vienintelis tokio dydžio aukštapelkinis ežeras. Jo plotas – 11,9 km²; maitinančio baseino plotas – 7,3 km²; didžiausias gylis – 4,8 m, vidutinis – 2,0 m. Ežero ilgis iš vakarų į rytus – 4,58 km, plotis – iki 4,15 km. Šiaurinėje pakrantėje stūkso Pabalių miškas ir plyti Pabalių pelkė bei Pabalių durpynas, iš vakarų ir pietų – Rėkyvos miškas, Rėkyvos pelkė ir Rėkyvos durpynas. Vakariniu ir pietiniu krantu eina riba su Šiaulių rajonu. Ežeras neturi intakų, tačiau turi du dirbtinai reguliuojamus ištakus – šiaurės rytuose Kulpę, vakaruose – Tilžę.

Šalia ežero rytinės pakrantės stūkso Rėkyvos dvaras, pirmo pasaulinio karo metais buvo sugriautas ir vėliau neatstatytas. Dvaras priklausė Karpių giminei. Dvaro parke ežero pakrantėje išlikęs ir 2000 m. restauruotas dvarininkų Karpių šeimos mauzoliejus, vadinamas Grabaučiaus arba Grabavičiaus kalnu.

Istorija

Nuo XVII a. pr. ant Rėkyvos ežero kranto buvusiame dvare buvo įsikūrusi Karpių giminė, tarp kurios narių – ir žinomos Lietuvos istorijos asmenybės: Žemaičių vyskupas Juozapas Mykolas Karpis, žemaičių pasiuntinys ATR Ketverių metų seime Mauricijus Pranciškus Karpis ir kt. Mauricijus Pranciškus Karpis mirė Rėkyvos dvare 1817 metais. Jo prašymu ežero pakrantėje buvo supiltas pilkapis, vėliau gavęs Grabaučiaus kalno pavadinimą. Šalia kapavietės buvo įkurdintos ir dvarininkų kapinaitės.

XIX a. viduryje Rėkyvos dvaras išgyveno ekonominius sunkumus. Pirmojo pasaulinio karo metais dvaro sodybos pagrindinis pastatas sudegė. Tarpukario Lietuvoje, vykdant žemės reformą, didžioji dvaro žemės dalis buvo išdalyta kariams savanoriams, dalis – Šiaulių žuvininkystės ūkiui, dalis liko Šiaulių miesto valdybai. 1932 m. buvusių dvaro rūmų vietoje (Poilsio g. 1) pastatyta dviejų aukštų senelių prieglauda. Šiame pastate 1964 m. įsteigta Rėkyvos aštuonmetė mokykla.

Tik keletas fragmentų išliko ir iš  senojo dvaro parko. Vienas iš jų – sena tuopų alėja.

Tarpukariu, didėjant miesto elektros poreikiams, buvo pradėta statyti šiluminė elektrinė Bačiūnuose, prie Rėkyvos ežero, kurio vanduo buvo naudojamas garui gaminti ir katilams aušinti, o kurui naudojamos greta iškasamos durpės, kurios specialiai nutiestu siauruoju geležinkeliu buvo vežamos iš Pabalių ir Piktmiškio durpynų. 1923 m. birželio mėn. elektrinėje buvo sumontuotas lokomobilis bei galingas generatorius. Iš naujos elektrinės buvo nutiesta pirmoji aukštos įtampos linija Lietuvoje (į Piktmiškį). Vėliau tokios linijos pasiekė Šilėnus, Radviliškį, Šiaulius. Bačiūnų elektrinė buvo pirmoji ir vienintelė tuo metu tokia didelė šiluminė elektrinė Lietuvoje. Joje pagamintos elektros energijos ir Šiauliams, ir Radviliškiui. Elektrinė tiekė energiją miesto įmonėms, taip prisidėdama prie to, kad Šiauliai tuo metu tapo vienu iš reikšmingiausių Lietuvos pramonės, prekybos centrų.

Augant miestui, stiprėjant pramonei, elektros poreikiai didėjo. 1939 m. spalio mėn. Rėkyvoje pradėta statyti nauja elektrinė, kuri pradėjo veikti 1940 m. pabaigoje. Visi įrenginiai – garo katilai ir generatoriai – buvo baigti montuoti vos kelios dienos prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui. Iš Rėkyvos buvo nutiesta pirmoji Lietuvoje 30 kV įtampos elektros perdavimo linija į Radviliškį ir Panevėžį, bei kiti tuo metu Lietuvoje pirmi ir modernūs įrenginiai. Per karą elektrinė nukentėjo nedaug, tad pokario metais ji buvo itin reikšminga atsistatančiam Šiaulių miestui.

Po Antrojo pasaulinio karo gyvenvietė prie Rėkyvos ežero augo, pradėti statyti nauji namai, durpių, grūdų  perdirbimo įmonės. Prie Šiaulių miesto gyvenvietė buvo prijungta 1965 m.

Padavimai ir legendos

Anais laikais ten, kur dabar tyvuliuoja Rėkyvos ežeras, driekėsi pievos, kuriose ga nėsi kaimelio žmonių auginami gyvuliai.

Kartą viena moteriškė, atsikėlusi ryto ruošai, nustėro: ugniakure iš nakties pražydo balta vandens lelija. Paslaptinga, graži… Kitą rytą baltosios lelijos pražydo visuose ugniakuruose, visose trobelėse. Susimąstė žilagalviai senoliai, ką tai galėtų reikšti. „Ežeras čia bus!“ – vienas jų tarė.

Taip ir įvyko. Nė poros dienų nepraėjo, kaip sutemo, juodas debesis dangų uždengė. Žaibai plyksi, griausmas griausmą veja. Visus apėmė siaubas. Viena moteriškė, bėgdama į savo namus, susipainiojo sijonuose. „A, kad tave galai! Kvartukas atsirišo,“ – išsigandusi sušuko. Kai tik ištarė šiuos žodžius – trinkt!!! Baisus debesis krito žemėn ir užliejo visą pievą. Staiga suspindėjo saulė. Toji moteris atsitiktinai atspėjo tikrąjį ežero vardą – „Kvartukas“.

Dabar visi ežerą vadina Rėkyva. Tai nuo to kaimelio vardo. Kažkada vadindavo ir Karpio ežeru, senojo ežero šeimininko garbei. Ir tik seni senutėliai žino tikrąjį ežero vardą – Kvartukas.

5 1 balsas
Įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
1 Comment
Seniausius
Naujausius Daugiausiai įvertintus
Žiūrėti visus komentarus
View all comments
Gintautas
Gintautas
1 month ago

Tai buvo seniai, kai mūsų žemėje dėjosi nepaprasti dalykai. Pabudo kartą vienas ūkininkas anksti rytą ir žvilgtelėjo pro langą. Staiga nustebęs ėmė šaukti:

– Žiūrėkit, žiūrėkit! Pieva užlieta. Užpylė pievą vanduo, tikros marios! O vakar čia šienavom!

– Kur? Kur? – šoko iš miego vaikai ir pamatė raibuojantį vandenį. Puolė visi laukan.

 

Neregėtas vaizdas! Nuo tekančios saulės žėri vandens platybėje auksinis takas, o kitoje pakrantėje liepsnoja ugnis, nepažįstamas žilabarzdis senukas žuvį kepa.

 

Subėgo, sugūžėjo žmonės pasižiūrėti keistenybės ir vienas kitą klausinėjo: Kas čia atsitiko, iš kur tas vanduo? O atsakymo nebuvo.

 

Tik visi pastebėjo, kad žuvys vilkstinėmis nardo. Tada griebė kas sietą, kas maišą jų gaudyti. O kiti bėgo tinklų ir bučių paimti.

 

Netrukus aplink naująjį ežerą žiobčiojo pagautos lydekos, karpiai ir ešeriai. Ir kitokių žuvų galybės; vijūnų, lynų, kuojų, žiobrių, vėgėlių…

 

Vyrai pasikinkė arklius ir išdardėjo į turgų su pilnais žuvų vežimais.

 

Bet koks nustebimas apėmė juos vakare, kai sugrįžo atgal. To nepaprastojo ežero kaip nebūta! Žaliuoja nušienauta pieva, o žuvų nė kvapo nelikę. O gal tai tik sapnas? Bet kišenės pilnos pinigų už parduotas žuvis…

 

Kitą dieną pasklido žinia, kad panašus ežeras atsirado už keliolikos kilometrų. Ir vos nepaskendo keli žmonės, dirbantys laukuose.

 

Staiga išgirdo kad kažkas ūžia, šniokščia, lyg koks krioklys. Ir apsėmė visus vanduo ligi pečių. Tik vargais negalais tie žmonės pasiekė krantą.

 

Pulkais bėgo žmonės žiūrėti ir laukė, kada tokia vandens platybė išnyks. Susėdę ilgai laukė, bet tas ežeras jau nė nemanė kitur kraustytis. Ir kitose vietose ežerai staiga išdygo, kaip grybai po lietaus. Vieni pasilikdavo visam laikui, o kiti, staiga pasirodę, vėl išnykdavo.

 

O kiek nuotykių būdavo! Žiūrėk, veja vaikai kiškį per pievą, o kai tas išnyksta, tai, apsisukę bėgti atgal, — pūkšt vandenin. Mat, tuo tarpu ežeras išsiliejo ir apsėmė pievas.

Arba uogautojos susėda pagiry ant rąstų pailsėti ir staiga pajunta, kad sukasi aplink verpetai. O srovė neša jas ant plaustų tolyn ir tolyn…

 

Ir platus kraštas mirgėte sumirgėjo ežerų mėlynėmis. Bet žmonės greit pastebėjo, kad kiekvieną kartą prie naujo ežero vis pakraščiais sukiojasi žilabarzdis senukas. Kilo įtarimas, ar ne jo čia darbas? Jis visada prie naujo ežero meškerioja, maudosi arba irstosi ant plausto…

 

Susitikt ir pakalbėt su tuo žilabarzdžiu niekam nepavyko. Kartą vyrai apsupo ežerą ir bandė tą senelį sugauti. Bet netikėtai pradėjo kilti vanduo ir visi narsuoliai vos galo negavo. O tas žilabarzdis ramiausiai nuplaukė ant rąsto į kitą ežero pusę. Ir nukeliavo savo keliais. Pradėjo žmonės kalbėti, kad tai buvo vandens dievaitis Bangpūtys, vandenių tėvas, kuris kiekvienam savo anūkui norėjo padovanoti po ežerą… Jis čia daugiau nepasirodė, o ežerai išsiliedavo tik kur nors toliau nuošaliai miške. Ir kalbos apie žilabarzdį vis plito ir didėjo.

 

Bet vieną kartą pakliuvo ir jis. Pasakoja žmonės, kad užklupo senuką ne gudrumu, ne pinklėmis, o visai netikėtai.

 

Naktigoniui kartą besišildant prie ugniakuro, pabėgo žirgas. Praaušus rytui, jis išėjo ieškoti bėglio ir, sekdamas pėdas, atsidūrė miške, kur dabar telkšo Rėkyvos ežeras. Tada ten driekėsi didžiulės lankos. Kad galėtų apžvelgti pievas, naktigonis įlipo į aukštą pušį.

 

Besidairydamas žirgo, pamatė tą žilabarzdį senuką ateinant. Ir atsargaus jo būta! Paėjės sustoja ir, įtempęs ausis, klausosi, ar nekrebžda kas, ar nėra arti ko gyvo? Bet aukštyn galvos neiškėlė, neįtarė ten žmogų galint būti.

 

O naktigoniui ir kvapą užgniaužė, kad tik neišsiduotų.

Taigi, kad žinotumėt, senukas ištraukė iš krepšio pusmaišį riešutų, išrinko vieną tokį apvalų, prikišęs prie nosies kažką suniurnėjo, gnybtelėjo žnyplėmis ir sviedė atgalia ranka.

 

Vanduo tuoj apsėmė plačiausią lanką, kad vos krantai matėsi.

 

Kai ežero bangos aprimo, žilabarzdis išsiėmė iš ančio samtį. Prisigaudę juo žuvies, susikūrė laužą, išsikepė ir valgo sau, lazdele ugnį žarstydamas. Paskui išpūtė žirnio didumo pūslelę ir pasidarė sau palapinę.

 

Tuo metu naktigonis jau nebeištvėrė – šoko iš medžio ir čiupo žilabarzdžio maišą su riešutais. Žilabarzdis šoko vytis naktigonį.

 

Abu vyrai susikibo. Jie grūmėsi tol, kol suvirto abudu į ežerą.

 

Jau daug po to praėjo metų. Bet vasarą, audrai siaučiant, o žiemą, speigui pokšint, ir dabar galima girdėti balsus. Du vyrai ten rėkauja:

– Atiduok, tu nenaudėli, maišą riešutų. Jie tau nepriklauso!

 

O kitas rėkia atgal:

– Pasakyk paslaptį, kaip padaryti iš riešuto kevalo ežerą, tada riešutus perpus pasidalinsim!

 

Nuo to riksmo vandenyje ir ežeras Rėkyvos vardą gavo.

 

Per Jonines, saulei tekant, kartais žilabarzdis senukas išlipa ant kranto ir skaičiuoja, kiek tų stebuklingų riešutų dar turi. Kol nesurinks visų ežere išbarstytų ir neatsiims, ką naktigonis nutvėrė, jis neapleis Rėkyvos.

 

Jeigu kam pavyks pamatyti žilabarzdį senuką ir išgirsti jo raudą, palinkėkite, kad jis greičiau atgautų savo riešutus ir tęstų pertrauktą darbą. Tose apylinkėse ežerų labai mažai…

1
0
Norėtųsi jūsų minčių, pakomentuokite.x
()
x