Rėkyvos ežeras

Rėkyva (Rėkijavas) – ežeras šiaurės Lietuvoje, Šiaulių miesto savivaldybėje, apie 6 km į pietus nuo Šiaulių miesto centro. Ežero rytinėje pakrantėje išsidėstę Bačiūnai, o po Antrojo pasaulinio karo išaugo energetikų gyvenvietė Rėkyva.

Rėkyvos ežeras – didžiausias Lietuvoje vandenskyrinis ir vienintelis tokio dydžio aukštapelkinis ežeras. Jo plotas – 11,9 km²; maitinančio baseino plotas – 7,3 km²; didžiausias gylis – 4,8 m, vidutinis – 2,0 m. Ežero ilgis iš vakarų į rytus – 4,58 km, plotis – iki 4,15 km. Šiaurinėje pakrantėje stūkso Pabalių miškas ir plyti Pabalių pelkė bei Pabalių durpynas, iš vakarų ir pietų – Rėkyvos miškas, Rėkyvos pelkė ir Rėkyvos durpynas. Vakariniu ir pietiniu krantu eina riba su Šiaulių rajonu. Ežeras neturi intakų, tačiau turi du dirbtinai reguliuojamus ištakus – šiaurės rytuose Kulpę, vakaruose – Tilžę.

Šalia ežero rytinės pakrantės stūkso Rėkyvos dvaras, pirmo pasaulinio karo metais buvo sugriautas ir vėliau neatstatytas. Dvaras priklausė Karpių giminei. Dvaro parke ežero pakrantėje išlikęs ir 2000 m. restauruotas dvarininkų Karpių šeimos mauzoliejus, vadinamas Grabaučiaus arba Grabavičiaus kalnu.

Nuo XVII a. pr. ant Rėkyvos ežero kranto buvusiame dvare buvo įsikūrusi Karpių giminė, tarp kurios narių – ir žinomos Lietuvos istorijos asmenybės: Žemaičių vyskupas Juozapas Mykolas Karpis, žemaičių pasiuntinys ATR Ketverių metų seime Mauricijus Pranciškus Karpis ir kt. Mauricijus Pranciškus Karpis mirė Rėkyvos dvare 1817 metais. Jo prašymu ežero pakrantėje buvo supiltas pilkapis, vėliau gavęs Grabaučiaus kalno pavadinimą. Šalia kapavietės buvo įkurdintos ir dvarininkų kapinaitės.

XIX a. viduryje Rėkyvos dvaras išgyveno ekonominius sunkumus. Pirmojo pasaulinio karo metais dvaro sodybos pagrindinis pastatas sudegė. Tarpukario Lietuvoje, vykdant žemės reformą, didžioji dvaro žemės dalis buvo išdalyta kariams savanoriams, dalis – Šiaulių žuvininkystės ūkiui, dalis liko Šiaulių miesto valdybai. 1932 m. buvusių dvaro rūmų vietoje (Poilsio g. 1) pastatyta dviejų aukštų senelių prieglauda. Šiame pastate 1964 m. įsteigta Rėkyvos aštuonmetė mokykla.

Tik keletas fragmentų išliko ir iš  senojo dvaro parko. Vienas iš jų – sena tuopų alėja.

Tarpukariu, didėjant miesto elektros poreikiams, buvo pradėta statyti šiluminė elektrinė Bačiūnuose, prie Rėkyvos ežero, kurio vanduo buvo naudojamas garui gaminti ir katilams aušinti, o kurui naudojamos greta iškasamos durpės, kurios specialiai nutiestu siauruoju geležinkeliu buvo vežamos iš Pabalių ir Piktmiškio durpynų. 1923 m. birželio mėn. elektrinėje buvo sumontuotas lokomobilis bei galingas generatorius. Iš naujos elektrinės buvo nutiesta pirmoji aukštos įtampos linija Lietuvoje (į Piktmiškį). Vėliau tokios linijos pasiekė Šilėnus, Radviliškį, Šiaulius. Bačiūnų elektrinė buvo pirmoji ir vienintelė tuo metu tokia didelė šiluminė elektrinė Lietuvoje. Joje pagamintos elektros energijos ir Šiauliams, ir Radviliškiui. Elektrinė tiekė energiją miesto įmonėms, taip prisidėdama prie to, kad Šiauliai tuo metu tapo vienu iš reikšmingiausių Lietuvos pramonės, prekybos centrų.

Augant miestui, stiprėjant pramonei, elektros poreikiai didėjo. 1939 m. spalio mėn. Rėkyvoje pradėta statyti nauja elektrinė, kuri pradėjo veikti 1940 m. pabaigoje. Visi įrenginiai – garo katilai ir generatoriai – buvo baigti montuoti vos kelios dienos prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui. Iš Rėkyvos buvo nutiesta pirmoji Lietuvoje 30 kV įtampos elektros perdavimo linija į Radviliškį ir Panevėžį, bei kiti tuo metu Lietuvoje pirmi ir modernūs įrenginiai. Per karą elektrinė nukentėjo nedaug, tad pokario metais ji buvo itin reikšminga atsistatančiam Šiaulių miestui.

Po Antrojo pasaulinio karo gyvenvietė prie Rėkyvos ežero augo, pradėti statyti nauji namai, durpių, grūdų  perdirbimo įmonės. Prie Šiaulių miesto gyvenvietė buvo prijungta 1965 m.

Anais laikais ten, kur dabar tyvuliuoja Rėkyvos ežeras, driekėsi pievos, kuriose ga nėsi kaimelio žmonių auginami gyvuliai.

Kartą viena moteriškė, atsikėlusi ryto ruošai, nustėro: ugniakure iš nakties pražydo balta vandens lelija. Paslaptinga, graži… Kitą rytą baltosios lelijos pražydo visuose ugniakuruose, visose trobelėse. Susimąstė žilagalviai senoliai, ką tai galėtų reikšti. „Ežeras čia bus!“ – vienas jų tarė.

Taip ir įvyko. Nė poros dienų nepraėjo, kaip sutemo, juodas debesis dangų uždengė. Žaibai plyksi, griausmas griausmą veja. Visus apėmė siaubas. Viena moteriškė, bėgdama į savo namus, susipainiojo sijonuose. „A, kad tave galai! Kvartukas atsirišo,“ – išsigandusi sušuko. Kai tik ištarė šiuos žodžius – trinkt!!! Baisus debesis krito žemėn ir užliejo visą pievą. Staiga suspindėjo saulė. Toji moteris atsitiktinai atspėjo tikrąjį ežero vardą – „Kvartukas“.

Dabar visi ežerą vadina Rėkyva. Tai nuo to kaimelio vardo. Kažkada vadindavo ir Karpio ežeru, senojo ežero šeimininko garbei. Ir tik seni senutėliai žino tikrąjį ežero vardą – Kvartukas.

Kitas padavimas pasakoja, kad buvo kartą toks žilabarzdis senukas, bet niekas su juo nesusitikdavo ir negalėdavo pasišnekėti. Kartą vienam naktigoniui piemeniui pabėgo žirgas. Piemuo puolė ieškoti žirgo ir besidairydamas pamatė senuką.

O senukas ištraukė iš krepšio pusmaišį riešutų, išrinko vieną apvalų, prikišęs prie nosies kažką suniurnėjo ir sviedė atbula ranka. Vanduo tuoj apsėmė plačiausią lanką. Naktigonis neištvėrė – čiupo žilabarzdžio maišą su riešutais. Senukas šoko vytis piemenį. Abu vyrai susikibo. Jie grūmėsi tol, kol abu suvirto į ežerą…

Jau daug praėjo metų. Bet vasarą audrai siaučiant, o žiemą speigui pokšint ir dabar galima girdėti balsus. Du vyrai ten rėkauja: „Atiduok, tu nenaudėli, maišą riešutų. Jie tau nepriklauso!“ O kitas rėkia atgal: „Pa­sakyk paslaptį, kaip padaryti iš riešutų kevalo ežerą, tada riešutus perpus pasidalysim!“ Nuo to rėkimo vandenyje ir ežeras Rėkyvos vardą gavo.