Aušrinės kalnas

Aušrinės kalnas – didžiulė, apylinkėje dominuojanti kalva. Aušrine (Didžiąja ir Mažąja) vad. R. ir Š. didelio kalvagūbrio dalys: Š. dalis – Mažoji Aušrinė – buvusi maždaug 80 x 60 m dydžio pakiluma, nuo pagrindinės aukštumos atskirta giliu grioviu. Didžiosios Aušrinės Š., Š.R. ir V. šlaitai statūs (12-15 m). Kalva beveik ištisai apaugusi lapuočiais medžiais. Plikas tik P.V. šlaitas. Nuo kalno atsiveria plati panorama.

Istorijos dr. V. Almonaičio nuomone, galima spėti čia buvus pagonišką šventyklą.

Pasakojama, kad nuo seno ant kalno žmonės aukodavo deivei Aušrinei, per šventę, vykusią po Jurginių, prašydavo deivės Žemynos ir dievo Lauksargio saugoti derlių ir laukus (greta Kaušų šventvietės yra Lauksargio kaimas). Prie šventu laikyto ąžuolo vykusios apeigos (žinių užrašė M. Valančius, I. Bušinskis, V. Juzumas, K. Gukovskis); minima, kad 19 a. pradžioje prie jo (nors jau buvo pritvirtintas Nukryžiuotasis) per šventes žmonės pjaudavę aviną ir puotaudavę. Iki 20 a. pradžios tikėta Rotužės vandens gydomąja galia, juo buvo prausiamas veidas, žaizdos.

<…> unt to kalna buva bažnyčia. Žmonys šnekėji, ka ta bažnyči nugarmėji į kalną už žmonių griekus (P. Bronė Balčienė, g. 1906 Kaušų k. U. V. Statkevičius 1975. V. Statkevičiaus asm. arch.).

Un to kalna senų senovėj žmonys melsdavos, Aušrinei aukas degydava, iš jos laimės prašydava. Kai pradėdava aušti, čia nusileisdava Aušrini žvaigždė i palaimindava maldininkus. Ji buva didelia graži. I pamati jin Mėnesis, i pradėji kas rykmetį žiūrėti į anun. O patekėjus Sauli pamati Mėnesį bemylūjint Aušrinę. Ka parpyka, kam jos pats užmirša sava pačią i svetimai meilinąs, i pasiunti Perkūną. Tas ka trinki mėnesiu par galvą i paverti į delčią. Tap i pasibengi nelaiminga anų meili. Vistyk Aušrini aplunka tan mūsų kalną, apšvyt jin, ka malonu žiūrėti. (P. Juzė Rimkienė, g. 1913 Šliužų k., Kaltinėnų apyl., gyv. Prienų k., Kaltinėnų apyl. U. V. Statkevičius 1973. V. Statkevičiaus asm. arch.).

Senia senia mūsų senolia švinsdava Žemynos švintę. Tos < . . . > švintes rykmetį, da saulei nepatekėjus, balta pasirėdžiusias jaunas mergikes susedava unt Didžiosias Aušrines i šokdamas, dainiūdamas sutikdava tekunčią saulę. Senesni mesdava į ugnį dūnas papenčius i melsdava, ka Žemyna užaugintų sėjamus javus i ka Lauksargis dabotų užsėtus laukus. Tat būdava unkšti pavasarį, po švinta Jurgia. (P. Antanina Kaveckienė, g. 1916 Kaušų k. U. V. Statkevičius 1975. V. Statkevičiaus asm. arch.).