Paplienija

Kalvė

Adresas

Paplienijos piliakalnis

GPS

55.83775, 22.1793333

Adresas

Paplienijos piliakalnis

GPS

55.83775, 22.1793333

Papliejija arba Paplinijys archeologiniai paminklai (pilia­kalnis ir gyvenvietė) yra prie Minijos upės, 2 km į šiaurės vakarus nuo Žarėnų, 250 m atstu nuo Žarenų-Plungės vieškelio.

Paplienijos piliakalnis įruoštas Minijos aukštupio kilpoje, 10 km nuo Lopaičių pilia­kalnio, 13 km į šiaurę nuo Tverų. Tai aukšta ir graži kalva iš Minijos pusės gerokai vandens apgriauta. Kalvos viršūnėje yra dvi aikštelės; viena jų beveik apvali, 30 x 38 m ploto, ant­roji, pailga, 80 x 2-4 m ploto, yra truputį į rytus nuo pirmosios ir 7 m žemiau už ją. Kalvos šlaitus nuplovė Minija, apardydama ir aikštelę; atrodo, kad senovėje jos būta žymiai platesnės. Kalvos papėdėje iš šiaurės yra že­mių iškyšulį uždarąs pylimas, 120 m ilgio, plotis viršūnėje 10 m, šlaitai vietomis akme­nimis grįsti; amžių būvyje pylimas gerokai apgriautas. Vis dėlto Paplienijos kalnas tebėra stambus žemaičių žemės archeologinis pa­minklas, kitados pirmavęs nemažoje Žemai­čių teritorijos dalyje. Kai kurie istorikai ma­no, kad Pilnijoje XIII a. galėjusi būti Žemai­čių sritinio kunigaikščio Vykinto pilis, istori­jos šaltiniuose minima Tverement vardu.

Šiaurinėje piliakalnio pusėje, tiksliau jo papėdėje, yra lygesnė aikštelė. 1959 05 22 Telšių kraštotyrininkai čia aptiko seną gyven­vietę ir 1959-1960 m. sistemingai tyrinėjo. Buvo iškastos 8 perkasos 525 m2 plote. Tačiau tyrinėjimai nebuvo baigti. Jų metu gyvenvie­tėje atidengtas storas (70-100 cm) kultūrinis sluoksnis, kuris buvo ariamas ir laiko naiki­namas. Dalis jo visiškai sunaikinta kasant bulvėms duobes. Iš rastų puodų šukių ir kt. radinių išaiškėjo, kad Pilnijos kalno papėdės gyventojai buvo pirmieji brūkšniuotosios ke­ramikos atstovai. Žmonės čia ilgai gyvenę, tačiau vėliau Plinija buvo apleista, nes kultūrinį sluoksnį jau dengė plonas miškožemio sluoksnelis. Rastoji keramika ir ūkinės duobės priskiriamos žalvario ir ankstyvojo geležies amžių sąvartai.

Toliau tyrinėdami, 1961 m., kraštotyrininkai atkasė neblogai išsilaikiusią geležies ga­minimo krosnelę, cilindro formos, iš molio plūktą; anga plokščių akmenų. Greta jos ir buvo duobė su degta geležies rūda ar gargaže. Degant geležį, krosnelės anga būdavo moliu užglaistoma. 1962 m. toje pačioje gyvenvie­tėje užtiktos dar trijų tokių krosnelių liekanos. Šių trijų krosnelių viduryje buvo duobė, kurioje, matyt, buvusios įtvirtintos dumplės geležies gaminimo metu aptarnavusios visas tris krosneles. Netoli krosnelių buvo dar kita 0,5 m gylio (1,6 m skersmens) duobė, o greta jos nedidelė duobelė. Reikia manyti, kad gi­lesnėje duobėje stovėdavęs geležius-kalvis, kad galėtų laisviau kūju užsimoti ir geležį kalti. Negilioje duobelėje galėjo būti įtvirtin­ta kaladė su priekalu. Rastos šešių buvusių stulpų ir žemių apkasimo žymės. Čia būta pastato — tam tikros šešiakampės būdos, kurios sienos buvo pintos iš šakų. Būda buvo 4,5 x 5,5 m. Taigi šioje vietoje būta tų laikų metalurginės įmonės, kurioje buvo gaminama geležis, o vė­liau mažomis krosnelėmis į plieną perlydoma. Nemaža geležies gargažių ir degtos rūdos ap­linkui rodo, kad apie 500 m. po Kr. čia būta nemažos geležies įmonės. Rasta ir kitų III- XI a. dirbinių: keramikos, trinamųjų girnų, žalvarinių papuošalų. Archeologai priėjo iš­vados, kad jau prieš 1500 metų žemaičiai mokėjo iš balų rūdos pasigaminti geležį bei plieną, namų apyvokos, medžioklės bei kito­kius reikmenis.

Plinijos kalno aplinka graži; aplinkui gražios daubos, statūs šlaitai; kurių apačioje vingiuoja Minija.

Palikite atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.