Eržvilko piliakalnis

Eržvilko piliakalnis yra Jurbarko rajone, Eržvilko miestelio pietvakarinėje dalyje, prie Šaltuonos upės.

Piliakalnis — yra nukirsto kūgio pavidalo, nuo lygumos apsaugotas dviem grioviais ir pylimais, iš kitu pusių jį natūraliai saugo Šaltuonos-Eržvilko status krantas. Piliakalnis apardytas – dalis aikštelės paviršiaus nukasta, pylimo šiaurinė dalis nuskleista, priešpilio pylimo šiaurinė dalis griūva, pietinį šlaitą ardo kelias, piliakalnis apaugęs medžiais.

Piliakalnyje lokalizuojama 1308 m. kryžiuočių sudeginta apleista lietuvių pilis Skronaitė.

Šventoj žemaičiu žemėj, kur žalios girios ūžiančios ir šiandien senovės pasakas seka, stovėjo nuo am­žių Žemaičiu aukštosios pilys, šian­dien, kur teka upė Šaltuona, vingiuo­dama plačiomis lankomis, tenai dabar niekuo negarsus Eržvilko miestelis naują gyvenimą gyvena ir milžinu gadynę mini.

Eržvilko miestelio laukuose prie sriaunios upės Šaltuonos medžiais apaugęs kuo tankiausiais stovi, aukštas Eržvilko piliakalnis. Jis daugel metų čia jau riogso, bet jo garbinga praei­tis žemaičiuose tebėra dar gyva ir šiandiena. Seni žemaičiai kalba, jog šimtus metu atgal čia stovėjusi labai tvirtą žemaičiu pilis. Čia buvę dideli karai su geležimi kaustytais vokie­čiais. Taip šiandien byloja senieji Eržvilko padavimai.

Senukas J. švaistys, kuris, kaip eržvilkėnai sako geriausiai gali žinoti Eržvilko senovę, apie piliakalnį man seniau pasakojo padavimą, bet jisai sako, jog taip tikrai yra buvę.

Kitą kartą ant to piliakalnio stovė­jusi kažin kokio Žemaičių karalaičio pilis. Vieną, kartą kažkaip atsitiko, kad vokiečiai užėmė pilį. Paliai kalną yra plačios lankos. Vokiečiai ten pa­sileido pasiganyti būrį savo arklių, o patys suvirto pailsėti. Žemaičių ka­riuomenės buvo daug mažiau nei vo­kiečių, todėl ji stovėjusi pasislėpusi miške, žemaičiai, matydami ginklu sunkiai įveiksią, vokiečius, tarėsi, kaip būtų galima gudrumu nugalėti. Ir atsiradęs vienas sumanus žemaitis Bud­rys, kuris apsiėmęs vokiečius nuo kal­no nubaidyti. Susirado pikčiausį er­žilą, apsiuvo jį vilkų kailiais ir pats pasirengė pulti. Naktį, kai vokiečiai ramiai ilsėjosi, manydami, jog žemai­čiai tolyn pasitraukė į miškus, tik staiga į vokiečių, arklių bandą įbėgo nei šioks, nei toks gyvulys — nei vil­kas, nei arklys. Stačiai sakant, bai­dyklė baisiausia. Vokiečių arkliai užuodę vilko kvapą ir pamatę neregėtą baisybę, leidosi bėgti visais kraštais ir niekas jų nebūtų galėjęs suturėti. Išbaidyti arkliai išbėgiojo į laukus ir miškus. Vokiečiuose kilo sumišimas. Vieni skubiai vijosi savo arklius, kiti gi griebėsi už ginklų. Lietuviai ir ne­snaudė. Nors žemaičių daug mažiau, bet pasinaudodami vokiečių pakriki­mu, puolė visi žemaičiai iš miško ir užėmė pilį. Užimtą pilį Eržvilku pa­vadino nuo žodžių eržilas — vilkas.

Tai taip byloja senas žemaičių pa­davimas apie Eržvilko miestelio var­do kilmę ir senovės laikų karus. Šiaip ar taip yra, bet mums šiandien šis kalnelis yra brangi istorinė vieta, nes jo pavidalas aiškiai rodo, jog jis yra senovėje piltas gintis nuo priešų kry­žiuočių.

B. Buračas.