Joskaudų alkakalnis

Joskaudų piliakalnis, Joskaudų alkakalnis, Pilies, Alkos, Aukos kalnas

Adresas

Joskaudų alkakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli alkakalnio vieta.

GPS

55.9782166, 21.2111342

Adresas

Joskaudų alkakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli alkakalnio vieta.

GPS

55.9782166, 21.2111342

Joskaudų piliakalnis, kitaip – Joskaudų alkakalnis, vadinamas Pilies, Alkos, Aukos kalnu – piliakalnis-alkakalnis Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje, prie Joskaudų kaimo (Darbėnų seniūnija), miške, Tenžės upelio slėnyje, 1,5 km į šiaurę nuo kelio Dimitravas-Rūdaičiai tilto per Tenžės upelį. (Joskaudų miškas, 47,48 kv.)

Piliakalnis yra didelį balną primenanti kalva, esanti tarp nedidelių daubų. Šoniniai šlaitai statūs, iki 20 m aukščio, galiniai žemesni ir nuolaidesni. Dvi viršūnės, tarp jų – 30 x 35 m dydžio įdubusi aikštelė, kurioje rasta smulkių degėsių. Piliakalnio pietvakariniame gale esanti viršūnė, kurios aikštelė nuolaidžiais pakraščiais, apie 15 m skersmens, yra 3,5 m. aukščiau, o šiaurės rytų galo viršūnė, kurios aikštelė panašaus dydžio, – apie 4 m aukščiau įdubusio aikštelės vidurio.

0,7 km į rytus nuo piliakalnio ir 0,25 km į rytus nuo Tenžės kairiojo kranto yra kapinynas.

1966 m. žvalgė Lietuvos istorijos institutas, 1982 m. – Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba, 1985, 1989, 2015 m. – Julius Kanarskas, 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras.

1966 m. kalno šiaurės rytinėje viršūnėje pastebėtas iki 40 cm gylio su angliukais maišytos žemės sluoksnis, 1985 m. išilgai kalno išartoje priešgaisrinėje juostoje rasta lipdytos keramikos fragmentų, vidurinėje kalno dalyje – iš akmenų krautas apardytas židinys. Ant šiaurės rytų viršūnės – vėl gausių degėsių sluoksnis.

Padavimuose pasakojama, kad ant Joskaudų Alkos kalno senovės lietuviai aukodavo aukas savo Dievams, aukos buvo deginamos ant Aukuro akmens, čia buvo kūrenama šventoji ugnis; esą kalne nugrimzdęs labai gražus dvaras, jo vietoje dabar įdubimas, piemenys matydavo iš įdubimo išeinančius velniukus; dar pasakojama, kad buvo rastas urvas į kalno vidų, bet jį dengė sunkus dangtis. Kitą kartą urvas buvo rastas kalno šlaite nuo Tenžės upės pusės. Ten įlipę piemenys leidosi laiptais, paskui kitais, bet dugno nepriėjo. Ant kalno žmonės vengia eiti po vieną (galbūt dėl 1941 m. čia sušaudytų Darbėnų žydų).

Palikite atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *