Kretingos (Kluonalių) stabakūlis

Kretingos (Kluonalių) stabakūlis stovi Kretingos muziejaus kieme, priešais pagrindinį fasadą, jo dalis slepiasi po žeme. Akmuo rastas 1924 m. renkant akmenis buv. bendrojoje Kretingos ganykloje, beveik ant pačio dešiniojo Akmenos upės kranto, ties Jauryklos santaka su Akmena. Akmenį aptiko akmenų apdirbimo firmos „Granitas“ savininkas, kuriam radinys pasirodė labai įdomus. Iš viršaus akmuo buvo vos matomas, tačiau atkasus ir iškėlus paaiškėjo, jog jo aukštis siekia apie 1,2 m, o šalia rasta mažesnių 0,3–1,1 m aukščio akmenų, nuskeltomis viršūnėmis bei apdirbimo žymėmis kai kuriose vietose. Pastebėta, jog žemė toje vietoje judinta ir gerokai skyrėsi nuo lauko dirvos.

Petras Tarasenka pateikė versiją apie suardytą šventvietę, nes rastieji akmenys buvo su aiškiomis apdirbimo žymėmis, tvarkingai sudėti – duobės dugne sumesti mažiausi, o viršuje didžiausias. pasidomėjęs apie panašius akmenis archeologinėj literatūroje, negaliu nepastebėti kelių pavyzdžius iš bendros ir Lietuvos archeologijos, kurie kiek paaiš­kins rastus Kretingoje akmenis ir duos galimybės juos tiksliau įvertinti, tuo labiau, kad visi atradimo davi­niai ir pačių akmenų tipinga išvaizda jokiu būdu ne­galėjo įvykti natūraliu gamtoje keliu, o buvo Žmogaus ranka parengti, kas ir duoda galimybės priskirti rastus akmenis irgi prie savotiškų archeologinių Lie­tuvos paminklų. Niekas iš Lietuvos praeities nesukelia mokslininkų tarpe tiek abejojimų, spėliojimų, skirtingų nuomonių kaip senobinis lietuvių tikybinis kultas, kuris, nežiū­rint į visas pastangas, dar toli lieka neišaiškintas. Dar toli gražu kritiškai neišgvildenti metraštininkų daviniai, mažai ištirti dar mūsų liaudies saugojamos tos tiky­bos liekanos, įvairūs burtai, prietarai ir visa kita gausi folklorinė medžiaga; dar mažiau kreipta domės tyri­nėjimui mūsų alkviečių t. y. vietų, buvusių ypatingai pašvęstų senobiniam tikybiniam kultui, dažnai aptin­kamų greta kitų senobinių paminklų, sodybų, pilia­kalnių, senkapių. Ant alkviečių tankiai yra aptinkami ir juos žymi alkakmenys – akmenys, turėjęs reikšmės senobiniam lietuvių kulte, kaipo aukurai, bei antkapiai, pastatyti pasižymėjusių asmenų ant kapų bei statyti šiaip kokių nors svarbių įvykių atminimui. Alkakmeniai dar gerai yra žinomi mūsų liaudies ir kiek jau yra pastebėta literatūroje. Istorikas S. Daukantas ne karta mini apie statytus ant kapų akmeninius „sta­bus“ — stulpus (Kerniaus kapas, Pajautos kojos), kurie vėliau buvo žmonių garbinami. Meržinskis savo veikale: „Zrodla do mitologui Litevskej“, pabrėžė, kad lietuviai laikė šventais „Akmuo saxsum grandius“. Kra­ševskis vėl mini keletą akmenų, buvusių aukurų – Puntuką, Mokus, Žalčio ir kitus.

Prof. K. Būga, tyrinėdamas kalbos davinius, nors ir nesutinka su Meržinskio išvadomis, kad lietuviai gar­binę pačius akmenų „stulpus“ bei stabus, bet mano, kad lietuviai turėjęs stabus — idolus ir pagerbtus ak­menis alkakmenis.

Lietuvoje dažnai aptinkami įvairios išvaizdos alk­akmenys, tarp kurių savo ypatinga išvaizda skiriasi vadiniamieji „stulpakmenys“, „stabakuliai“ kurie arche­ologijoje žinomi vardu „mengirai“, prie kurių, be abe­jonės, galima priskirti ir rastus akmenis Kretingoje. Mengirai (aukšti akmenys) plačiai žinomi Vakarų Europoje, kur jie kartais, kaip, pavyzdžiui, Prancū­zijos Bretanijos provincijoje, aptinkami gausiomis gru­pėmis, kartais gana aukšti, siekia 3 ir daugiau metrų aukščio. Vakarų Europos mengirai senai jau surū­pino mokslininkus — archeologus, kurie jiems net pašventė ištisą literatūrą, ir laiko juos savotiškais statybos paminklais, dar akmens gadynėje statytais, ar ant mirusiųjų kapų, ar kokių nors įvykių atminimui. Aptinkama daug mengirų Švedijoje, Danijoje, Angli­joje ir kituose kraštuose, ir stebėtina tai, kad visur liaudis riša su jais padavimais, kad jie yra suakmenėję žmonės. Be abejonės, yra mengirų ir Lietuvoje, nes ir mūsų kraštas turtingas įvairiomis akmens kultūros gadynės liekanomis, ir keli žinomi pavyzdžiai tą nuo­monę patvirtino.

Tai vieni paslaptingiausių ir labiausiai mitologizuotų akmenų, nes yra išlikę daugybė pasakojimų, kuriuose jie kartais vadinami „užkeiktomis mergomis“ ar „suakmenėjusia svodba“ (vestuvėmis). Kalbininkų nuomone, žodis „stab“ reiškia „stabą“ – garbinamą dievybę, jos atvaizdą, statulą. O žodis „kūlis“ yra kuršiškos kilmės, kuršių kalbos palikimas žemaičių tarmėje, reiškiantis „akmenį“, tad stabakūlis – tai akmeninis stabas, kuris senovėje būdavo garbinamas. Prie stabakūlių daryti įvairūs apžadai, melsta susilaukti vaikų, prašyta pagalbos. Už gautą malonę būdavo paliekama aukų – duonos, midaus, alaus, pinigų, gėlių.