Luokavos piliakalnis

Luokavos piliakalnis, Lokavos kalnas, Kerėžių piliakalnis

Address

Luokavos piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta automobilių stovėjimo aikštelė, skirta palikti automobiliams, lankant piliakalnį.

GPS

56.373398225839, 22.976757287979

Address

Luokavos piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta automobilių stovėjimo aikštelė, skirta palikti automobiliams, lankant piliakalnį.

GPS

56.373398225839, 22.976757287979

Luokavos piliakalnis, Lokavos kalnas, Kerėžių piliakalnis − piliakalnis Akmenės rajono savivaldybės teritorijoje, tarp Vėlaičių ir Kerėžių kaimų, Naujosios Akmenės kaimiškoji seniūnija, Lakavos miškas. Pasiekiamas keliu Ramučiai – Vegeriai per Vėlaičius. Kairėje prasidėjus miškui sukti į dešinę iškart už pirmojo kanalo einančiu lauko keliuku, važiuoti į rytus 1,35 km, miške už 0,55 km pravažiavus pirmą kvartalinę liniją keliukų išsišakojime laikytis dešinės. Piliakalnis yra antrame kvartale (miško 4 kvartalo pietinė dalis) – atvažiavus į nedidelę miško laukymę matyti priekyje kylančio kalno šlaitas.

Šis piliakalnis plačiai žinomas tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje kaip neįprastas pavienis aukštas kalnas pel­kėtoje lygumoje. Nuo kalno galima matyti plačią apy­linkę, taip pat piliakalnis yra gerai matomas iš tolo. Nuo piliakalnio į Pietus yra plati pelkė, šiaurinėje pusėje smėlin­ga lyguma, kurioje, prie pat piliakalnio, buvo Lokavos kaimo vieta ir kaimui išsiskirsčius į vienkiemius seno­joje vietoje liko tik nameliai, toliau – pelkės, pievos, miškai. Į vakarus tęsiasi siauras žemės kyšulys.

Kultūrinis sluoksnis apie 100 m pločio ruože yra piliakalnio rytinėje papėdėje bei nuolaidžiame kalno vakariniame šlaite, už įtvirtinimų – papėdės gyvenvietės vieto­je, kur, kaip ir piliakalnyje, rasta keletą primityvios keramikos šukių. Žiestos keramikos nėra – taigi pi­liakalnis vėlyvajame geležies amžiuje nebuvo apgy­vendintas.

Istorija

Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1966 m. atliko Lietuvos istorijos institutas. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – XIII a.

Padavimai ir legendos

Kalnas yra plačiai žinomas. Vienas senolis, kurio pasakojimas užrašytas  1942 m., dar  prisimena, kaip kažkada nuvažiavus į kaimą Šiaulių apylinkėse, jo gy­ventojai buvo girdėję apie šį kalną. Jie pasakojo, kad naktimis kalne vaidenasi, kažkas šaukia kiaules – cuk, cuk, cuk! Pats pasakotojas, kuris čia nugyveno visą sa­vo gyvenimą, nėra matęs jokių vaiduoklių.

Baltų ornamentai juostoje

Akmenės parakvijoj, Šiaulių paviete, netoli nuo Vegerės — per tris varstus,— Kuriežių sodžiaus gale, yra Lokavos kalnas, apie kurį žmonės taip kalba.

Vegerės ponas vasaros laike važiavęs kas vakarą ant to kalno pasivažinėti. Taip jam besivažinėjant, vieną vakarą, saulei leidžiantis, apsipylęs tas kalnas raudona šviesybe, kaipo ugnimi, iš ko tas ponas persigandęs, neilgai trukus susirgęs ir miręs.

Po tam vienas to sodžiaus ūkininkas, kurio dalyje stovi tas kalnas, išaręs ant jo pūro sėjimo laukelį ir kelerius metus sėjęs. Visokie javai gerai užaugę, bet ir anam taip pat nutikę, kaip minėtam ponui. Tai regėję ir apsukui buvusieji žmonės. Nuo to laiko lig šiai dienai niekas ten nebedrįsta arti.

Seniau ant to kalno vienoj šaly, stačiojoj pusėj, netoli viršaus buvę urvai, iš kur kas vakarą, saulei leidžiantis, išeidavusi mergelė, milžtuvėlę rankoj turėdama, ir šaukdavusi:

— Tbruka, tbruka, tbruka,— kaip karvę kad šaukia.

O žmonėms einant arti, ana pasislėpdavusi. Piemenys, ten ganydami bandą, vienam kepurę įmetę į urvą, o patys nubėgę šalin. Tas, be kepurės pasilikęs, verkia, apie tą urvą vaikščiodamas. Neilgai trukus, minėta mergelė išnešusi jam kepurę, aukso pinigų pripiltą. Tas džiaugdamos parbėgęs namo.

Apie tai išgirdę žmonės, aplinkinai susitarę, ėjo kasti tą urvą. Bet jie per dieną kiek kasę, tai po nakties buvę užgriuvę. Taip ilgai besidarbuojant, aniems atsibodo. Po tam davė ramybę tam darbui. Nuo to laiko nieko daugiau nebematę ant to kalno.

Važiuojant su javų vežimais pro tą kalną nakties laiku, paskui važiuojantis žmogus miegojęs, o pabudęs neberanda maišų su javais, bet radęs ratuose aukso pinigus, kurių vertė buvusi dviguba, kaip tų javų.

Baltų ornamentai juostoje

Žaltys ant Lokavos kalno

Nuėjo žmogus ant kalno, veizi — yra žaltys. Tai žaltys sakąs:

— Imk iš mano nasrų raktus su savo burna.

Tas žmogus pabijojęs, neima. Žaltys sakąs:

— Durnas buvęs, durnas ir paliksi. Būtum gavęs dvarą. Kitąkart sakė, kad buvęs dvaras, apneštas smiltimis, ar bažnyčia buvus.

0 0 balsai
Įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Comments
Žiūrėti visus komentarus
View all comments
0
Norėtųsi jūsų minčių, pakomentuokite.x
()
x