Platelių ežero paslaptis

Platelių ežero paslaptis

Tai įsakyk man dabar – gyventi ar mirti?

Seniai seniai, labai seniai, kai dar Lietuvą valdė nuožmūs grafai, ba­ronai ir kiti aukštieji ponai ir kai jie savo baudžiauninkus rykštėmis pla­kė ir mainė juos į šunis ir daiktus Platelių ežero Pilies saloje stovėjo prabangūs rūmai. Tuose rūmuose gyveno Platelių ir kitų dvarų valdovas, senas našlys grafas su daugybe tarnų ir vienintele savo dukterimi gra­žuole Zifrina. Ji buvo tokių skaisčiai baltų veidelių, ežero gelmių spal­vos akimis, bet kartu tokia paika ir išdykusi, kad žmonės praminė ją baltaranke ir dykaduone. Baltarankė dykaduonė grafaitė, kaip baltoji vandenų žuvėdra, buvo taip pamėgusi savo ežerą ir salą, kad tiek žiemą, tiek vasarą nenorėjo iš savo tėvo dvaro nė kojos iškelti. Apylinkių žmonės galėdavo matyti ją ir gėrėtis jos pasakišku grožiu tik iš tolo: vasarą — supantis jai savo baltame laively ant bangų, o žiemą, kai ji, apsisiautusi šermuonėlių kailinėliais, lengvose, pora baltų eržilų pakinkytose rogu­tėse skriedavo ežero ledu ir būdavo panaši į pasakų karalaitę ar į vai­duokliu pasivertusią sniegulę mergaitę. Pamatydavo ją dar parke, kuris tuomet buvo nusitiesęs visa paežere, bet vėl tik iš tolo, nes ir į tą žemės dausų kampelį paprastiems mirtingiesiems, o ypač baudžiauninkams, kone mirties bausme buvo uždrausta be reikalo ir koją įkelti. Tame pasakiška­me parke augo skeryčiojosi šimtamečiai ąžuolai, epušės, išlakios eglės, pušys; parko kraštus rietė maumedžių ir liepų alėjos; per vasarą parke žydėjo įvairiausi augalai, vėrė akį kiniškų rožių kerai, tvenkinyje plū­duriavo vandens lelijos, ir paukščių čiulbėjimas pynėsi su žiedų kvapais.

Apie Platelių grafo turtus, apie jo salos rūmų prabangą, apie parką ir dukterį gražuolę sklido gandai po visą Lietuvą ir toli už jos ribų.

Daug jaunikių grafų, baronų ir kitų didžiūnų ponų siekė baltosios gra­faitės rankos ir širdies, norėjo laimėti jos palankumą, bet išdidi gražuolė turtuolė visiems atsakydavo ir visas jų pastangas paversdavo niekais ir juokais. Jaunikiai kraustėsi iš proto, siuntė pas tėvą naujus ir naujus piršlius ir pasiuntinius, papirkinėjo grafo tarnus, grafaitės kambarines, kalbino ir ją pačią, bet visa buvo veltui — puikuolė ir nemanė tekėti.

Bet atėjo neramūs laikai: Lietuvą okupavo švedai, užpuolė Platelius, užėmė Pilies salą, o grafą su grafaite padarė jų pačių rūmuose belaisviais. Jei senas grafas ir nusiminė, tai gražuolė grafaitė kad bent kiek: ji ir švedų karininkus vertė pildyti savo užgaidas, davinėjo įsakymus jų viršininkams, pasipūtusiems generolams, ir elgėsi su jais kaip karalaitė su valdiniais.

Kartą Pilies salos rūmuose iškėlė grafas didelę puotą. Sukvietė visos apylinkės grafus, baronus, ponus bajorus, užprašė ir švedų armijos ge­nerolus. Visose ežero salose ir pakrantėse tai iškilmei pažymėti grafas paliepė uždegti dervos statines, o pačią Pilies salą įsakė taip nušviesti, kad ji atrodytų kaip saulėtą dieną. Dar prieš kelias dienas vienoje saloje pjovė tai puotai veršius, kitoje darė alų, dar kitoje pynė iš gėlių ir žalu­mynų vainikus tiltui papuošti, o visų grafo dvarų sodininkai ir gėlininkai kaip įmanydami gražino pačią Pilies salą ir jos rūmus.

Suvažiavo grafai, baronai, ponai bajorai ir generolai. Pilyje liejosi vy­nas, putojo alutis, skambėjo sklidinos taurės, salose ir paežerėje liepsnojo dervos statinės, ir saldžios muzikos melodijos sklido ežero bangomis į krantą.

Puotai įpusėjus, parūpo jaunajai grafaitei ežero bangomis pasiirstyti, vandens lelijų pasiraškyti ir savo jaunikius naujomis išdaigomis palinks­minti. Nuo vyno ir pokštų įkaito ir jos veideliai, ir ji, bemeilikaudama, bejuokaudama su jaunikiais, sviedė į putojančias ežero bangas savo dei­mantais išpuoštas šukas ir sušuko:

– Ponai riteriai, kas jūsų narsesnis, kas jūsų drąsesnis, kuris išgriebs iš ežero gelmių mano deimanto šukas, tam, kas jis bebūtų, atiduosiu savo ranką ir širdį!

Subruzdo jaunikiai — ponai riteriai, grafai, baronai ir generolai, ir vie­nas jų tuojau šoko į ežero bangas, pasinėrė, bet, nieko nelaimėjęs, greit vėl išsikėlė. Pliumptelėjo vandenin kitas, pamėgino savo laimę trečias, ketvirtas, bet visi jie, nepasiekę ežero dugno, išsikėlė be nieko… Tik štai jaunasis grafaitės tarnas, vardu Gervazas, nusimetė švarką ir stačia galva nėrė į ežero gelmes.

Visi krūptelėjo ir nustebo. Krūptelėjo ir pati grafaitė…

Praėjo valandėlė, kita, trečia. Tarnas iš vandens nesirodė.

– Tas jau nebeišsikels, — lengviau atsiduso vienas grafaitę įsimylėju­sių jaunikių.

– Tavo laimė, grafaite, kad neišsikėlė,— paguodė ją kitas jaunikis.— Jei būtų išsikėlęs, tai turėtum arba žodį laužyti, arba pažadą tesėti.

– Netikę tavo pokštai, mieloji dukrele,— pasakė jai ir tėvas grafas ir susiraukęs pridūrė: — Galėjo baigtis ir blogiau…

Tik štai vandenyje, ežero gelmėse, sublizgo deimantai ir į suribėjusį paviršių išniro pirma tarno ranka su deimanto šukomis, paskui išsikėlė ir pats žmogus.

Riteriai jaunikiai susiraukė, norėjo pagriebti iš jo šukas ir perduoti grafaitei, bet tarnas ranką atitraukė ir brangų galvos papuošalą ištiesė pa­čiai savininkei. Grafaitė išbalo, vienu metu dingo jos veidelių skaistumas, ir ji nenoromis ištiesė prie šukų ranką; tarnas susvyravo ir paklausė:

– Grafaite, kur tavo pažadai?

– Aš tik saldaus vyno paveikta pažadėjau.

– O aš dėl tavo vieno žodžio, vieno šypsnio savo gyvybe rizikavau!

– Su savo tarnais aš nejuokauju, tarnams aš tik įsakau.

– Tai įsakyk man dabar — gyventi ar mirti?

– Mirk! — šaipydamasi pakraipė galvą gražioji grafaitė.

Tuomet Gervazas sviedė atgalia ranka į ežero bangas šukas, panieki­namai pažvelgė grafaitei į akis, pasinėrė ir daugiau nebeišsikėlė.

Ponai magnatai tik susižvalgė ir, netarę vienas kitam nė žodžio, sugrį­žo į pilį.

Puotauja ponai bajorai ir magnatai Platelių ežero Pilies salos rūmuose, liejasi putojantis vynas, alutis, skamba sklidinos taurės, salose ir paežerė­se liepsnoja dervos statinės, ir saldžios muzikos melodijos garsai plaukia ežero bangomis į krantą, tačiau nebelinksmina gražuolės grafaitės jauni­kiai, nebekrečia pokštų ir pati grafaitė, apsiblausė ir jos tėvas, senas grafas…

– Tu neliūdėk, dukrele, rytoj aš suvarysiu visų savo dvarų baudžiau­ninkus ir paliepsiu jiems ežerą kibirais išsemti ir tavo deimanto šukas surasti,— ramina ją tėvas.

Bet ne vien savo deimanto šukų gaili jaunoji grafaitė, ne vien dėl savo nepasisekimų graužiasi riteriai jaunikiai ir ne vien savo dukrelės liūdesiu susirūpino senas grafas, salos rūmų ir visų Platelių valdovas.

– Ei, tarnai! — suplojo delnais grafas.— Vyno daugiau, muzika links­miau, šviežių gėlių!.. Ar verta dėl vieno mužiko sielotis!

Ir vėl liejasi vynas, skamba sklidinos taurės, linksmiau stengiasi groti muzikantai, bet veltui pilies rūmų šeimininkas nori pirmykštę nuotaiką grąžinti. Nuotaika nebegrįžta.

Nesulaukę aušros, paliko rūmus švedų generolai, išskubėjo namo kai­mynai bajorai, lipšniausiai atsisveikino su grafu ir grafaite riteriai jauni­kiai, ir pilyje pritilo. Salose ir paežerėje užgeso dervos statinės, rūmuose užblėso deglai ir žibintai… Sugulė tarnai, sumigo žmonės, užsidarė savo miegamajame ir baltoji grafaitė, bet miegas nelipdo jai akių: kaip gyvą mato ji savo ištikimą tarną Gervazą, kaip gyvas išsineria jis iš vandens su deimanto šukomis…

– Zifrina, imk savo deimanto šukas ir atiduok man, ką pažadėjai — savo ranką ir širdį! — girdi ji balsą už pilies sienų, salos pakrantėje.

– Atstok tu nuo manęs, dvasia piktoji! Nuramink jo sielą, viešpatie!— žegnojasi baltoji grafaitė ir aiškinasi: — Aš tik saldaus vyno paveikta pa­juokavau: kokia gali būti mūsų santuoka — aš grafaitė, o tu mužikas!

Graužiasi, blaškosi jaunoji grafaitė po savo rūmus ir visoje pilyje nebesuranda sau vietos.

Rytojaus dieną suvarė grafas visų savo dvarų baudžiauninkus ir liepė jiems kibirais Platelių ežerą išsemti ir savo dukters deimanto šukas su­rasti. Grafo baudžiauninkų susirinko minių minios ir visus ežero krantus su kibirais apstojo. Kiti jau kasė žemes ir plūkė pylimus, už kurių tijūnų nurodymu turėjo vandenį pilti.

– O kas ten per triukšmas? — paklausė senas grafas tijūną, išgirdęs viename ežero krante žmonių bruzdėjimą.

– Ten, šviesiausias pone, tavo tarno skenduolio Gervazo motina savo sūnų aprauda ir iš sielvarto plėšosi.

– Duok jai dešimtį dukatų ir atleisk šiai dienai iš darbo, — paliepė grafas tijūnui ir padavė jam dešimtį dukatų.

Tijūnas nusiyrė į krantą ir po valandėlės sugrįžęs pranešė:

– Neima, jūsų šviesybe. — Ir grąžino grafui tą dešimtį dukatų.

– Ar jai dar maža?! — susiraukė grafas.— Mužikus aš perku ir parduodu po penkis dukatus! O jei ji nenori priimti mano malonės, tai įkrėsk jai šimtą rykščių.

– Palauk, tėve, aš pati noriu su ja, pasikalbėti,— paprašė grafaitė tėvą ir savo baltuoju laiveliu nusiyrė į krantą.

– Tai kiek tu nori už savo sūnų? — paklausė grafaitė skausmo par­blokštą motiną.

– Aš noriu, kad jūsų didžiūnų ponų veislė amžių amžiams iš šios pa­dangės išnyktų ir kad jūsų čia daugiau nė kvapo nebeliktų,— atsakė jai pagiežos apimta motina.

– Kaip tu drįsti?! — sugniaužė savo kumštelius baltarankė grafaitė ir sukando dantis.

– Grafaite, tu ne grafaitė, o ežero ragana! Tu ir mano sūnų savo bur­tais užkerėjai! Tavo balti veideliai ir žalsvos akys, bet sąžinė juoda kaip pečiadengtė, o protas bukas kaip kumelės: kumelkakte tu!

– Pridėkite jai šimtą rykščių ir nuo manęs! — paliepė grafaitė tijūnui, sėdo į savo baltąjį laivelį ir sugrįžo atgal į salą.

Budeliai ir tijūnai sugriebė nelaimingą moteriškę už parankių, įmetė į laivelį ir nusiyrė su ja į Pliksalį, kuriame plakdavo plikai išrengtus žmones. Bet nelaimingoji moteriškė, nė šimto rykščių nepakėlusi, amžinai užmerkė akis.

Pasipiktinę baudžiauninkai metė kibirus, sviedė ežeran kastuvus, pa­grasė kumščiais salos rūmams ir, pirmą kartą pasipriešinę savo ponui ir jo tijūnams, išsiskirstė į namus. Grafas siuto, šėlo, plūdo savo tijūnus, bet daryti nebuvo kas — visus negi nubausi.

Ir sekančią naktį išgirdo grafaitė salos pakrantėje skenduolio šauksmą:

– Zifrina, imk savo deimanto šukas ir atiduok man, ką pažadėjai — savo ranką ir širdį!

Ir taip kas naktį, kas naktį… Jau iš pat vakaro salos pakrantėse pra­deda bailiai šnibždėtis švendrės, krūpčioti ajerai, linguoti meldai, į vi­dunaktį pakyla vėjas, bangų skiauterėmis pasišiaušia ežeras, ir, kai visai sutemsta, skenduolis Gervazas vėl atblizguoja su grafaitės šukomis ir, priplaukęs salą, vėl šaukia:

– Zifrina, imk savo deimanto šukas ir atiduok man, ką pažadėjai — savo ranką ir širdį!

Nebeištvėrė senas grafas salos rūmuose ir vieną naktį su savo gražuo­le dukterimi nežinia kur išsidangino ir daugiau nebegrįžo.

Pasitraukdami iš Lietuvos, švedai išsprogdino Pilies saloje rūmus, su­degino ąžuolinį tiltą į krantą ir išniokojo parką. Ir šiandien Pilies saloje tik rūmų pamatų akmenys giliai įsmegę žemėn teriogso, o giedrą dieną vandenyje galima įžiūrėti ir sudeginto tilto stypsančius ąžuolinius polius. Visa praėjo, visa išnyko, tik saloje ir parke dar išliko šimtamečių medžių, kurie, vėjo lankstomi ir šniokščiančių ežero bangų pritariami, byloja pasa­koją apie kitados čia buvusį pasakišką kraštą, žydėjusią ponijos praban­gą, turtus ir darbo žmonių vergovę. Pasakoja byloja ir apie buvusius Platelių valdovus, išdidžius grafus, kurie nepaliko pėdsakų, kad ką gero ir naudingo būtų žmonėms padarę.

Daug daug nuo to laiko jau metų praėjo ir daug daug iš Platelių eže­ro Babrungos upe vandens nutekėjo; jos liūnuose ir atavaruose iki pas­kutinio išnyko bebrai, o ir ji pati išseko ir susiaurėjo; pamiršo žmonės ir baudžiavą, ir išdidžius grafus, ir baltarankę dykaduonę grafaitę, ir jos auką — skenduolį Gervazą. Visa pamiršo, tik tą ežero pakrantę, kurioje skenduolio motina gražiąją grafaitę kumelkakte apšaukė ir grafus pra­keikė, žmonės ir šiandien Kumelkakte vadina. Prigijo žmonėse iš tų laikų ir salų pavadinimas — Pliksalis, kuriame plakdavo plikai išrengtus žmo­nes, Pilies sala ir Veršių sala, kurioje ponų puotai plaudavo veršius.

Nors jau daug daug metų nuo to laiko praėjo, bet prietaringi žmo­nės ir šiandien kalba, kad vasaros nakties mėnesieną ar kitą kurią vė­juotą dieną, kai subiūra ramus Platelių ežero plotas, o jo ribuliuotas pa­viršius putotomis bangų skiauterėmis pasišiaušia, ima švituliuoti grafai­tės deimanto šukos; blyksteli jos čia vienoje, čia kitoje vietoje, bet gobšios ežero bangos viena akimirka vėl jas paneria ir vėl vandeny nuo žmonių akių paslepia.

Antanas Vienuolis / „Padavimai ir legendos“ 1954 m. p. 63 – 68.


0 0 balsai
Įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
1 Comment
Seniausius
Naujausius Daugiausiai įvertintus
Žiūrėti visus komentarus
View all comments
Gintautas
Gintautas
2 months ago

M. Kaniavienei boèelis pasakojo, kad Pilies saloje, po obelimi, yra didþiausios landynës, pakajai. Vienas þmogus ëjo ir atrado uþraðà: „Eik toliau – laimæ rasi“. Ëjo toliau, vël rado uþraðà: „Nepadëjæs neieðkok“. Tai ir nebeieðkojo. …L. Mikalauskis tvirtino, kad Pilies salos vasaros pusëje (ðiaurës rytuose) tikrai yra durys. Matyt, apie tas duris daug kas buvo girdëjæs. O jau pilies pamatus, visokius ádubimus tai dar ir prieð keliasdeðimt metø galëjai surasti. Todël ir turtø ieðkotojams buvo maþdaug aiðku, kur kasti… …K. Sausdravienës boèius Vaðkys ir dar du vaikiai Pily kasë pinigus. Vienà naktá kasa, paryèiui prisikasa – geleþinës durys geleþiniu raktu uþrakintos. Bet jau rytas tuoj, reikia á darbà eiti; palieka viskà; kità naktá ateis… O atëjæ randa viskà lyg jø nebûtø kasta! Vël kasa, vël durys, vël reikia á darbà eiti… Ir treèià naktá tas pats. Tai daugiau ir nebëjo. …Þiemà vienas Plokðèiø kaimo gyventojas ëjo per eþerà á Platelius. Paklydo. Pamatë ðvieselæ ir ëjo á jà. Atsidûrë prie Pilies. Mato: salos pakraðtyje atidarytos durys! Áeina lyg á rûsá. Pakraðèiais aukso pilnos skrynios, vidury – didþiausias kubilas aukso. Eina artyn… Staiga ant kubilo pasirodo baisiausias lyg slibinas, lyg ðuo raudona gerkle, o ið gerklës lekia ugnys. Þmogø lyg viesulas iðneðë ið poþemio. Kai atsipeikëjo, kai parëjo namo, susirgo ir po dviejø savaièiø mirë. …Stirbaièiø Steponavièiui per sapnà pasakë: – Jok á Pilá, nieko nebijok, pasiimk aukso, kiek paneði. Nepatikëjo þmogus, nejojo. Antrà naktá vël tas pats: – Jok, nebijok, pasiimk aukso… Vël nejojo. Bet kai ir treèià naktá liepë joti ir pasiimti auksà, paklausë. Nujojo iki eþero ir sustojo: eþeras ûþia, traðka, putoja, ledai grûdasi kalnø kalnais! Kur èia josi… Pabûgo ir gráþo atgal. O kità dienà nujoja ir mato: ant eþero tvirèiausias lygus ledas, vakarykðèiø ledo sangrûdø në pëdsako. Apmatonijo þmogui akis velnias ir neleido pasiimti jam skirtø pinigø. …Trys plateliðkiai susitaræ nuplaukë á Pilá. Vietà numanë, tai neabejodami ëmë kasti. Kasa, kasa… Jau kaþkas yra! Atkasa geleþines duris, atidaro. Áeina. Didelio kambario gale – kitos durys. Eina artyn. Staiga prie durø pasirodo du baisûs britvonai ugniniais nasrais, o vyrus lyg viesulas iðneða á virðø!.. Atsipeikëjo ryte eþero pakraðèiuose: vienas – prie Kumelkaktës, kitas – prie Kelmijø, treèias – prie Kunigo upës. Stovi vandeny ligi keliø… Kai parëjo namo, kai susitiko ir sutarë dar kartà plaukti; nieko baisaus vasarà eþere kojas pamirkyti… Nuplaukë, kasa, vël tas pats: durys, britvonai, viesulas… Ir vël atsipeikëjo eþere. Tik vietos sukeistos. Tik vandeny jau iki paþastø! Kai susitiko, nutarë neberizikuoti: treèià kartà ákið á eþerà su visa galva… Su velniu nepasivarþysi! …Taip atsitiko ne tik plateliðkiams, bet ir Plokðèiø, ir Pamedlinèiø vyrams; viesulas visus iðneðë, tik britvonø kartais nebûdavo. …Trys Medsëdþiø vyrai nuplaukë á Pilá aukso kasti. Vietà þinojo. Kasa, kasa, jau prikasë puodà, – kad pradëjo àþuolai virsti! Trata aplinkui visi medþiai! Iðsigandæ pasitraukë á paðalá. O kai nurimo, kai sugráþo puodà paimti, – nei àþuolai iðvirtæ ir nei þymës jø kasimo…Þmogui per sapnà apreiðkë (jei þmogui nieko neapreiðkia, tai jam nëra në ko bandyti…) ir pasakë: – Eik, kask pinigus ir nieko nebijok!.. Nuëjo, kasë, atkasë duris – apkerpëjusios visos. Atidarë… Veizi: trys skrynios aukso. Bet ant kiekvienos skrynios guli po britvonà – iðsiþiojæ, baisiausi! Þmogus ir pabûgæs, numojæs ranka: ið baimës mirsiu, geriau jau neisiu artyn. Ir iðëjæs pro duris atgal. Pats þmogus S. Laivienei pasakojo, kad taip jam buvæ Pily! …Kiek kas bandë laimæ, niekam nesisekë: tai koks didelis þalnierius pasirodys në nepradëjus kasti, tai koks þvëris iðgàsdins, tai viesulas iðneð. O jei eidavo dviese, tai galëdavo dar blogiau baigtis. …Per sapnà liepë plaukti á Pilá broliams Gelþiniams. Nuplaukë, pradëjo kasti ir gráþo tylëdami. Kaþkaip abu suprato, kad gali vienas kità uþmuðti dël aukso. Èia jau tikrai velnias juos gundë kasti! Visi þmonës sako, kad uþkeiktø pinigø turi ieðkoti vienas arba trys. Jei eis dviese, vienas kità uþmuð… Uþkeiktus turtus lengvai gali gauti tik tas, kam þadëta. Jei jam uþteks dràsos ir tikëjimo! Karalienës aukso buvo þadëta Steponavièiui, bet pabûgo þmogus… Þadëta buvo ir Medsëdþiø Zeniauskui, tam, kur Paðeirëj gyveno. …Þiema. Vidurnaktis. Miega Zeniauskai. Pro miegus vyras girdi: beldþia á langà! Ir balsas: – Kelkis, vaþiuok á Pilá, turtai atidaryti! Apsisapnavau, – pagalvojo Zeniauskas ir vël miega. Bet vël beldþia, jau smarkiau: – Greitai kelkis, vaþiuok, turtai atidaryti! Dabar jau Zeniauskas þadina þmonà: taip ir taip, kaip tu manai?.. Pabudinta þmona burbteli: – Apsisapnavai, gulk ir miegok… Bet nespëjo abu në akiø dorai sumerkti, kai smarkiai subildino á langà ir piktai pasakë: – Kelkis, vaþiuok, skubëk, gal dar spësi! Dabar jau ðoko abu, greitai susiruoðë, ir Zeniauskas iðlëkë per miðkà á Pilá. Jau Kumelkaktë, jau mato: Pily ugnies kamuolys – pinigai dega! Jau prie pat eþero… Ir vos spëjo sulaikyti arklá: eþeras suûþë, subangavo, ledo kaip nebûta!.. Gráþo atgal, o þmonai paklausus tiek ir tepasakë: – Velnias norëjo paskandinti, dël to ir budino… O kai ryte nuvaþiavo paþiûrëti, mato graþiausiai savo vëþes, mato, kur stabdë arklá… Ir eþeras kaip buvo su ledu, taip ir tebëra, ir þiemokelis suvaþinëtas… Praþiopsojo þmogus þadëtà laimæ – vis per tà þemaitiðkà neskubëjimà. Praëjo þadëta valandëlë. Burtai vël turi galià… 

1
0
Norėtųsi jūsų minčių, pakomentuokite.x
()
x