Bubių piliakalnis

Bubių piliakalnis su gyvenviete – piliakalnis ir senovinė gyvenvietė Bubiuose, Šiaulių raj., 14 km į pietvakarius nuo Šiaulių, Dubysos upės kairiajame krante, dar vadinamas Pilale. Greta piliakalnio užtvenkus Dubysą susidarė Bubių tvenkinys, tačiau piliakalnis buvo išsaugotas. Pasiekiamas nuo plento Šiauliai-Tauragė (A12  Ryga–Šiauliai–Tauragė–Kaliningradas) pasukus į vakarus dešinėn šiauriniu Bubių apvažiavimu, juo 2 km pavažiavus iki užtvankos per Dubysą ir nuo jos paėjus į kairę pietų kryptimi 250 m.

Šiaurinėje, vakarinėje ir pietinėje papėdėse, 6 ha plote yra papėdės gyvenvietė. Jos teritorija 1993 m. nustatyta gręžiniais, tyrinėta 1997 ir 1999 m. Joje aptiktas iki 1 m storio I tūkstantmčio vidurio – XIV a. kultūrinis sluoksnis su pastato liekanomis, žalvariniais kabučiais, kauline adatine, grublėta, lygia ir žiesta keramika, gyvulių kaulais, molio tinku. Nuo piliakalnio apie 1 km į šiaurės rytus yra Jakštaičių-Meškių kapinynas, tyrinėtas 1973–1974 ir 1982 m.

Istorija

Archeologinių kasinėjimų duomenimis Bubiuose gyventa jau V a. Gyvenvietėje galėjo gyventi apie 200–250 žmonių. Dubysos pilis vok. Dobitzen prie senojo prekybinio kelio, vedusio iš Rygos į Tilžę ant greta Dubysos upės buvusio kalno pastatyta prieš 1230 m. Kalnas buvo paaukštintas ir perkasa atskirtas nuo kalvos, ant kurios buvo įsikūrusi gyvenvietė. Pilyje galėjo būti 50-70 ginkluotų vyrų įgula.

Manoma, kad pilies apylinkėse 1236 m. vasarą plėšikavo kalavijuočiai. Pilies jie nepaėmė, bet apiplėšė gyvenvietę ir priešpilius. Pilies įgulos pasipriešinimas leido kunigaikščiams Bulioniams suorganizuoti ir sutelkti pakankamas pajėgas, kurios plėšikams pastojo kelią prie Mūšos upės, kur jie buvo sumušti Saulės mūšyje.

Dubysos pilis rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minima 1348 m. vasario mėnesį, kai Vokiečių ordino Livonijos magistras Gosvinas iš Gerikės Šiaulių žemėje užėmė 4 pilis. Neišlikusios Baltramiejus Hionekės „Naujosios eiliuotosios Livonijos kronikos“ (1315–1348 m.) duomenis atpasakojantis Johanas Reneris pažymėjo, kad pultoji Dubysos pilis „buvo stipriausia pilis šioje Lietuvos vietoje“ (Dobisen, dat was dat vasteste slott in Littouwen disses ordes). Kaip rašė Hermanas Vartbergė, 1358 m. sausio 24 d. Livonijos magistras Gosvinas vėl įsiveržė į Lietuvą ir „sugriovė tik ką pastatytą Dubysos pilį Šiaulių žemėje; ir čia žuvo 100 sielų tų laukinių žmonių. Ir du ordino broliai, būtent Johanas Hanė ir Klavenbekė, buvo negyvi numesti nuo sienos“.

Dubysos pilis buvo viena iš Šiaurės Lietuvos fortifikacinės sistemos grandžių. Už 5 km į šiaurės vakarus stovėjo Sauginių pilis, 15 km į šiaurės rytus – Šiaulių pilis, už 25 km – Kulių pilis ant Jurgaičių piliakalnio, dabar geriau žinomo kaip Kryžių kalnas, 12 km į pietryčius – Bauskės pilis ant Normančių piliakalnio, už 23 km į pietus – Burbaičių piliakalnis, už 23 km į pietvakarius – Pažvarkulio piliakalnis, 7 km į vakarus – galbūt, pagrindinė Bulionių pilis ant kol kas netyrinėto Girninkų kalno, o 18 km į vakarus – Biržės pilis ant Kalniškių piliakalnio, už 36 km į vakarus – Šatrija.

Medinė pilis stovėjo piliakalnyje, kuris įrengtas Dubysos kairiojo kranto aukštumos kyšulyje. Iš šiaurės, vakarų ir pietų piliakalnį supo Dubysos slėnis, be to, iš vakarų piliakalnį saugojo ir padubysio pelkės. Pilis buvo aptverta 5–6 m aukščio statinių rastų siena, sutvirtinta akmenimis. Prie sienos iš vidinės pusės buvo pakyla pilies gynėjams.