Ariogala

Ariogala

Adresas

Ariogala. Žemėlapyje pažymėtas tiltelis einantis per Dubysos upę Ariogaloje.

GPS

55.256645189391, 23.469350337982

Adresas

Ariogala. Žemėlapyje pažymėtas tiltelis einantis per Dubysos upę Ariogaloje.

GPS

55.256645189391, 23.469350337982

Ariogalos miestelis išsistatęs kairiajame Dubysos krante, prie Žemaičių plento, 35 km. į vakarus nuo Kėdainių. Vietovės vardas priklauso sudurtinių vietovardžių rūšiai, yra sudėtas iš asmenvardžio Aris ir daiktavardžio galas   (reiškia Ario vietą, kraštą, pusę). Kai kurie istorikai vardo kilmę bando sieti su legenda apie lietuvių kilmę iš romėnų (E yra galas!), neturinčia istorinio pagrindo. Senuo­se aktuose bei kronikose Ariogala vadinama Aragel, Erogelen, Eroglen, Erogele, Ergalle vardais; lotyniškuose raštuose — Erraoscholae, lenkų literatūroje — Ejragola.

Ariogalos istorija labai sena, nes vietovė priklauso prie seniausiųjų Lietuvos pilių. Manoma, kad Ariogalos pilis stovėjusi ten, kur mūsų laikais buvo evangelikų liuteronų bažnyčia ir kapinės: toje vietoje yra aukštas piliakalnis, apsuptas Dubysos ir į ją įtekančio mažo (7 km ilgio) Taurupio upelio; piliakalnio viršūnė keturkampės formos, atrodo aiškiai sukasta. Artimoje apylinkėje yra ir daugiau piliakalnių. Kai kas Ariogalos pi­lies įsteigimą mėgina priskirti normanams, tačiau įrodymų nėra.

Bene pirmą kartą Ario­galos vardas minimas 1253 m. Mindaugo už­rašuose, kai jis naujai steigiamai Lietuvos vyskupijai užrašė ir pusę Ariogalos žemių, kurios 1257 m. buvo perleistos Livonijos vyskupui. Pagal istoriką M. Balinskį. apie 1262 m. čia gyvenęs kunigaikštis Liutaveras, kurio sūnus (?) kunigaikštis Vytenis buvęs pirmasis D.L.K., sėkmingai ir planingai kariavęs­ su kryžiuočiais. Kai kas Ariogaloje spėja buvus Mindaugo sostinę. Manoma, kad iš Ariogalos kilęs D.L.K. Gediminas, iš kurio išaugo didžiųjų kunigaikščių dinastija. Visuose senuose aktuose minima ir Ariogalos žemė.

D.L.K. kūrimosi laikais Ariogala buvo svar­bus punktas, turėjęs atlaikyti gausius kry­žiuočių puolimus. Gyventojai buvo dažnai naikinami, paimami į nelaisvę, varomi į Prū­siją. Kryžiuočių kelių aprašymuose bei jų kro­nikose minima daugybė Ariogalos puolimų: 1294, 1322, 1348 kryžiuočiai, vadovaujami Dahenfeldo, naikindami žemaičius, gerokai apardę Ariogalos pilį. Kęstučio laikais Arioga­la buvo užpulta dar 1349, 1352, 1355, 1363, 1365, 1367, 1370, 1372, 1377, 1378 m. 1382 m. ją sudegino Kuno Hattemšteinas. Vienas iš paskutinių puolimų minimas Vytauto laikais (1405 m.). Puolimai sustojo tik po 1410 m., kai Vytautas sumušė kryžiuočius.

Legenda apie Ariogalą ir Betygalą šitaip aiškina šių miestelių pavadinimų kilmę. Pasak jos, romėnų kunigaikštis Palemonas kartą su savo vyrais plaukė aukštyn Dubysos upe. Maždaug ties Ariogala jis paklausęs: „Ar jau yra galas?“ Paplaukęs kiek aukščiau, jis išsirinko vietą nakvynei ir įsitikinęs tarė „Bet yra galas“. Taip nuo Palemono žodžių ir atsirado šie vardai.

Kitas panašus pasakojimas pateikia kiek kitokią pavadinimų kilmę.

Labai seniai matininkai, bematuodami Dubysos gylį, sustojo toj vietoj, kur dabar Čekiškė. Vienas matininkas stovėjo ant kranto ir sakė:
– Čia kišk matą!
Ir iš to gavo pavadinimą Čekiškė.
Beplaukdami upe toliau, apsistojo ir matavo jos gilumą. Vienas įkišo matą į vandenį, o antras klausė:
– Ar jau galas?
Ir iš to paliko vardas Ariogala.
Dar toliau bematuodami, kalbėjo tarp savęs, kad šios upės galo nebus. Kada privažiavo upės galą, ir sako vienas antram:
– Be reikalo ginčijomės, kad nėra, bet y’ galas!
Ir iš upės galo gavo pavadinimą Betygala.

Ariogalos herbas
Ariogalos herbas. Vytauto Didžiojo universitetas.
Ariogalos miesto antspaudas
Ariogalos miesto antspaudas. XVIII a. pab. Lietuvos dailės muziejus
Dubysa prie Ariogalos
Dubysa prie Ariogalos. Vytauto Didžiojo universitetas

 

Palikite atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *