Stelmužės ąžuolas

Stelmužės ąžuolas

Stelmužės ąžuolas – seniausias ir storiausias Lietuvoje augantis paprastasis ąžuolas, vienas seniausių ąžuolų Europoje. Lietuvos gamtos paminklas. Auga Stelmužės kaime (Imbrado seniūnija, Zarasų rajonas). Ąžuolui apie 1500 metų, jo skersmuo – 3,5 m, aukštis – 23 m, apimtis prie žemės 13 m.

Šiuo metu Stelmužės ąžuolo būklė yra sunki. Senasis medis yra apniktas infekcijų, įvairių rūšių grybų, dumblių ir samanų. Medienos ląstelės pasenusios, sunkiai atsinaujina.

2006 m. buvo skelbiami vieši ketinimai klonuoti Stelmužės ąžuolą Miškų institute, esančiame Girionyse (Kauno rajonas). Stelmužės ąžuolo būklę nuo 2005 m. tiria Čekijos mokslininkas arboristas Martinas Nemecas. Jis pasiūlė ąžuolo priežiūros priemonių planą, kuriame numatyta neleisti lankytojų į ąžuolo šaknų zoną, naujai įrengti tvorą, pašalinti trinkeles. Stelmužės ąžuolo gyvybingumui užtikrinti siūloma jo aplinką mulčiuoti ąžuolo skiedromis, įrengti vandens įsigėrimo kanalus bei rinktuvus, nugenėti lajos šakų viršūnėles („epikorminio augimo” skatinimas) ir galinčias nulūžti šakas, iškirsti šviesą užstojančius menkaverčius medžius.

Atvykus prie didingojo medžio lankytojas yra informuojamas, jog atvyko ir į „Stelmužės XVII a. dvaro sodybvietę“. Teigiama, jog patsai Stelmužės ąžuolas – Lietuvos gamtos paminklas – trečias iš seniausių ąžuolų Europoje, o Lietuvoje yra pats seniausias medis. Spėjama, jog Stelmužės ąžuolo amžius yra apie 2000 metų, nors kai kas tuo labai abejoja. Ąžuolas yra 23 m aukščio, 3,5 m skersmens ir 13 m apimties prie žemės. Teigiama, jog kamienui apimti reikia bent 8-9 vyrų, nors tądien niekas nebandė galiūno medžio apkabinti, mat yra apsauginė tvorelė, kurios perlipti nevalia… Tačiau nereikia abejoti, jog Stelmužė regėjo daug. Čia senovinėse apeigose meldėsi baltų kriviai, užklysdavo Lietuvos kunigaikščiai, kryžiuočių ir kalavijuočių riteriai, švedų kareiviai… Pro čia žengė kaizerio ir Hitlerio kariuomenės. Sakoma, jog drevėje aptikti žmogaus griaučiai ir prancūziškas šautuvas, tad medis tapo amžiams slėptuve vienam iš Napoleono karių, kai jie bėgo iš Rusijos.

Istorija

Įvairiuose istoriniuose analuose Stelmužė ir ši vietovė minima nuo XVI amžiaus antrosios pusės. Teigiama, jog kaimelio susikūrimas sietinas su čia dunksojusia pilimi, kurios vietoje ir atsiradęs Stelmužės dvaras. Pradžioje Stelmužę valdė vokiečių baronai Folkerzambai, vėliau dvarą perleidę rusų caro dvariškiams Valujevams. Beje, jiems iki šiol skirta visai greta ąžuolo ir ežero kapavietė, kurios juodo marmuro antkapis ir skelbia, jog čia ilsisi Valujevai. Žinoma, apžiūrint šią kapavietę jokio didingumo nebejauti, nes ir Stelmužės ežero įlanka kone visai žole apaugusi, ir aplinka – be jokio kapui tinkančio medelio, gėlės… Gal jų nė nebūtina, nes Stelmužės ąžuolo kone paunksmėje besiilsintys Valujevai buvo vietos baudžiauninkams itin žiaurūs, net apie baudžiavos panaikinimą neinformavę… Bent kiek nepaklususius grūsdavo į iš akmenų sumūrytą akmeninį Vergų bokštą-kalėjimą.

Legendos ir padavimai

Pasakojama, jog su ąžuolo viršūne baudžiauninkai užtvėrę kelią piktajam carui, kad šis negalėtų pravažiuoti. Baudžiauninkai taip norėję jį pamokyti už tai, kad šis neprivertė Stelmužės dvarininko atleisti valstiečius nuo baudžiavos, nors ši jau seniai buvo panaikinta.

Kitas padavimas byloja, jog kažkoks milžinas nutarė ant pravažiuojančio caro karietos nuversti ąžuolą, tačiau vienas stelmužiškis stipruolis, atrėmęs tą ąžuolą, išgelbėjo carą. Arogantiškas imperatorius šiam žmogui už išgelbėjimą ne tik pinigų nepasiūlė, bet netgi padėkoti nesiteikė. Ėmė ir nurūko savo šešiakinke. Stipruolis iš apmaudo karietą pasivijo, griebė už rato ir pusė ratlankio liko jo saujoje. Gal todėl Stelmužės dvaro herbe buvo vaizduojama pusė ratlankio.