Mokas

Mokas – mitologinis akmuo Ukmergės rajono Pabaisko seniūnijoje, netoli Sukinių kaimo, 5 km į rytus nuo Veprių. Mokas yra ant stataus šlaito, kairiajame Šventosios upės krante, apaugusiame mišriu mišku. Akmens ilgis – 8,5 m, plotis – 6,26 m, aukštis – 6,2 m, perimetras 23,12 m. Akmenį sudaranti uoliena – biotitinis plagiogranitogneisas, pilkai šviesiai rusvai ir juosvai margas, vidutingrūdis. Akmuo įdomios formos, nuskilinėjęs ir laiptuotas. Akmens paviršius iš dalies padengtas samanomis, kurių 2008 m. išvalius gretimą mišką trumpam sumažėjo.

Šalia akmens yra stambi jo nuoskala – „Moko sūnus“ bei keletas smulkesnių nuoskalų. Į rytus nuo Moko, apie 0,7 km į Šventosios aukštupio pusę, yra kitas geologijos paminklas – Šaltupės akmuo. Greta akmens iki 2008 m. buvo įrengta poilsio aikštelė su mediniais suolais ir stalu, laužavietė ir šiukšliadėžė.

Istorija

Toteminis ir mitologinis akmuo Mokas yra vienas didžiausių riedulių Lietuvoje. Jis yra valstybės saugomas geologinis gamtos paminklas (2000 m.) ir archeologijos paminklas. Spėjama, kad šioje vietoje yra buvusi senovės lietuvių alkavietė, atnašautos aukos.

Padavimai ir legendos

Daug įvairių padavimų pasakoja apie šį Moką apylinkės gyventojai. Pasakojama, kad seniau Mokas ir dar du akmenys, Moko žmona ir sū­nus, gulėjo dešiniajame Šventosios upės krante, prie Pakalniškių km. Supykęs Mokas, kad vaikai juos ak­menimis daužė ir teršė, sumanė su savo šeimyna į kitą Šventosios upės krantą persikelti. Devynias dienas ir naktis garsiai baubdami brido Mokai per Šventąją. Mokas su sūnumis lai­mingai kitą Šventosios upės krantą pasiekė, bet Mokienė į Šventosios dugną nuklimpo ir toje vietoje amži­nai paliko. Moko sūnumi yra vadina­mas kitas didelis, tačiau kiek ma­žesnis už Moką akmuo, esantis netoli nuo paties Moko.

Pasakojama, kad po Moku dideli turtai paslėpti. Daug žmonių įvai­riausiu būdu stengėsi tuos turtus pa­siimti, bet nepavyko, tad užkeikti turtai dar ir dabar po Moku tebeguli. Be to, pasakojama, kad žmonės se­novėje ant Moko dievams aukas au­kodavo, o žyniai ties Mokais žmones mokydavo.

Moko akmuo laikomas neliečiamu. Pasakojama, kad vienas girnakalys sumanė iš Moko pasidaryti girnas. Jau bepradėjęs Moką skelti, bet kaip tyčia jį apėmęs miegas. Bemiegant prisisapnavęs Mokas, kuris pasakęs: „Neliesk manęs, jei nepaklausysi — apaksi!“ Girnakalys sapno pabūgo ir metė savo darbą.

Ne vien tik šie padavimai garsina Moka. Dar įdomesnės, negu paminėti padavimai, yra Moko liaudies tradi­cijos. Plačioje Moko apylinkėje visi nemokšai yra siunčiami, pas Moką. — „Eik pas Moką, pasimokyti!” Vie­tos pusberniai mėgsta dar tam tikrus juokus krėsti. Pradeda jie iš kurio nors savo prasčioko draugo juoktis, kad šis į visus jų klausimus atsaky­tų, bet jei šis vis atsako, kad nieko nemoka, tai, pagaliau, jo klausia: — „Na, ar vaiką padaryti moki?” — „Nemoku!“ atsako prasčiokas. To juokaujantiesiems ir tereikėjo. Tuo­jau jam patariama eiti pas Moką.

Toks seksualinio turinio juokas ne be pagrindo yra susidaręs. Sližių kai­me teko girdėti pasakojimą, kad se­novėje bevaikės moterys ėjo pas Mo­ką vaikų burti. Ant Moko nakčiai pa­dėdavo savo marškinius, kuriais vė­liau apsivilkdavo. Šie burtai tikrai padėdavę. Taip man tvirtino apie šiuos Moko stebuklus vienas senelis.

P. Tarasenka