Jaučakių piliakalnis

Jaučakių piliakalnis ir alkakalnis – piliakalnis ir gyvenvietė Kauno rajono savivaldybės teritorijoje, prie Jaučakių kaimo, (Vilkijos apylinkių seniūnija), 0,95 km į pietvakarius nuo kelio Kaunas-Jurbarkas. Piliakalnis, dar vadinamas Kartuvių kalnu, yra į pietvakarius nuo kaimo, 0,6 km į rytus nuo Nemuno dešiniojo kranto, Pilies ir Piliakalnio upelių santakoje, miške. Tai tarp upelių įsiterpusio kyšulio vakarinė (aukštesnė) dalis. Jį iš šiaurės ir pietų juosia gilios daubos, rytinėje pusėje likusi kyšulio dalis.

Piliakalnį sudaro prie gilios daubos kranto esanti atskira kalva. Ovali, lygi piliakalnio aikštelė tur 65 m ilgio, 25 m pločio ir užima 1 100 m² plotą. Labai statūs, iki 60° kampo šlaitai iš rytų, arba lauko, pusės yra apie 10 m aukščio, o iš vakarų, arba daubos, pusės iki 30 m aukščio. Aikštelėje paste­bimas kultūrinis sluoksnis, kuris aikštelės viduryje siekia net 80 cm storumo, kultūrinio sluoksnio susidarymas rodo tai, kad gyvenamieji trobesiai šiame piliakalnyje stovėjo viduryje aikštelės, o pakraščiuose buvo tuščia ir, matyti, čia stovėjo sutvirtintos medinės sienos ir bokštai. Į rytus nuo Jaučakių piliakalnio apie 1 ha ploto dirbamajame lauke aptinkami sodybvietės pėdsakai. Piliakalnio kultūriniame sluoksnyje ir sodybvietės dirvos paviršiuje buvo atrasta lipdytosios ir nedidelis kiekis žiestinės, linijiniu ornamentu papuoštos keramikos, kuria remiantis piliakalnis ir sodybvietė priskirtini IX—X m. e. amž.

Spėjama, kad čia stovėjusi Paštuvos pilis (Castra Pasten). Petras Dusburgietis savo kronikoje mini 1292 m. kryžiuočių įsiveržimą į Paštuvos (Pastovis) žemę. Paštuvos žemę dažnai mini ir XIII a. antrosios pusės – XIV a. Vartbergės kronika, Vygando Marburgiečio kronika, Dietmaro kronika. 1369 m. po 5 paras trukusios apgulties pilis kryžiuočių, kuriems vadovavo maršalas Hermanas Šindenkopfas, buvo sunaikinta, bet greitai lietuvių atstatyta. Vygandas Marburgietis mini, kad Paštuvos pilis stovėjusi Nemuno saloje. Pilį ir gyvenvietę nuo XIV a. antrosios pusės lietuviai, manoma, ėmė vadinti Vilkija – XV a. pirmosios pusės Vytauto dokumentuose minima Vilkijos pilis. Kai kurie istorikai mano, kad tai yra 1388 m. kryžiuočių sudeginta Wildenberg pilis.

Apie 0,3 km į pietvakarius nuo piliakalnio ir apie 0,3 km į rytus nuo Nemuno dešiniojo kranto yra alkakalnis. Jis dar vadinamas Svirnakalniu. Tai didelė pušimis apaugusi aukšta kalva, iš šiaurės juosiama gilaus bevardžio upelio, iš pietų ir pietvakarių pusių yra Nemuno dešiniojo kranto slėnis, iš rytų – žemuma. Viršūnės aikštelė apskrita, apie 25 m skersmens. Šlaitų viršutinėje dalyje išliko kultūrinio sluoksnio žymių.

Pasak gyventojų, ant kalno stovėjo bažnyčia, kuri prasmegusi į kalno vidų.

Apie piliakalnį sklinda daug legendų. Pasakojama, kad piliakalnį kepurėmis supylę švedai, jame buvęs dvaras, bet kažkas dvarą prakeikęs ir šis nugrimzdęs. Arba kad piliakalnio viršuje buvusi kiaurymė, į kurią įmetus akmenį girdėdavosi skambant, bet dugno negalima buvę pasiekti. Taip pat pasakojama, kad piliakalnyje gyvenę milžinai.