Janionių piliakalnis

Janionių piliakalnis, Pikuolio Kalnas – piliakalnis Širvintų rajono savivaldybės teritorijoje, į pietus nuo Janionių Čiobiškio seniūnija. Pasiekiamas iš kelio Burniškiai – Janionys pasukus į dešinę pietuosna lauko keliuku ir pavažiavus 1 km – yra 200 m į kairę rytuose nuo sodybos, aukštumos kyšulio kampe.

Piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, Musės dešiniajame krante, ties jos santaka su bevardžiu upeliu. Aikštelė keturkampė, pailga šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi, 22×10 m dydžio. Jos šiaurės vakarų krašte supiltas 1,2 m aukščio, 15 m pločio pylimas, kurio išorinis 3,5 m aukščio šlaitas leidžiasi į 12 m pločio, 2 m gylio griovį. Pylime yra daug perdegusio molio. Šlaitai statūs, 15-25 m aukščio.

Piliakalnis apardytas duobių (užkastos 1997 m.), pietinis kraštas nugriuvęs į upelį. Jis apaugęs mišriu mišku.

Pavadinimas „Pikuolio kalnas“ kilmė nėra visiškai aiški, pavadinimas greičiausiai susijęs su Pikuoliu – požemio dievu. Archeologai ir istorikai piliakalnį tyrinėjo daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų. Yra nuomonė, kad prieš daugelį šimtmečių, siekdami apsiginti nuo priešų ir apsaugoti savo turtą, dviejų nedidelių upių santakoje gyventojai pastatė medinę pilį. Pasirinkta gerai pačios gamtos apsaugota vieta. Iš trijų pusių pilį saugojo upelių vanduo ir statūs, apie 20 metrų aukščio, šlaitai. Nuo sausumos pusės pilis buvo atkirsta iškasus dvylikos metrų pločio ir dviejų metrų gylio griovį. Ant pylimo paviršiaus ir šiandien galima rasti, matyt, puolimo metu nuo padegtos medinės pilies sukietėjusio molio gabaliukų.

Kadangi šalia piliakalnio jau įrengta sustojimo, poilsio ir laisvalaikio praleidimo vieta, todėl šiandien čia gali stabtelėti keliautojai, planuojantys tęsti maršrutą persikeldami per Musės upę į kitą krantą, keliaudami miško taku, kuris veda link vienintelio tokio tipo Čiobiškio (Padalių) kelto per Nerį į Kaišiadoris. Turistai, mėgstantys aktyvų poilsį, kelionės maršrutą gali tęsti vadinamuoju „Napoleonu taku“ Kernavės link, Musės upe plaukti baidarėmis.

Žmonės mena legendą, kad žiloje senovėje nuo upės ėję raudonų plytų mūriniai tuneliai, kad ten „trys bačkos pinigų“ užkastos.

Kalbama apie žmonių kaulų, kryželių, plytgalių radinius, todėl spėjama, kad naujaisiais laikais čia galėjo stovėti mūrinė koplyčia.

Apie Janionių piliakalnį yra užrašytas tokie pasakojimai:

Kai piemenavau, ant Pykuolio [taip vadinamas piliakalnis] radom kryželį. Kerdžius jį paėmė, bet jam prisisapnavo: „Iš kur paėmei, ten ir padėk“. Jis nunešė atgal ir padėjo. Ten buvo dar plytų, čia visur buvo miestas, buvo bažnyčia. Bet buvo tvanas, matot, koki grioviai. Tvanas ir išgriovė tą bažnyčią, gal karas. Nežinau, kieno ji buvo. Niekas nemena, net mano senelis. Čia buvo dideli ąžuolynai, uosiai. Mišką pjovė vokiečiai. P. Ignas Kazlauskas, 64 m. gyv. Janionių k., Širvintų r. U. J. Trinkūnas, 1969 m. Saug. LTR 4118/82.

Žmonės pasakojo, kad čia buvusi seniai Pykuolio-Patrimpės šventykla. 1914 m. mirė toks 90 metų senis, ir tas nieko apie Pykuolį nežinojo. Seniai čia buvo radę akmenį su dviem raidėm. Po juo buvo auksas. Felikso Kupčiūno (50 metų) tėvas seniai dar pasakojo, kad ant Pykuolio matyti tiesiai Žasliai, kairiau – Paparčių kapčius, sako, jį švedai supylę. P. Motiejus Tviraga, 74 m., gyv. Janionių k., Širvintų r. U. J. Trinkūnas, 1969 m. Saug. LTR 4118/83.

Piliakalnis. Ant Pikuolio buvo randama akmenų, plytos daugiau kitur. Rudenį ant Pikuolio ugnelės dega. Kažkelintais metais auksas degs. Kiti sako velniai kūrens ugnį; Velnio pinigai – auksas. P. Kupčiūnienė, 73 m., gyv. Janionių k., Širvintų r. U. J. Trinkūnas 1969 m. Saug. LTR 4118/85.