Budrių ežeras

Budrių ežeras

Adresas

Budrių ežeras. Žemėlapyje pažymėta paežerės gatvės dalis, einanti pro ežero krantą.

GPS

55.449079925491, 24.859743118286

Adresas

Budrių ežeras. Žemėlapyje pažymėta paežerės gatvės dalis, einanti pro ežero krantą.

GPS

55.449079925491, 24.859743118286

Budrių ežeras – ežeras vidurio Lietuvoje, Anykščių rajone, apie 4,5 km į šiaurės vakarus nuo Kavarsko. Ežero ilgis iš vakarų į rytus – 0,49 km, plotis – iki 0,2 km. Pietinėje Budrių ežero pakrantėje įsikūręs Budrių, šiaurinėje – Šovenių kaimas. Ežeras užima maždaug 7,2 ha plotą. Jame yra savaime susiformavusių, plaukiojančių salų, kurios patrauklios vandens paukščiams. Plūduriuojančios salelės pamažu keičia savo vietą. Papūtus stipriam vėjui, jos nuplaukia į visai kitą ežero galą.

Ežero krantai žemi, pelkėti. Ežeras telkšo ~ 13 ha dydžio Budrių pelkės rytinėje dalyje. Rytinė pakrantė apaugusi krūmynais, o šiaurinėje ir pietinėje pakrantėse plyti dirbami laukai. Rytuose išteka upelis link Pienionių tvenkinio (Pienios baseinas). Iš pietinės Budrių pelkės dalies išteka Armukšnos upė (Mūšios intakas).

Pastaraisiais metais Budrių ežere gyvena didysis baublys, gulbės nebylės, vis atskrenda baltieji garniai. Ežere ir jo pakrantėse yra tekę stebėti paukštelį remezą, ausuotuosius kragus, laukius, nendrines linges, krakšles, rudagalvius kirus. Ežeras kasmet puošiasi vandens lelijų žiedais. Tai dar kartą įrodo, kad ežeras gyvas, o vanduo švarus.

Istorija

Kadaise ežeras buvo nuleistas, apie tai primena karklų stuobriai pačiame ežere, gausybė nendrių, pakrantėse priaugusių karklų, berželių, kurie nustelbė kai kurias paežerės vietas. Atradę sau tinkamas vietas, į kovą dėl to, kad ežero vandens lygis nebežemėtų, stojo bebrai – ne veltui kalbama apie gamtos savireguliacijos dėsnį.

Padavimai ir legendos

Kunigo prel. Stanislovo Kiškio knygoje „Iš Kavarsko praeities“ yra aprašoma Budrių ežero legenda:

„1580 metais, kai buvo įvykdytas mirties nuosprendis Kavarsko ir daugelio kitų dvarų valdytojui, išdavikui Gregorijui Astikui, jo žmona, susikrovusi auksą ir brangenybes, bėgo iš Kavarsko dvaro, pasikinkiusi į karietą ketvertą žirgų. Buvo žiemos metas ir ponia su visu turtu ir žirgais įlūžusi ir paskendusi Budrių ežere… Daug kartų buvo bandyta išleisti ežero vandenį – auksui iškelti. Ne vieną kartą tam reikalui buvo kasamas gilus griovys, bet po nakties vis rasdavę jį užverstą didžiuliu akmeniu. Tai neabejotinai pikto velnio darbas. Taip iki dabar ponia gyvenanti ežero dugne, ir prigulus ant kranto, esant tykiam orui, galima aiškiai girdėti žirgų žvengimą ir karietos ratų duslų dundėjimą…“

Baltų ornamentai juostoje

Lietuvių tautosakos IV tome, taip pat pateikiama panaši legenda, pavadinimu „Ponia Budrių ežere”.

Netoli vieškelio yra Budrių ežerėlis, kurio krantai miškais apaugę. Tai nedidelis ežerėlis, bet gana gražus. Vienoj vietoj ant pat kranto yra nemažas akmuo. Apie jį yra toks padavimas.

Vieną kartą važiavo turtinga ponia su pilna skrynia aukso. Tą dieną buvusi tokia pūga, kad nieko aplinkui nebuvo matyti. Vežikas, negalvodamas, kad tai esąs ežeras, ir pasukė savo bėrius. Ežeras buvo tik plona ledo pluta apsiklojęs ir užpustytas sniegu. Kai tik vežikas pasukė arklius į ežerą, šie ir pradėjo skęst. Beskęsdama ponia tą auksą užkeikė. Rytą žmonės rado ant ledo pirštinę ir lazdą. Spėjo, kad ten esanti aukso skrynia.

Išaušo gražus pavasaris. Žmonės ruošėsi nusausinti ežerą ir pasiimti auksą. Jau pradėjo kasti griovį. Vienam žmogui prisisapnavo ta ponia ir sako: „Nekaskit griovio, nes aš jį vėl užtvenksiu”. Bet žmonės, sapnu nenorėdami tikėti, tęsė toliau pradėtą darbą. Kitą kartą ir vėl prisisapnavo. O trečią kartą, kai prisisapnavo, atsikėlę rado griovį užverstą dideliu akmeniu. Tada žmonės suprato, kad blogai padarę, ir ežero nebesausino.

Baltų ornamentai juostoje

Kita legenda, pateikiama tame pačiame, jau minėtame, tautosakos rinkinyje vadinasi „Perkūno akmuo”.

Žmonės kalbėjo, kad bėgo moteris su pinigais. Ji buvo atsidavusi velniui. Kai ji bėgo, ir įbėgo tiesiai į Budrių ežerą. Ta moteris matydavosi naktį vandens paviršium plaukiant. Žmonės panorėjo atimti iš jos pinigus, leido į ežerą narus. Vieną narą nuleido į ežero dugną. Tas naras norėjo paimti pinigų, bet skrynios durys nunešė jam ranką — ir pinigų paimti negalėjo. Paskui žmonės sugalvojo nuleisti ežerą. Bet vienam žmogui pasisapnavo, kad ta moteris jam sakė: „Jei jūs kasite griovį nedidelį, tai aš atnešiu akmenų ant mažojo piršto, o jei kasite didelį griovį, tai atnešiu visą saują ir užbersiu visus jūsų laukus”. Bet žmonės netikėjo ir kasė nedidelį griovį. Rytojaus dieną pamatė griovy kaip namas didumo akmenį. Akmenį pavadino Perkūno akmeniu. Tas akmuo yra Kavarsko parapijoj prie Budrių ežero.

Palikite atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *