Pajevonio piliakalnis

Pajevonio piliakalnis su gyvenviete arba Kunigiškių piliakalnis (dar vadinamas Pilies kalnu) – piliakalnis ir gyvenvietė Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijoje, 0,8 km į šiaurės vakarus nuo Kunigiškių kaimo (Pajevonio seniūnija), 1,3 km į pietvakarius nuo Pajevonio, Jevonio ir Ėglupio santakos kyšulyje.

Piliakalnio šlaitai statūs, 10 m aukščio. Aikštelė ovali, 150×76 m dydžio. Ją juosia pylimas, pietrytiniame pakraštyje apie 4 m aukščio ir 24 m pločio, iš kitų pusių – iki 2 m aukščio ir 11 m pločio. Pietrytinėje pusėje piliakalnis įtvirtintas dar vienu pylimu ir dviem grioviais. Už aikštelės pylimo – pirmasis 3,6 m pločio ir 1,65 m gylio griovys, už jo – 1,5 m aukščio ir 10 m pločio pylimas bei antrasis 2,8 m pločio ir 1,8 m gylio griovys. Aplink piliakalnį buvo įsikūrusi 12 ha papėdės gyvenvietė.

Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1963–1964 m. atliko Vilniaus universiteto archeologinė ekspedicija, tyrimų vadovas Pranas Kulikauskas. Tyrė piliakalnio aikštelę ir pylimą, ištirtas 900 m² plotas. Aikštelėje aptiktas iki 0,8 m storio kultūrinis sluoksnis. Rasta pastatų liekanų, geležinių strėlių antgalių, peilių, ylų, pincetų, žalvarinių segių, kabučių ir žiedų, akmeninių galąstuvų, molinių verpstukų, lipdytos brūkšniuotu, grublėtu lygiu ir gludintu paviršiumi keramikos, Romos moneta.

Nustatyta, kad pietrytinės pusės didysis pylimas iš žemės, akmenų ir rąstų tvirtintas tris, kiti po du kartus. Pradžioje aikštelės krašte iškasto 1,4 m pločio, 1,3 m gylio griovio vietoje vienas nuo kito per 7–24 cm buvo sukalti beržiniai 11–25 cm skersmens rąstai, kurie prilaikė horizontaliai krautus rąstelius. Pirmasis pylimas buvo 3 m aukščio, antrasis paaukštintas 1 m. Trečiasis pylimas buvo 6 m aukščio, 20 m pločio. Jo paviršius grįstas akmenimis. Ant ankstesnio mažesnio 1 m aukščio pylimo stovėjo medinė užtvara. Pylimų statybos etapai liko nedatuoti.

Gyvenvietėje, kuri tirta 1963–1964 m. ir 1994 m., išliko iki 1 m storio kultūrinis sluoksnis. Rasta židinių, ūkinių duobių, metalo lydymo krosnelės liekanų, geležies šlako, keramikos, lipdytos lygiu, grublėtu ir gludintu paviršiumi. Piliakalnis datuojamas II a. – XIII a. Atsiradimo data: I a. – VI a., vėlesnis piliakalnio sluoksnis sunaikintas arimo.

Legenda byloja, kad kartą tarp karaliaus ir karalienės kilo karas. Karalius įsitvirtinęs ant Kunigiškių piliakalnio, o karalienė – ant Šventkalnio kalvos. Karalienė, nenorėdama pralieti daug kraujo, sutiko ginčą išspręsti dvikova. Jos metu karalienės svaidykle sviestas akmuo užmušęs karalių, ir jis palaidotas piliakalnyje, ant kurio žuvo. Karalienė, atsidėkodama Dievui už pergalę, ant savosios kalvos pastatė Pajevonio bažnyčią. Dabar miestelį puošia skulptoriaus Vido Cikanos išskobtas darbas ,,Pajevonio legenda“.

Anot kito padavimo, Kunigiškių piliakalnį Šventakalnį ir Sargybos piliakalnius jungė požeminis tunelis.

Sakoma, kad pagonybės laikais kalnas naudotas kaip pagonių religinių apeigų vieta ir čia būta vadinamojo protų centro. Tokią prielaidą daryti leidžia ir tai, jog senovės gyvenvietė tuo metu užėmė didžiulę, apie 15 ha teritoriją.