Rambyno kalnas

Rambyno kalnas

Rambyno kalnas (Rambynas) (45,4 m virš jūros lygio) – kalva 2 km į pietus nuo Lumpėnų, Pagėgių savivaldybėje, dešiniajame Nemuno krante. Rambyno regioninis parkas yra viena iš Lietuvos saugomų teritorijų, esanti Lietuvos pasienyje su Kaliningrado sritimi.

Ant senovėje buvusio vienos seniausių baltų šventviečių – Rambyno alkakalnio nuo seno buvo švenčiamos įvairios šventės. Viena seniausių krašto lietuvių kultūrinių organizacijų Mažojoje Lietuvoje buvo „Birutės“ draugija, leidusi knygas lietuvių kalba, įsteigusi knygyną ir senienų muziejų, skaitydavusi paskaitas apie tautą, jos praeitį draugijos susiėjimuose, švietusi to meto lietuvius. Per 1895 metų Jonines ant Rambyno kalno buvo paminėtas šios draugijos veiklos dešimtmetis, žodį šventės dalyviams tarė Jurgis Zauerveinas, Mažosios Lietuvos himno „Lietuvninkai mes esam gimę“ autorius. Ir vėliau čia kasmet vykdavo lietuvninkų šventės ir susirinkimai, švenčiamos Joninės. Sovietmečiu buvo švenčiamos Šilutės ir Tilžės jaunimo draugystės šventės, žemdirbių pabaigtuvių iškilmės.

Senąsias Rambyno šventes romane „Lietuviški fortepijonai“ 1966 m. aprašė vokiečių rašytojas Johanesas Bobrovskis. M. Jankaus iniciatyva pradėta rašyti „Amžinoji Rambyno knyga“, kurioje palikdavo įrašus į Jonines atvykę garbingi svečiai, tarp jų ir 1929 m. Tautų Sąjungos delegacija, vadovaujama japono J. Sugimuros.

Istorija

Rambyno kalnas yra vos 150 pėdų aukščio, ir vis dėlto, kaip aukščiausias šios plokštumos taškas, lietuvių laikomas aukštu ir šven­tu kalnu, su kuriuo siejama jų senovės istorija, daugybė padavimų ir visokeriopi papročiai bei pranašingi ženk­lai.

Visų pirma, Rambyno kalnas yra oro pranašas. Dėl molinių ir kalkinių dalelyčių grunte, lengvai sutraukiančių drėg­mę, kalnas dažnai keičia apnuogintų savo šlaitų spalvą. Šviesus blyškus geltonis esant sausam orui išvirsta į puikų tamsų raudonį, orui apniūkus ir kalną gaubiant silpnam rūkui, o šis pasikeitimas beveik tikrai prana­šauja lietų. Atrodo taip pat, kad kalnas turi įtakos aud­rų eigai, kaip skiriamoji vėjų riba: daugelis iš vakarų iš­ilgai Nemuno pučiančių vėjų atsimuša į šią apylinkę arba nuo čia pakeičia kryptį. Atskirtas nuo upės tik siauru pakraščiu, Rambynas iškyla nuogas ir status, o nuo jo viršūnės plačiai atsiveria gražus vaizdas. Giliai po kojomis matai šniokščiančią upę, šauniu lanku juo­siančią platų žaliuojančių pievų slėnį. Dešinėje dunkso Tilžė su pilies kalnu ir savo bokštais, o kairėje regi pui­kius Ragainės, Tusainių ir Aukštųjų Eisulių sodus. O kai apsigręži, tai žvelgi toli į Žemumą, kol ji ištirpsta mė­lynų tolių akiratyje.

Čia senovės lietuviai buvo nukėlę savo dievų buvei­nę. Kadaise šventąjį kalną supo neįžengiama lapuočių giria, iš jo tryško mineralų prisodrinti šaltiniai, o viršu­kalnę puošė milžiniškas granito luitas. Dabar dar gali įžiūrėti kalno viršūnėje dvigubą pylimą, sudarantį užda­rą keturkampi, kurį ir šiandien žmones tebevadina pi­lis, pilatis. Pietų šone matyti alkvietė, o rytų šone tu­rėję būti žynių gyvenamieji ir šventyklos pastatai.

Čia buvo garbinamas Patrimpas, čia jo žyniai tarė pranašingas ištarmes. Nuo pat Smo­lensko ir Maskvos traukė čia kunigaikščiai ir karaliai su aukų dovanomis, kurias padėdavo ant alkakmenio. Pa­lietę akmenį, ligoniai pasveikę grįždavo į namus. Kas­met kalnas sutraukdavo visą Lietuvą į religinę šventę, kurioje dainomis ir šokiais garbino aukščiausiąjį dievą. Čia pat gyveno vyriausiasis kunigas, kuris sykiu buvo aukščiausiasis teisėjas šalyje. Kaip rodė kardo įspaudas akmenyje, šio kalno viršūnėje teismas spręsdavo gyvybės ir mirties klausimą. Be Patrimpo, ant kalno buvo garbinama Laima, likimo deivė ir pagalbos teikėja gimdant. Jos kunigės vadinosi laumės, o prisiarti­nančios prie jos altoriaus moterys turėjo vilkėti švariais drabužiais ir šventiškai pasipuošti. Jaunavedžiai kopda­vo į kalną, melsdami palaimos savo santuokai; gimdy­vės dėkodavo už pasveikimą ir prašydavo palaiminimo naujagimiui.

Šventovei, saugoti buvo pastatyta daug pilių. Pačio kalno pašonėje buvusi Ramigės pilis, o anapus, kitame Nemuno krante, Ragainės, kurios vardą šiandien yra paveldėjęs miestas. Kalvos, ant kurių stovėjusios pilys, vadinamos piliakalniais; gali dar šiandien juos pažinti iš kūginės formos ir balno pavidalu įlenktos viršūnės. Dažnai tebėra jose pylimų ir griovių pėdsakų, o kastuvas iškelia į dienos šviesą senų ginklų. Tik lauki­ninkai neleisdavo rausti jų laukų ir pievų, senovės tyri­nėtojus jie laikė lobių ieškotojais ir ne vieną senienų mėgėją buvo gerokai apkūlę, pamokydami už jo tyrinėji­mų aistrą. Ordino kariaunai įsibrovus į lietuvių žemę ir apsaugos pilims virtus griuvėsiais, Patrimpo žyniai išbė­go, palikę didelius savo lobius. Kelis šimtus metų atgal Rambyne buvę iškasta daugybė auksinių grandi­nių, diržų ir apyrankių, didelių sidabrinių dubenių ir lėkščių — tai buvę žynių papuošalai ir aukų atnašavi­mo rykai. Dabar dar vis pasakojama apie aną tariamą „Rambyno alavą“, kasėjų susidėtą į maišus ir parduo­tą Tilžėje po 6 sidabro grašius už maišą. Bet tik tai bu­vęs grynas sidabras, ir suktas pirklys virtęs didžiausiu turtuoliu. Ogi didžiausi ir vertingiausi lobiai tebeslypi kalno gelmėse.

Patrimpo žyniai išbėgę, bet laumės pasilikusios, ir tauta, netgi priversta ugnimi ir kalaviju priimti naują tikėjimą, slapčia likusi joms ištikima. Beje, dieną lau­mės daugiau nesirodančios, bet saulei nusileidus jos išeinančios iš kalno, tekšlenančios vandenyje ir skal­biančios savo drabužius. Neretai čia pasitaikydavę iš­girsti jas linksmai juokiantis ar švelniai dainuojant. Geriems ir dievobaimingiems žmonėms jos visada bu­vusios malonios ir meilingos, apdovanodavusios varg­šus, iškrėsdavusios nepiktų pokštų paikiems žmoge­liams: pasigrobdavusios ką nors iš jų arba paklaidin­davusios; jos atimdavusios kūdikius iš blogų tėvų ir apmainydavusios į neūžaugas ar laumukus išsigimėlius. Dar XIX amžiaus pradžioje nė vienos vestuvės neprava­žiuodavo pro šalį, kad neužkoptų pasimelsti prie alkakmenio. Nuotaka padėdavo ant akmens plonai austą stuomenį, gražiai išrašytas pakeles ar kitokią dovaną. Dar tebeklausdavę laumių, ir jos atsakydavusios pras­mingais žodžiais arba suprantamais ženklais.

Alkos akmuo buvo pailgas apvalainas luitas su pažulniai nuglotnintu paviršiumi; akmuo buvo 15 uolekčių apskritimo, žemojoje pusėje 5 pėdų aukščio, o aukštes­nėje — 9 pėdų, be to, dar giliai susmegęs į žemę. Jis gulėjo žemesniuoju galu į pietus, ir saule vis patekdavo ant jo; todėl lygus paviršius suspindėdavo patekant ir nusileidžiant dienos šviesuliui, nes įstrižai ant akmens krenta spinduliai atsimušdavo nuostabia auksine šviesa. Akmens masė buvo kietas raudonai juodas granitas su žėručiu. Beveik diagonaline kryptim akmenyje buvo išskaptuotas kardas, o žemiau — šventykla ir daugybė visokių aukojamų gyvulių nagų.

Laumės pasitraukė iš kalno tik tada, kai buvo nutarta susprogdinti šventąjį akmenį. Veltui jos įspėjusios nedaryti šito nusikaltimo ir pra­našavusios sunkų kerštą — jų nepaklausyta. Tada jos sustojusios, šventiškai pasirėdžiusios, su karūnomis ant galvų, prie sukauptų lobių ir, graudžiai raudodamos, at­sisveikinusios su kalnu. Paskui pasišaukusios valtį, sėdusios į ją ir, išlipdamos kitame krante, išpranašavu­sios senajam valtininkui: šventojo kalno viršūnė nuvir­sianti į upę, o tuos visus, kurie būsią prikišę nagus prie akmens, pasieksiąs keršto teismas.

Ir tatai išsipildė. Dar besprogdinant akmenį, vienam darbininkui buvo sunkiai sužalota akis ir ranka, o visi, prisidėję prie to darbo, buvo suluošinti; pačius vadeivas ištiko mirtis. Antai, malūnininkas Švarcas iš gretimo Bardėnų kaimo buvo nusikaldinęs iš didžiojo gabalo girnas ir įtaisęs malūne. Netrukus jis nuskurdo, o vieną dieną jį rado įtrauktą į dantratį, visa sužalotą. Tik tada bausmės liovėsi; o paskiau kiti gabalai buvo arba sumūrytį į namų pamatus, arba laikomi ir šventai saugojami tų, kurie gavo jų parsinešti, kaip namų apsaugą, saugojančią nuo stichinių nelaimių ir gydančia žaizdas, nelyginant Perkūno pirštai.

Dabar Rambyne gyvenančios apmainės; jos naktimis kirkinančios ir klaidinančios keliauninkus. Dėl to vaikinas, tamsią naktį eidamas pas mergelę, dainuoja tokią dainą:

Ši tamsioji naktužėlė,
Dargusis orelis.
Tai man rūpi kelionėlė,
Tolimas kelelis.

Blankiai šviečia mėnesėlis,
Laumės šmėkšo pašalėliais,—
Kaip rasiu kelelį
Pas savo mergelę?

Rambyno kalnas ir dabar yra šventas: seni ir jauni lipa į jį su gilia pagarba, o naktį su baime vengia. Laima irgi tebėra gyva lietuvių širdyse. Beje, ji nebepatiesia paklodės kūdikiui gimstant, nebešaukia balsu Ram­byne, kai kaimynams gresia netikėtas pavojus:

Laima šaukė, Laima rėkė,
Basa bėgant per kalnelį…

Bet žmonės ją tebelaiko likimo lėmėja ir laimės deive. Ištikus netikėtai nelaimei, lietuviai, kurie visi yra griežti fatalistai, dar šiandien sako: Taip Laima lėmė, arba, ką svarbesnio užsimodami pradėti: Su Laima lai­mėsiu!

Kadaise visos liepos buvusios pa­švęstos Laimai, o jos šventė buvo birželio gale, kai žydi liepos.

Nors laumės išsidangino, bet dar visur liko jų viešpa­tavimo ir galios pėdsakų. Šios apylinkės mergaitės savo išvaizda ir veido bruožais primena tas gerąsias kuniges. Tarp jų esti tikro antikinio profilio galvelių, su dailininkų didžiai vertinama banguotąja linija, jos perdėm visos dailaus stoto ir taurios laikysenos. Jos paveldėjo iš laumių apdarą ir šukuoseną, o ir siuvinėti ir austi, dai­nuoti ir šokti, ir dar daug ko kito laumes bus jas išmo­kiusios.

Otas Glagau

Legendos ir padavimai

Ne viena legenda byloja apie ant Rambyno kažkada buvusį aukų akmenį. Tačiau visos jos sako, kad „laimė tol nepaliksianti šio krašto, kol akmuo stovės, ir kalnas po juo“. O jeigu kokio svetimšalio ranka išdrįs prisiliesti prie šio akmens, prasmegsiąs kalnas Nemuno gelmėse.

Didelis aukų akmuo minimas ne viename istoriniame šaltinyje. Apie jį žinoma, kad jo paviršius buvo plokščias, o pats akmuo – 15 uolekčių apimties.

Legenda sako, kad vokietis Švarcas iš Bardinų kaimo, ieškodamas savo pastatytiems malūnams girnų, suskaldęs šventąjį aukuro akmenį. Nuo to laiko užkeikimas ėmęs pildytis – kalnas pradėjo smegti į Nemuną. Iš tiesų, 1811 m. akmuo susprogdintas, todėl iki mūsų dienų jis neišliko. Yra žinoma, kad viena jo nuolaužų iki Antrojo pasaulinio karo saugota Karaliaučiaus muziejuje.

1867 m. per Rytprūsius ir Kuršių neriją keliavo smalsus Berlyno žurnalistas Otas Glagau. Aplankęs Rambyno kalną, išgirdo dar daug pasakojimų apie kitados čia atlikinėtas pagoniškąsias apeigas. Jis užrašė: „Rambynas ir dabar yra šventas kalnas: seni ir jauni lipa į jį su gilia pagarba, o naktį su baime vengia. Laima irgi tebėra gyva lietuvininkų širdyse. Beje, ji nebepatiesia paklodės kūdikiui gimstant, nebešaukia balsu Rambyne, kai gresia netikėtas pavojus, bet žmonės ją tebelaiko likimo lėmėja ir laimės deive. Ištikus netikėtai nelaimei, lietuvininkai, kurie visi yra griežti fatalistai, dar šiandien sako: „Taip Laima lėmė“, arba ką svarbesnio užsimodami pradėti: „Su Laima laimėsiu!“.

Padavimas sako, kad seniai seniai gyveno Ragainės pilyje milžinas Nemunas. Jis turėjo tris sūnus – Tilžatį, Vilmantą ir Rambyną. Jie krėtė visokias eibes, todėl tėvas sumanė iš­siųsti juos trejiems metams po pasaulį pasižmonėti. Kartu liepė, kad kiekvienas grįždamas parneštų ką ras brangiausia. Tilžatis patraukė į vakarus, Vilmantas – į pietus, o Rambynas – į šiaurę. Tilžatis grįžo nešinas didžiuliu kalaviju. Šis buvo toks sunkus, kad nuo jo svorio sulinko ąžuolinis stalas. Vilmantas parsine­šė stebuklingą varpelį. Jis pats imdavo skambėti prieš visus didesnius įvykius arba prieš žmonių mirtį. Rambynas parvilko didžiulį akmenį. Jis tarė: „Tolimoj šiaurėj atskėliau jį nuo aukštos uolos. Noriu padaryti aukurą dievams.“ Tėvui sūnų pasirinkimas patiko. Jis juos palaimino, ir šie pradėjo statytis savo pilis.Tilžatis įsikūrė ten, kur ir dabar yra Til­žės miestas. Vilmantas susirentė pilį ant jo vardu tebevadinamo kalno tarp Ragainės ir Tilžės. Rambynas pasirinko vietą kitoje Nemuno pusėje, ten, kur dabar yra jo vardo kalnas. Iš šiaurės atvilktąjį akmenį milžinas padėjo kalvos viršūnėje ir paskyrė jį Perkūnui. Šis auką priėmė, o po akmeniu padėjo auksinę žagrę, auksines akėčias ir sidabrinį dubenį. Tai buvo ženklas, kad Perkūnas laimina šį kraštą ir jo žmones. Taip atsirado Rambyno šventovė, greit pralenkusi kitas savo garsumu.