Velnio akmuo

Dainose niekad nesutikau minint kitą dangaus kūną, kurį vadintu broleliu. Brolis ar broliai visada Sietyne. Mūsų broliai nurodomi iš Tauro žvaigždyno. Naktį, stovint prie vandens (upės ar ežero, kur yra panašūs akmenys) atsispindi žvaigždėtas dangus. Žemiškasis akmuo tampa tarsi dalimi atspindimojo nakties skliauto, tampa „dangaus“ kūnu. Žmogus prie tokio akmens priartėja prie nežemiškos dvasinės patirties, apsivalo emociškai, pakylėja savo būtį ir pasijaučia pilnavertis Visatos atstovas, dalis Kūrėjo minties. Tad duobutės ant akmens labai logiška yra užpildyti vandeniu, kurioje atsispindi šviesa, tai tampa tarsi „Tauro“ kūne esanti žvaigždelė. Todėl svarbu, kad tokios duobutės būtų su švariu vandeniu, mūsų sieloms atspindžiui ir ryšiui su viršuje esančiu dangiškuoju Tauru. Taip mes tampame tauresni ir šviesesni.

Kas prižiūri tokius akmenis, gali tikėtis sėkmės ir asmeninio turto, tapti turtingu. Ne veltui auksą siejo su Jaučiu ir vadino tauriu metalu. Protėviai gėrė iš taurių, kurios pagamintos iš jaučio rago. Per vestuves linkėdami turtingo ir laimingo gyvenimo jaunoji su jaunuoju sukryžiuodavo rankas ir išgerdavo Taurų gėrimą iš Taurių. Taurumo supratimas buvo ne tik materialus, greičiau daugiau dvasinis, sutaurinantis jausmus ir pakylėjantis mus iki žvaigždžių. Todėl nenuostabu, kai prie tokių akmenų atvažiuodavo vestuvininkai, pagerbdavo akmenį, nuliedavo ant jo šventą auką iš alaus.

Alus taip pat siejamas su šventa karve arba jaučiu. Pagal Egipto mitologiją šventa karvė Hatori buvo aludarė, kuri išgelbėja žmonija pagaminusi alų ir nugirdžiusią pabaisą Sohmet’ę. Pas baltus baltą gėrimo paminėjimą ir aukso ragus randame ir T. Narbuto raštuose minimoje išlikusioje lietuvių dainoje:

Kad aš būčiau turtingas ir kad savo darbais nusipelnyčiau gyventi laimingoje šalyje, kur geria baltą gėrimą iš aukso ragų kartu su dievais, semdami jį iš švento kubilo. Nemirtingos mergelės dainuoja girelėje, laimės, palaimos, džiaugsmo joms teikia be galo. Ten karžygiai, žuvę baisiuose karuose, ir tikrų bičiulių vėlės amžinai gyvena.

Tapatumus atspindi du atributai: baltas gėrimas ir auksinis ragas. Dainoje taip pat minimas turtingas ir laimingas gyvenimas po mirties kartu su dievais ir mirusiaisiais bičiuliais. Taigi, dangaus Karvės atributas auksinis ragas čia gali būti siejamas su Saulę ir jos teikiamu Žemei vaisingumu, kaip Egipto Hatorės, kuri tarp ragų turėjo Saulės skritulį. Taip pat paminimos ir žuvusių karžygių vėlės, pabrėžiant gėrimo ryšį su mirusiaisiais.

Rekomenduojame atvykus, akmeniui nuplauti turėkite švaraus vandens butelį (mums prireikdavo apie 5 bt. ), galite pasveiknti akmenį, tinka ir sudainuoti, kur minimas Sietynėlis. Tik nedėkite ten jokių monetų, tai nelabai senai atsiradęs netinkamas paprotys, kai į šventos duobutės vietą, skirtą šaltinio vandeniui, pradeda mesti nešvarias monetas.

www.sarmatas.lt

Legenda pasakoja, kad netoli nuo tos vietos, kur yra akmuo, seniau gyveno dvarponis. Jis labai mėgo kortomis lošti. Kartą ponas apžaidė savo tarną, o šis pyktelėjęs tarė: „Eik po velnių su savo kortom!“ Joni­nių naktį dvarininkas nuėjo prie to akmens ir sutiko velnią. Tas turėjo pilnas kišenes pinigų. Pradėjo nelabasis ir ponas kortomis žaisti. Velnias visus savo pinigus pralošė. Jis labai supyko ir dėjo ranka per akmenį – ir dabar ta žymė yra.

Dar žmonės kalba, kad po akmeniu yra auksinės akėčios ir auksi­nės klumpės. Žmonės, norėdami jas paimti, bandė akmenį versti, ritinti, gręžti, bet viskas veltui.

Su velniu ant akmens kortomis lošti susitaręs kryžiuotis (jam buvo padovanotas Tauralaukių dvaras). Joninių naktį abu buvo prie akmens. Pradėjo lošti, kryžiuočiui nesisekė, tada jis sugalvojo ant kortų pribraižyti kryžiukų ir nuo to Velnias kaip mat pradėjęs drebėti. Toliau jau nebesisekė Velniui. Jis karščiavosi, šokinėjo aplink akmenį, pagaliau pragydo gaidys. Tada perpykęs Velnias telžė ranka į akmenį, ji giliai susmigo, o sprukdamas šalin, pagriebė ir kryžiuotį už sprando, kartu nugarmėjo į Danės gelmes. Šioje vietoj ir šiandien dumblina ir verpetai sukasi (iš tiesų šiuo metu akmuo guli ties užpelkėjusios Danės įlankėle).

Baltų genčiai keliantis iš senos vietos į naują, teko sustoti upės toje vietoje, kur buvo didelis akmuo, savo forma panašus į stalą. Gentainiai nutarę pavalgyti upės pakrantėje, į žvalgybą pasiuntė du brolius – Elnią ir Vilką. Elnias eidamas dešiniuoju upės krantu priėjo upės žiotis, vedančias į jūrą. Grįžęs į sutartą vietą ir neradęs brolio, nuėjo ieškoti jo pramintomis pėdomis iki liūno, kur brolio pėdsakai pasibaigę didele klampia pėda. Čia ir buvo prasmegęs Vilkas. Jo gentainiai ir nutarė apsistoti prie to klampaus liūno, kad priešui būtų sunkiau jų stovyklą pasiekti. Padėję ant didžiojo akmens vado plaštaką, apibrėžė ir ištašė jos atvaizdą. Tas ženklas reiškė, kad vietovė – tai šios genties medžioklės plotai. Naujai įkurtą gyvenvietę prie Danės upės žiočių pavadino Klaipėda. Tauralaukio naujasis valdytojas padėjo ranką ant didžiojo akmens ir pareiškė savo valią – skaldyti akmenį ir luitus tempti dvaro pamatams. Bet vos tik akmens skaldytojai pradėdavo darbą, netrukus susižeisdavo. Pasklido gandas po apylinkes apie velnio apsėstą akmenį Tauralaukyje. Kaip besistengė ponas prikalbinti žmones akmens skaldyti, niekas nėjo. Taip iki šių dienų ir išliko Tauralaukyje, Danės upės pakrantėje Velnio akmuo.