J. Remeika „Rambyno aukų akmuo“ // Ką kalneliai pasakoja. – 1938 m., p. 9 - 12
Netoli Bitėnų, tarp Tilžės ir Ragainės, dešiniajame Nemuno krante stūkso Rambyno kalnas. Jo viršų puošia pušys, o šlaitus daužo sraunios Nemuno bangos.
Nuo senų senovės lietuviai jį laikė šventu kalnu. Iš tolimiausių Lietuvos kraštų atkeliaudavo maldininkai. Jo viršūnėj stovėjo didelis akmuo aukoms. Perkūnas pats jį čia padėjo. Po juo pakasė aukso dubenį ir sidabrines ekėčias. Patį akmenį gražino iškalti jame nuostabūs ženklai, panašūs į žmogaus delną, pėdą, žvėrių leteną ir kardą.
Perkūnas buvo vaisingumo dievas; todėl aukodavo jam žmonės, prašydami savo namams ir laukams palaimos. Buvo senas padavimas, kad laimė tol nepaliksianti šio krašto, kol akmuo stovės ir kalnas po juo; bet kalnas sugrius, jei akmenį kas paims.
Ir įvyko taip, kad 1811 metais vienas vokietis malūnininkas, vardu Švarcas, sugalvojo Bartėnų kaimelyje pasistatyti du nauju vėjiniu malūnu. Jis apžiūrėjo aukų akmenį. Jam atrodė, kad iš jo išeis net du akmeniu jo malūno girnoms.
Žmonės, sužinoję vokiečio malūnininko sumanymą, pakėlė didelį triukšmą. Bet tada jis kreipėsi į viršininką ir gavo leidimą šiuo akmeniu naudotis. Tik praėjo dar daug laiko, kol pradėjo darbą: nė vienas žmogus nenorėjo jam padėti. Kiekvienas bijojo tos nelaimės, kur įvyktų, jei kas išdrįstu paliesti šio krašto paskutinę dievų šventenybę.
Pagaliau malūnininkas surado stiprių ir drąsių vaikėzų, kurie už didelį atlyginimą sutiko susprogdinti akmenį ir atgabenti į Bartėnų malūnus. Šie vyrai buvo ne vietiniai: vienas iš Gumbinės, antras iš Tilžės, o trečias – iš Prūsų kaimo ties Tilže.
Su šiais trimis malūnininkas nukeliavo ant Rambyno ir pradėjo dirbti. Žmogui iš Prūsų kaimo pirmam, sudavusiam į akmenį, šoko skeveldra į akis, ir jis neteko abiejų akių šviesos. Šis žmogus dar ilgai gyveno Tilžėje, bet iki mirties paliko aklas. Po to, pradėjo kirsti vaikezas iš Tilžės; ir jau po antro smūgio nusilaužė jis ranką, toliau nebegalėjo dirbti ir turėjo grįžti namo. Gumbinės darbininkui pasisekė galiausiai susprogdinti akmenį ir nugabenti į malūną. Bet, kai jis trečią diena po to keliavo namo, staigiai susirgo arti Gumbines. Jis pargriuvo šalia kelio ir mirė, savo namų nepasiekęs.
Taip pat malūnininku Švarcas neturėjo laimės su savo abejom girnom. 1818 m. užėjo baisus viesulas ir sugriovė abu malūnu. Jo namų gerovė nyko. Vienas girnas jis pardavė Kumeciškių malūnui prie tvenkinio ties Tilže, o patsai pradėjo girtuokliauti. Jo žmona su juo persiskyrė; pagaliau prarado ir savo namus. Po ilgo blaškymosi surado sau pastogę Kumeciškių malūne. Bet vieną rytą staiga sustojo malūnas, nors ir pūtė stiprus vėjas. Pasirodo, Švarcas įsipainiojo į malūno tekinį — ir taip rado sau galą.
Bartėnų malūnų likimas, sako, irgi buvo nepavydėtinas. Po baisaus viesulo tuodu malūnu vėl atstačius, vieną vėliau sudeginęs perkūnas, antrą – rusai per didįjį karą. Vienos girnos ilgą laiką gulėjusios prie slenksčio. Paskiau jas padėję gėlių lysvėj. Prietaringi žmonės iš arti ir toli ateidavę ir skaldydavę tą akmenį; kiekvienas nešdavęs jo gabalėlį namo, manydamas laimės turėsiąs. Tokiu būdu šis didelis akmuo visai sumažėjo.
Aukų akmenį pašalinus nuo Rambyno, Nemunas paplauna apačioj Rambyną, viršuj ant kalno vėjas smiltį blaško. Jau seniai nebėra tos vietos, kur buvo garsusis akmuo. Jau dažnai daug žemių nukrisdavo į Nemuną pakalnėn. Ypatingai didelė kalno dalis nugriuvo 1835 m. — kaip perkūno griausmas nuaidėjo per visą apylinkę.
Susirūpinę žiūri lietuviai, kaip tas kalnas griūdamas nyksta: mat, buvo pranašauta, kad baisi nelaimė ištiktų kraštą, jei kada nors Rambynas visai išnyktų.
J. Remeika „Rambyno aukų akmuo“ // Ką kalneliai pasakoja. – 1938 m., p. 9 – 12 Netoli Bitėnų, tarp Tilžės ir Ragainės, dešiniajame Nemuno krante stūkso Rambyno kalnas. Jo viršų puošia pušys, o šlaitus daužo sraunios Nemuno bangos. Nuo senų senovės lietuviai jį laikė šventu kalnu. Iš tolimiausių Lietuvos kraštų…
Peržiūrėti daugiau