Dovilų piliakalnis

Dovilų piliakalnis, Gedminų piliakalnis, Pelutės Kalnas, Muškalnis – piliakalnis Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje, prie Dovilų gyvenvietės, Dovilų seniūnija. Pasiekiamas nuo Dovilų fermų pavažiavus į pietvakarius keliu 400 m, pasukus į kairę pietų kryptimi, už 300 m – į dešinę pietvakarių kryptimi keliuku į mišką ir 750 m, yra kelio gale.

Piliakalnis įrengtas Minijos dešiniojo kranto aukštumos atragyje. Aikštelė keturkampė, pailga PV-­ŠR kryptimi, 110 m ilgio, 20-­25 m pločio. Jos PV krašte supiltas 0,5 m aukščio, 6 m pločio pylimas. ŠR aikštelės krašte supiltas 2,5 m aukščio, 15 m pločio pylimas, kurio išorinis 7 m aukščio šlaitas leidžiasi į 30 m pločio, 2 m gylio natūralų griovį, skiriantį piliakalnį nuo toliau į ŠR esančios aukštumos dalies. Šlaitai statūs, 9 m aukščio.

Antrojo pasaulinio karo metu piliakalnis buvo įtrauktas į Klaipėdos gynybos sistemą, jo aikštelės rytiniame krašte iškastas apkasas, pylimuose įrengtos betoninės kulkosvaidininkų vietos – vadinamieji Kocho bunkeriai, į pašlaites remiasi prieštankinis griovys su pylimu. Vokiečių apkasai apardė rytinį aikštelės kraštą ir abu pylimus.

Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1930 m. atliko Karlas Engelis, 1966 m. – Lietuvos istorijos institutas. Apie archeologinių tyrimų metu rastą kultūrinį sluoksnį duomenų nėra.

Padavimuose pasakojama, kad ant kalno stovėjo didelė pilis, kurioje gyveno lietuvių kunigaikštis Gediminas, jo požemiuose buvo pilna lobių, kuriuos iki šiol saugo didžiulis šuo, kituose, kad ant kalno pastatytą pilį valdė kunigaikštis Dovilanas, narsiai gynęs kraštiečius nuo priešų. Supratęs, kad negali atsilaikyti prieš stipresnį priešą, trenkdamas kardu į aukurą prakeikė priešus ir pilį. Pilis nugrimzdo į žemę, liko tik pilies kalnas.

Yra išlikę pasakojimų, kad šiame piliakalnyje yra palaidotas karaliaus Gedimino talkininkas ir giminaitis, drąsus karžygys Gedminas, kad ant piliakalnio stovėjusius puikius rūmus užkeikusi pikta žynė ir jie nugrimzdę. Vieni prisimena, kad ant kalno buvo labai gili skylė – ir su ilgiausia kartimi matuojant jos dugno nebuvę galima pasiekti – kiti, kad gilus urvas – žmonės eidavo pasiklausyti kaip velniai urvo gilumoje skaičiuodavo pinigus, o pas piemenis iš to urvo ateidavo keistas vokietukas…

Legendose taip pat kalbama apie kalne pasirodančius vaiduoklius, sergstinčius užburtus turtus, užkeiktas mergaites, besivaidenančius begalvius žirgus, paslaptingas geležines duris. Apie Dovilų piliakalnio paslaptis yra rašęs ir pats dr. Jonas Basanavičius: esą dar 1830 m. piliakalnyje geležinių durų viršus buvo matomas, o 1883 m. trys vienuolės, po pamaldų eidamos, piliakalnyje išvydo žirgą be galvos. Viena jų nuo tos dienos sunkiai ir ilgai sirgusi.