Opstainių I piliakalnis

Opstainių I piliakalnis, Vilkyškių piliakalnis

Address

Opstainių I piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta.

GPS

55.10006639851, 22.125198841095

Address

Opstainių I piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta.

GPS

55.10006639851, 22.125198841095

Opstainių I piliakalnis, Vilkyškių piliakalnis su gyvenviete – piliakalnis ir gyvenvietė Pagėgių savivaldybės teritorijoje, į šiaurę nuo Raudondvario, Vilkyškių seniūnija. Pustrečio kilometro žemiau, už dviejų Jūros vingių, dešinėje – Opstainys (6,5). Vėl 2 km į vakarus nuo Jūros, prie mažo tvenkinėlio, užkopti, pasiklausyti padavimų kviečia Opstainių piliakalnis. Beveik nuo Jūros kranto iki jo papėdės, per Opstainių kaimą veda pusėtinas keliukas.

Palyginus su kaimynais, Opstainių piliakalnis nedidelis. Šlaitai, nors statūs, tik 8-4 m aukščio, pylimų nėra. Senieji gyventojai jį vadina Opste, Apste. Dar žinoma, kad kažkur netoli piliakalnio buvo kapinynas. Jame rasta Romos monetų, taip pat IX-XV a. būdingų dirbinių.

Istorija

Vienos mįslingiausių baltų genčių – skalvių – buvusios tvirtovės Opstės kalnas. Opstės pilis (pavadinimas – nuo šalia tekančio upelio Apstos) ankstyvaisiais viduramžiais buvo viena svarbiausių Skalvoje, todėl deginta-perdeginta ne vieną kartą. Skalviai apskritai patys yra tarsi degėsiai, po kuriuos reikia gerokai pasirausti, nes genties istorija yra palyginti itin mažai tyrinėta. Bet kai pradeda tirti, pasipila įdomybės.

Šis piliakalnis ir aplink jį buvusi skalvių gyvenvietė neseniai buvo žvalgyti archeologų ir nustatyta, kad čia gyventa nuo pat pirmųjų mūsų eros šimtmečių iki XIII a. Papėdėje archeologai rado peilių, keramikos, raguvoje buvo aptiktas net sukamųjų girnų akmuo. Rado ir labai įdomų, ovalų apdegusio puodo padą. Spėjama, kad tai buvo specialiai įrengtos ugniavietės vieta, kuri susijusi su bronzos dirbinių gamyba. Tad aptikti bronzos liejiko-juvelyro veiklos pėdsakai, net liejimo formelės, bronzinių dirbinių fragmentai.

Užtat tik senojoje literatūroje minimo kapinyno, kuriame galėtų būti to juvelyro darbo vaisiai, neišaiškino dar niekas iki šiol. O juk gyventa ir laidota čia mažiausiai 1000 metų…

Skalviai kadaise, vikinginio laikotarpio pradžioje buvo labai smarkiai išsiplėtę nuo Ragainės, Tilžės iki pat Tauragės rajono šiaurinio pakraščio. Tačiau vėliau, kai nasrus šiuose kraštuose ėmė rodyti Ordinas, visa jų žemė susitraukė iki dabartinio Pagėgių rajono. Jame ir išsidėstę svarbiausi skalvių piliakalniai Lietuvos teritorijoje: už Opstainio piliakalnio yra garsieji Šereiklaukis, už jo – Rambynas. Viso skalviškais laikomi 27 piliakalniai (palyginti kuršių piliakalnių vien Lietuvos teritorijoje yra apie 90). Vieni iš baltų vikingų neabejotinai dar saugo daugybę paslapčių žemėje, visgi belieka pasidžiaugti, kad jų paminklai po truputį atsigauna. Ir pačios genties vardas pradeda vis dažniau skambėti.

Denisas Nikitenka

Vilkyškių piliakalnis
Vaizdas nuo Opstainių piliakalnio. Nuotr. Airidas Bladaitis

Padavimai ir legendos

Kaip ir dauguma Skalvos piliakalnių, Opstė garsėja padavimais.

Nuo Apstainio ant Vilkyškių šalia kelio po kairei guli Apstainio pilkalnis. Senovėj čion miestas buvęs, o pilyje labai didžioj bagotystėj taip jau labai meilingas bei dosnus kunigaikštis gyvenęs.

Sykį vienas vargužis, atsargoms pasibaigus, ėjęs prie pasigailinčių genčių. Susyk iš nežinių maža mergaitė, prie jo prisiartinus, meldėsi jos susimilt, šiaip jai prastai eisią, nes labai sergalinga esanti, ir nė vienas jos nepasigailis. Galutį su juo paėjus, verkdama ji susmuko. Vyras, ją ant rankų pasiėmęs, pasijuto jau beklydinėjąs. Bet ant kalno daug žiburių pamatęs, lipo skubindamas ant jo viršaus. Tai susyk jo krepšelis išsprūdęs ritosi pakalniui. Dabar tamsią naktį be lūkesčio krepšelį rasti tarė:

— Mergait, dar niekados tokią nelaimę neturėjau. Jei ir namie su tavimi taip bus, tai dvilinką bėdą turėsiu…

Mergaitė melsdama tarė:

— Gabenk mane tik aukštyn, nes tikiu, pilyje gausiva nakvynę…

Jau kone iš paskųjų pajėgų prie pilies atkvėpavęs, mergaitę ant žemės paleido. Toji, iš delmonėlio raktą išsiėmus, pilies vartus atrakino ir savo geradėjį, kursai ją ant kalno užstrūnijęs buvo, už rankos nutvėrus, vedės į pilį. Jau į vyriausią svetlyčią įžengus, viskas šilkais bei auksu švytėjo. Namų župonė jį garbingai pasveikino, ir jis, savo bėdą apreiškęs, meilingą nakvynę gavo. Rytmetį jau ir jo išsprūdęs krepšelis čia buvo. Po pusryčių jis, ypačiai savo varginguosius, maisto stokojančius namiškius atsimindamas, pro vartus meilingai išlydėtas, namo skubinos, kur jam pati su vaikais sveiki ir linksmi, priešais atsiskubinę, pasigyrė prakilnią viešnią turį, kuri juos viskuo apstingiausiai aprūpinus. Jis, vos į stubą įžengęs, pažino viešnią — vakarykščiąją mergaitę. Ji tarė:

— Tu vakar mane labai meilingai priėmei išlaikymui į tavo namus; iš dėkingystės dabar, kaip matai, tavo namus visu kuo aprūpinau, o jei kada nors vėl pagalbos pristoksi, aš tau vėl pašaly būsiu…

Tad ji, meilingai atsisveikinus, į savo rūmus grįžo, o jo krepšelis bei delmonai pilni auksinų bei sidabrinu buvo. Taip jau ir maistu gausiai aprūpintas buvo.

Su laiku ir ši pilis nugrimzdo prakeikta. Tad žmonės saulėtekyje ir mėnesienoj ant jos kalno krašto tankiai matydavo moteriškų pavidalus, savo auksgelsvus plaukus šukuojant. O sveikinant jos meilingai dėkodavo.

Sykį vienas medinčius, pašautą stirną tarp tų medžių persekiodamas, ant pilkalnio aukštumos pasijutęs, anapus daubelės ant kalno pamatė dvi mergi neišpasakotinos grožybės, kuri dvi, jį linksmingai prisimojusios, tarė:

— Tu į patį laiką atėjai: už didį apalgavojimą gali lengvai mudvi bei pilį išlaisvint. Jei tu kantrybės turi, tai sek mudvi…

Taip jiems į didę svetlyčią įėjus, viduryje stalas stovėjo, ant to — sidabrinė skrynia su pinklia spyna, kurioje auksinis raktas kyšojo, o ant skrynios auksui prilygstąs gaidys tupėjo.

Mergi dvi klausė jo:

— Katra tau mylimesnė esava?

— Man vis viena kokia,— atsakė jis.

Jiedvi tarė:

— Taigi tris kartus šį raktą apsuk, pirm neng tas gaidys pragys…

Jis galvojo jau atrakinąs, džiaugsmingai už rakto tvėrė, bet tas labai karštas buvo. Be to, ranką lyg dvasios atgal plėšė. Visai nuilsęs, raktą kartą apsuko. Dabar jam iš visų pajėgų bei su įnirtimu beklabusteruojant, gaidys pasisplendęs tris kartus pragysta, o raktas atgal atšoko. Apmaudingas dėl per ankstyvo džiaugsmo, slimpino namo, o mergi dvi prisakė jam:

— Tikrai skiriant iš mudviejų vieną, skrynia būtų ko ne iš savęs atsirakinus, o visi joj esantieji turtai, draug mudviejų viena būtų tau tekę…

Baltų ornamentai juostoje

Kaip pasakojo senieji šišioniškiai, ant Opstės kalno seniau gyvenęs turtingas kunigaikštis. Turėjęs nuostabią dukrą – kunigaikštytę Selmytę. Daug jaunikaičių jai piršosi, kol vieną ji galų gale išsirinko.  Vestuvių dieną kunigaikštytes atstumtieji nusprendė jai atkeršyti – atjojo visi būriu ir puolė pilį. Priešas buvo stiprus ir apsiginti pilies gynėjai nepajėgė. Nusprendė tada Selmytė su saviškiais gyvi nepasiduoti ir patys pilį padegė. Tačiau Selmytės globėja Laima ją ir jos artimuosius su visais turtais paslėpė kalno viduje. Ten, saugoma auksinio gaidžio, ji gyvena ir dabar.

Sako, Joninių naktį drąsus jaunikaitis gali ją išgelbėti. Štai vieną kartą, besivaikydamas grobį, prie kalno atklydo medžiotojas. Nuo Opstės jam mojo dvi merginos – Selmytė ir jos draugė. Jos paprašė medžiotojo jas išlaisvinti. Pro slaptą įėjimą patekęs į kalną, perėjęs daug mažų kambarėlių, medžiotojas pateko į krištolinę menę. Jos viduryje stovėjo graži, aukso raktu užrakinta skrynutė. Ant viršaus tupėjo auksinis gaidys. Čia medžiotojo paklausė:

Kurią merginą tu nori išvaduoti?

Šis atsake:

Jei atlyginimas toks pat – man vis tiek.

Po to medžiotojas gavo užduotį – kol gaidys sugiedos tris karus, tiek pat kartų pasukti skrynutės raktą. Tuoj medžiotojas už jo ir griebė, tačiau staiga jį apėmė didžiausia baimė. Pradėjo visas drebėti, ranka sustingo, o raktas įkaito, net degino. Tik sukaupęs visas jėgas, medžiotojas jį šiek tiek pasuko. Tačiau to neužteko. Gaidys jau buvo tris karus sugiedojęs. Raktas atšoko, o kartu dar ir medžiotoją partrenkė. Vos atsipeikėjęs jis puolė laukan. Iš paskos, griaudėdami kaip Perkūnas, jį pasivijo žodžiai:

Būtum širdies klausęs, pagal ją rinkęsis, ką nori išvaduoti, būtum skrynutę lengvai atidaręs, turėtum visus kalno turtus ir gražiąją kunigaikštytę Selmytę.

0 0 balsai
Įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Comments
Žiūrėti visus komentarus
View all comments
0
Norėtųsi jūsų minčių, pakomentuokite.x
()
x