Rusnė

Rusnė

Adresas

Rusnė. Žemėlapyje pažymėtas Rusnės paplūdimys Atmatos upėje.

GPS

55.295455587902, 21.381513476372

Adresas

Rusnė. Žemėlapyje pažymėtas Rusnės paplūdimys Atmatos upėje.

GPS

55.295455587902, 21.381513476372

Vakarų Lietuvos miestelis – Rusnė – įsikūręs toje vietoje, kur Nemunas šakojasi į Skirvytę ir Atmatą. Šios, savo vandenimis apglėbusios Rusnės salą toliau plukdo Nemuno vandenis į Kuršių marias, pakeliui susiskaldydamos į smulkesnes šakas, kurios sudaro Nemuno deltą. Čia įkurtas Nemuno deltos regioninis parkas. Visa Rusnės sala sudaro 43,5 kv. km plotą, joje yra žemiausia. Lietuvos vieta – 1,3 m žemiau jūros lygio. Rusnė — viena, seniausių, unikaliausių ir iš dalies įdomiausių Mažosios Lietuvos gyvenviečių, pirmą kartą paminėta XIV a. pabaigoje. Joje gy­veno lietuviai ir kuršiai. Rusnės vietovardis kilęs iš upėvardžio. Kai kas šį vietovardį kildino iš rusenti – „pamažu degti“. Atmatos žiotys buvusi smėlio sąnašų salelė, vadinama Perkūnkalve.

Rusnėje gausu architektūros ir technikos paminklų: senieji žvejų kaimai, žvejo laukininko etnografinė sodyba-muziejus, Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčia.

Rusnės miestelio istorinė dalis nuo 1992 m. įtraukta į Kultūros paveldo registrą. Čia vyrauja susiformavusi radialinio plano struktūra su pagrindinėmis Neringos, Šilutės, Nemuno, Taikos gatvėmis ir trikampe turgaus aikšte miestelio centre. Dominuoja vakarų–rytų kryptimi per miestelį nusidriekusi Neringos gatvė bei į ją ir turgaus aikštę sueinančios gatvės. Miestelio centro dominantės – evangelikų liuteronų bažnyčios bei buvusių teismo rūmų pastatai. Centrinėje dalyje vyrauja XIX a. II p. – XX a. 8 deš. perimetriniam užstatymui būdingas namų statymas sklype prie gatvės linijos ir ūkinės dalies formavimas palei sklypų ribas. Teritorijos pakraščiuose susiformavęs to paties laikotarpio sodybinio užstatymo tipas su būdingais gyvenamosios ir ūkinės paskirties pastatais.

Istoriniai šaltiniai mini, kad 1365 m. Kryžiuočių ordino magistras leido klaipėdiečiams Rusnės saloje ganyti gyvulius, šienauti, laisvai kuro ir statybos reikalams pasirinkti ir kirsti mišką. XIV a. pabaigoje minimos ir pirmosios gyvenvietės – Vorusnė ir Rusnė.

1419 m. pastatyta pirmoji Rusnės bažnyčia (įrašyta bažnyčios bokšto vėjarodėje), 1448 m. įsteigta smuklė. Nuo 1498 m. Rusnės žvejai naudojosi laisvos žvejybos teise (atnaujinta 1617 m.). 1544 m. Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis išleido įsakymą laikyti pamaldas lietuvių ir kuršių kalbomis. 1583 m. įsteigta parapinė mokykla.

Gyvenvietės pavadinimas susidarė nuo Rusnės upės (Nemuno atšaka nuo Gilijos iki Atmatos). Upėvardis kilęs nuo žodžio rusnoti – „lėtai tekėti“.

Apie ją sukurtas padavimas teigia, kad kaip tik čia buvusi Romuva, šventasis miškas. Po visada žaliuojančiu ąžuolu stovėjusios Perkūno, Pikulo ir Patrimpo statulos. Greta buvusi šventykla, žynyčia, kurioje degusi amžinoji ugnis, ąžuolinėmis malkomis kūrenama. Čia degindavę ir aukas. Į šventyklą įeidavę tik žyniai, o žmonės per aukojimą stovėdavę po atviru dangumi. Sala, Kuršių marių bangų skalaujama, ėmusi smegti. Tada žyniai su Romuva persikėlė į Ventės ragą, o iš ten – prie Sakučių ir įsikūrę toje vietoje, kur dabar yra Žynių kaimas.

Palikite atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *