Mūsų Vilnius

Brundalas „Mūsų Vilnius“ // Trimitas. – 1922, Nr. 109, p. 10-13; Nr. 110, p. 15-22; Nr. 111, p. 12-16; Nr. 112, p. 12-17; Nr. 113, p. 12-17; Nr. 114, p. 16-21; Nr. 115, p. 13-16; Nr. 117, p. 10-14; Nr. 119, p. 11-14; - 1923, Nr. 125, p. 25-27; Nr. 126, p. 14-17; Nr. 127, p. 15-19; Nr. 128, p. 12-15; Nr. 129, p. 13-18; Nr. 131, p. 10-13; Nr. 133, p. 15-20; Nr. 135, p. 12-15; Nr. 137, p. 15-20; Nr. 139, p. 19-22; Nr. 140, p. 15-20 

Šeši šimtai metų praėjo nuo to laiko, kada mūsų prosenelis kunigaikštis Gediminas įkūrė Vilniuje suvieny­tos Lietuvos sostinę. Šeši šimtai metų! Mes dabar, pratę prie didžiųjų skaitmenų, galvojame — ar gi tai daug — vos šeši šimtai metų, iš tikro. Visą žmonijos istoriją prisimi­nus, tas skaičius taip nedidelis, kad mūsų dienoms išro­do beveik gretimas. Tačiau mūsų lietuvių gyvenime tai milžiniškai platus laikotarpis. Juk tada, kada visą mūsų kraštą apsupusių didžiųjų miškų skynime Gediminas kūrė sosti­nę, juk tada dar nei užgimę buvo visa eilė plėšriųjų kai­mynų mūsų priešininkų valdovų, kurie viens po kito pas­kiau teriojo mūsų Vilnių, teriojo visą kraštą! Kiek jų pra­ėjo? Kur jie dingo? Buvo laikotarpių, kaip ir dabar, prie progos pastebėsiu, kada buvo visai pametama viltis nu­sikratyt ateivių jungo; bet laikas bėgo, priešininkų galybė nyko, ir vėl mūsų žilasis Vilnius iš pelenų ir dulkių kilo aukštyn, švietė aplinkui visai Lietuvai ir kvietė ją kartu su savim kilti, augti, tvirtėti.

Stebėtina Vilniaus istorija. Skaudūs mums lietu­viams jos lapai! Nebuvo metų, nebuvo šiek tiek didesnio laikotarpio, kad mūsų Vilnių nebūtų ištikus kuri nors mažiau ar daugiau sunkesnė nelaimė. Ar baisus naiki­nantis visas miesto ir krašto kuriamąsias pajėgas karas, ar gaisras (ta baisioji Vilniui Dievo rykštė!), ar badas, ligos, suirutės, politinės ar religinės kovos. Seki Vilniaus istoriją ir matai, kad jis savo branduoly būdamas labai sveikas, stebėtinai gajus, kaip jo sunkus likimas nežemintų, vis atgyja — pasveiksta, nauja energija, naujų jėgų pil­nas augą, kultūrinas, švinta.   

Štai kodėl be skausmo ši istorija mumyse pagimdo galų gale ir gilaus pasitenkinimo jausmą. Vilniaus istoriją statantiems nebaisi, kad ir miglota šiandien, jo ateitis. Todėl lietuviai, pažinkite Vilniaus istoriją! Pasakokit ją jaunimui, vaikams! Ir tokiu būdu lengvai ir greit iš mūsų tarpo pašalinsime nusivylimą ir įsitikinsim, kad vis tiek, kiek nesistengtų visokie okupantai jį pasisavint, vis tiek jis anksčiau ar vėliau grįš mums. Todėl pažinkime garbingą Vil­niaus praeitį.

---

Vietoje, kur dabar stovi puikiausios Vilniaus bažny­čios, kur pristatyto yra gražiųjų rūmų, kur gražiai grįstos gatvės, sodai, ten prieš 600 metų buvo viena plati giria; ji buvo užėmusi ne tik Vilniaus miesto plotą, bet ir toli aplinkui dabar dirbamus sėjamus laukus apklojus. Giria susiliedavo su didžiausiais, kelių šimtų varstų pločio Lie­tuvos miškais. Daugumoj vietų miškai buvo neįžengiami. Tarp jų daugybė klampių, vandeningų balų telkšojo. Šim­tamečiai ąžuolai, pušys, beržai retonai, liepos, klevai, juo­dalksniai, perskirti laukinių obelaičių dygiais krūmais, daugy­bės kitokių medžių tose vietose galingai ošė. Jų pavėsyje gausios vandeniu upės vingiavo. Šaltiniai, kurie dabar ar jau visai išnyko, ar jau baigia užakti, duodavo pradžią vers­mėms — upelėms. Jos susivienyjusios padarydavo ramaus bū­do nedideles Lietuvos upeles, kurių ir dabar čia dar daug tebėra. Upelės susitikdamos sudarydavo didžiąsias upes. Gilūs skardžiai, bruzdūs juose kriokai, vietomis gau­siai žėlę pievokšliai — tai senovės Lietuvos miškų vaizdas. Miškai savo didžiuosiuose plotuose slėpdavo daugybę žvėrių. Čia rasdavo sau pakankamai maisto ir patogias uoloms, guoliams vietas: meškos, vilkai, stirnos, šernai, briedžiai, tau­rai ir daugybė didesnių ir mažesnių žvėrių. Žvėrių niekas negalėjo naikinti, niekas netrukdė jiems veistis, nes tankumynai pasišiaušdavo priėš žmogų, draskydavo jo veidą, rankas, kelią savo didžiu gausumu užstodavo, į daugybę miško plotų ne tik svetimieji ateiviai, bet ir patys lietuviai neįžengdavo. Todėl musų bočiams kartais sekdavosi lengvai priešininkų atsiginti, juos į tankumynus ir į pelkes įsivadinus ir ten priešininkui nepatogiose sąlygose susikovus. Tarp miškų tankiai buvo ežerai, kurių dalis jau užaugo samanom, kimsais, ir šiuo metu nė vietos jų nebežymu, nes iškirsti miškai nebeužstojo daugiau džiovinančių saulės spindulių, ne sergėjo jų nuo šiltojo vėjo. Ežeruos ir upė­se būta daugybės žuvų. Pasakose ir dainose užsiliko dau­gybė žuvų pavadinimų. Mūsų bočiams, dar žemės įdir­bimo pakankamai plačiai tuo metu neišvysčiusiems, greit ir gan lengvai gaunamą maistą sudarydavo: lydekos, eše­riai, kuojos, šapalai, šamai, pūgžliai, vėgėlės, vėžiai ir kitos didesnės ir mažesnės žuvys. Daug laiko senovės lietuviai praleisdavo medžioklėje. Medžioklė jiems be maisto su­teikdavo ir drabužius, kuriuos jie gamindavo iš užmuštų žvėrių kailių.

Bendrai apie mūsų prabočių gyvenimą mes labai ma­ža žinių turime. Tik šiek tiek parašė metraštininkai, kurie daugumoje buvo svetimi mūsų kraštui, jo gyvenimo gerai nepažino, ir todėl dažnai ar apsirikdavo ir perdėdavo, ar savais tikslais parašydavo apie lietuvius netiesą; kai kurios pastabos duoda nepilną ir dėl minėtų priežasčių iškraipytą vaizdą. Mums lygiai nežinoma pati Vilniaus miesto įsikūrimo pradžia. Gediminas ne visai miške turėjo savo sostinę. Ten jau ir anksčiau būta gyventojų, būta šiek tiek žymesnės senovės lietuvių buveinės. Gediminui perkėlus ten savo sostinę teko tą pilies užuomazgą tik labiau praplėsti ir sutvirtinti. Gediminas čia perkėlė Lietuvos sostinę spė­jama, svarbiausiai dėl strateginių šios vietos privalumų.

Pamirškime dabartinę taip gražią ir iškilnią Vilniaus išvaizdą, pamirškime visas didžiąsias bažnyčias, rūmus. Jų vietoje vaizduokimės tik miškus, girias, retus pievokšlius. Tankumynai ir tik kur ne kur vingiuoti takeliai toli nuo vienas kitų glūdinčias negudriai statytas senovės lietuvių bakūžes jungia — tai ir buvo tuometinio Vilniaus išvaizda.

Slėnis iš trijų pusių apsuptas kalnais, iš, ketvirtosios pusės nuo didžiųjų miško plotų atskirtas Nerio, buvo vie­ta, kur Gediminas pastatė savo pilį. Nerio su Vilnele susitikimo vieta buvo ir tebėra miesto centras; ten dabar stovi Katedra ir Pilies kalnas.

Liaudies pasakose Vilnius dažnokai minimas. Ypač jo pradžia pasakininkams suteikė daug medžiagos įvairioms legendoms.

Čia vaizduojama daugybė paslaptingų urvų, vietų. Vienam tokiam urve žiloje senovėje gyvenęs baisusis „smakas“. Dargi primenama, kad tą urvą ir dabar esą galima rasti. Smakas tai buvus baisioji Vilniaus nelai­mė: jam kasmet reikėdavę aukoti jaunas nekaltas mer­geles. Jo taip baisus būdavęs žvilgsnis, kad jis vienu žvilgtelėjimu užmušdavęs patekusį į jo urvą žmogų. Galų gale vienas drąsuolis pasiryžęs išgelbėt Vilnių nuo tos baidyklės. Jis paėmęs į urvą su savim veidrodį ir nešęs jį prieš save. Smakas, save pamatęs veidrodyje, visų džiaugsmui ir nusiraminimui, kritęs negyvas. Tai tik vie­na daugybės tarpe kitų tarp žmonių klaidžiojanti pasaka apie senovės Vilnių.  

Pirmutinių Vilniaus valdovų tarpe minimas kunigaik­štis Dovilis. Bet apie jį daugiau veik nieko nežinoma. Šiek tiek gausesnių yra žinių apie sekantį Vilniaus valdovą Šventaragį. Jis minėtam slėny, Neries ir Vilnies susiti­kimo vietoje didžiausioje ir gražioje girioje tarp šimtame­čių, senovės lietuvių garbinamų, ąžuolų pastatęs aukurą.

Pats Vilniaus vardas, spėjama, paeina nuo vardo upės Vilnios — Vilnelės, kuri per vidurį miesto tekėjo

Ligi XII šimtmečio senovės lietuvių didesnieji centrai buvo vakaruose, gan toli nuo Vilniaus. Tuo metu vyriausia šventovė Romuva buvo ne tik tikybiniu bet it viso lietuvių gyvenimo židinys. Bet lietuviai paskiau turėjo tas vietas ir net Romuvą apleisti ir trauktis į rytus, Vilniaus linkui. Šitas senovės lietuvių judėjimas lyg ir pradeda naują mūsų tautos istorijos lapą.

Iš dabartinės Vokietijos rytuose atsidangino vokiečių kryžiuočių ir kalavijuočių orderiai ir įsikūrė Baltijos pietų ir žiemos vakarų pakraščiuos. Naujieji ateiviai, dengdamies Kristaus mokslo skelbimo idėjomis, ėmė veržtis į Lietuvos kraštą. Ateiviai buvo stipresnį geriau ginkluoti, pasiruošę ir įpratę kovoti, privertė lietuvius trauktis į rytus. Lietuviai atkakliai kovoja ir tik po sunkių kovų užleidžia jau nuo senų laikų apgyventas vietas. Kiekviename, žingsny kryžiuočiai sutikdavo griežto pasipriešinimo lietuvių, pri­sirišusių prie savo bočių tikybos, kalbos ir papročių. Kry­žiuočių pastangos varu lietuvius apkrikštyti pasisekimo neturėjo. Vokiečiai juo tolyn vis nuožmiau, su lietuviais elgėsi. Paimtus į nelaisvę stabmeldžius — lietuvius jie versdavo jiems vergauti, išgrobdavo jų turtą, sunaikindavo jų sodybas. Užkariautojų elgesys su nugalėtais lietuviais buvo žiauriausias: jie netinkamus darbui ar griežtai jiems priešingus lietuvius nužudydavo. Todėl lietuviai, neturė­dami pakankamai jėgų atsispirti prieš kryžiuočius, vis trau­kėsi, ir traukėsi į miškų gilumas, gelbėdamies ten nuo nuožmiųjų persekiotojų.

Kryžiuočių ir kalavijuočių būriai vis didėjo. Euro­poje pasklidę gandai apie Lietuvos turtus vis naujas ir naujas riterių gaujas skatino eiti į Lietuvą. Nebereikėjo jiems, kaip pažymi istorininkai, keliaut į tolimus kraštus, pavyzdžiui į Palestiną, kur jie būtų ga­lėję kovose su Kristaus karstą pagrobusiais netikėliais pus­laukiniais žmonėmis užsitarnauti garbingą riterio vardą. Lietuvoje, kur nei pavojaus tokio didelio nesutikdavo ir kur pati kelionė ne taip jau sunkiai buvo atliekama, jie galėjo tarnauti Kristui, versdami stabmeldžius lietuvius į krikščionių tikėjimą. Kiekvienais metais vokiečiai atim­davo iš lietuvių vis naujus ir naujus žemės plotus. Užim­tose vietose apsigyvendavo vokiečiai kolonistai. Pats ordenas į jo nagus patekusius lietuvius apdėdavo sunkia duokle.

Išdraskė vokiečiai Prūsuose Romuvos šventovę! Už­geso visų lietuvių garbinama amžinoji ugnis. Tada lietuviai perkelia savo šventovę prie Dubysos, kur ji įteka į Nemuną, vėliau prie Nevėžio. Bet neilgai persekiojamiems lietuviams teko, tose vietose garbinti savo dievus. Netru­kus teko dar trauktis į rytus.

Ir štai įvyksta sunkiausia lietuviams nelaimė: aukščiausias stabmeldžių tikybos vadovas Krivų Krivaitis buvo priverstas pripažinti krikščionių tikybos ir, žinoma, kartų Kryžiuočių ordeno viršų. Lietuviai negalėjo pernešt sveti­mo jungo; jie bėgo iš kryžiuočių užimtųjų vietų. Beieškodami nuošalių sunkiau kryžiuočiams prieinamų vietų tuo metu lietuviai ir atsiduria žymesniame skaičiuje Kauno, Vilniaus ir Gardino srityse. Čia niūksojusios neįžen­giamos girios, pelkės ir daug upių kliudė vokiečiams to­liau žygiuoti. Jie čia pirmieji pradėjo niekeno nejudintas girias skinti, statyti sau sodybas ir stiprintis naujose vie­tose. Didžioji šventovė buvo apie 1263 metus įkurta Neries ir Vilnios santakos slėny, dabartinės Vilniaus Ka­tedros aikštėje. Tas įvyko Vilniaus sritį valdant kunigai­kščiui Šventaragiui. Šis kunigaikštis pastatė senų ąžuolų tarpe didįjį aukurą. Padavimas sako, kad toji vieta taip patikusi Šventaragiui, kad jis įsakęs savo sūnui Geriman­tui sudegint jį po mirties minėtame ąžuolyne.

Šventaragiui mirus, Gerimantas išpildo tėvo valią. Sukertamas didžiausias laužas, kuriam medžiaga imta ta­me pačiame slėny niūksančių ir šventais laikomų miškų – Gerimantas aukuoja dievams daugybę žvėrių. Sukvie­stiems didikams bajorams ir didžiausioms lietuvių mi­nioms dalyvaujant bočių papročiais einant, Šventaragis puikiausiuose šarvuose, ginkluotas ir gražiausiai aprėdy­tas iškilmingai tapo sudegintas. Mylimieji kunigaikščio medžioklės šunys, vanagas, sakalas, žirgas ir tarnas turė­ję kartu su kunigaikščiu sudegti. Nuo to laiko šioje vie­toje, kurią vadino Šventaragio slėniu, buvo deginami mi­rusieji kunigaikščiai. Vilniaus srity lietuvių gaivalas greit sustiprėja. Pasakojama, kad jau 1263 metais Gerimantas pa­statęs akmeninę Perkūno stovylą ir šventyklą, aptvėręs ją aukšta akmenine tvora. Kaip ir visos lietuvių senovės šven­tyklos, ji dangčio neturėjusi. Iš Vilnios upės pusės buvę iškirsti vartai. Tos šventyklos aprašymuose minima, kad ji turėjusi apeigoms reikalingoms įmonėms ir šventosioms brange­nybėms sudėti vietą; šventyklos apačioje buvęs rūsys, ku­riame žalčius, gyvates, rupūžes ir kitus garbinamus gyvius laikydavę. Be to, buvęs aukuras ir didysis bokštas, kurs virš Šventovės sienų siekęs 16 uolekčių aukščio. Bokštas ir aukuras buvę akmeniniai.

Aukuras keturkampio mūro pavidale kilo aukštyn, į jį vedė 12 papėdžių laiptai. Papėdės aukštumas buvo 1 uolektis, o platumas 3 uolektys. Aplink patį aukurą buvus dar viena akmeninė sienelė, kuri buvus pagražinta taurų ir briedžių ragais ir kitais šiem panašiais papuošalais. Kiekviena minėtų laiptų papėdė buvusi skirta vienam iš zodiako ženklų, taip — aukščiausia papėdė bu­vo vėžio, žemoji — ožio. Zodiako ženklai, atitinkamos figūros, buvę pastatyti ant kiekvienos papėdės.

Senovės lietuviai nebuvo laukiniais žemo susipratimo žmonėmis. Jų kultūra buvo savita ir gan aukšta. Jie tu­rėjo net savo kalendorių, kurio atskiras vienetas — mė­nesius žymėdavo perkeldami ugnį nuo vienos minėtų papėdžių į kitą. Kada buvo laikas perkelt ugnį ir, reiškia, kada prasidėdavo naujas mėnuo, jie sužinodavę sekdami planetų kelius. Šį darbą atlikdavę vaidilos ir žyniai. Iš Krivų Krivaičio rūmų didžiojo bokšto apie naujo mėnesio pradžią būdavę pranešama ir žmonėms. Metus lietuviai, žymėdavę įmūrydami į bokšto sieną plytą kuri kiekviena turėjusi ypatingą ženklą, Yra minima senuose raštuos, kad dar XV amžiuje dabartinės katedros varpinės sienoje tos plytos buvę galima matyti.

Senovės lietuvių tikybą apie kurią mums pasiliko tik keletas smulkių ir nepakankamų žinių, kad pilnai suprastum jos esmę ir formas, istorininkų žodžiais, buvusi savo pa­grinde ne tik ne žemesnė už kitų tautų stabmeldžių tikybas, bet dar žymiai aukštesnė. Jos apeigose labai maža buvę kitų stabmeldžių tikybų neigiamų savybių, kaip kruvinų aukų, žmonių ir gyvulių kankinimų. Vyriausia šventenybė buvusi amžinoji ugnis, kuri šventyklos aukure negesinama degusi. Vaidilos ir vaidelytės prižiūrėdavo, kad ji neužgęstų. Vaidelytės buvo renkamos iš doriausių mergaičių tarpo. Jos turėdavo pasižadėti neiti už vyro ir ištikimai tarnauti dievams. Už prasižengimus prieš tuos pažadus vaidelytės buvo skaudžiai baudžiamos. Toks kilnus vaidalyčių pasišventimas ir dabar tebėra gražiu pavyzdžių.

Krivų Krivaitis, vyriausias lietuvių tikybos galva, prie pat šventyklos turėjo atskirus jam statytus rūmus. Toliau Vilnius lietuvių gyvenime vis daugiau ir daugiau įgauna reikšmės. Aplink šventyklą ir pilį tirštai apsigyvena lie­tuviai. Statoma ir daugiau šventyklų, kurios turėjo, atski­rų dievų vardus.

Jei pažvelgt į dabartinio Vilniaus siaurutes, dideliais ir mažyčiais nameliais apstatytas gatveles, sodus, aikštes ir kalnus, tai veik kiekviena žemės pėda mums lietuviams brangi atsiminimais. Viena gražiausia Vilniaus miesto dalių yra Antakalnis. Jis senovės lietuvių gyvenime vaidino svarbų vaidmenį. Ir dabar dar žavi mus Antakalnio gra­žumas. Ką gi bekalbėt apie anuos laikus, kada ten niūk­sojo nejudintos girios, iš vienos pusės apstotos aukštųjų Panerio kalnų, iš kitos pusės paties Nerio perskrostos. Suprantama, kad lietuviai čia išsirinko tinkamiausias savo šventykloms vietas.

Kai kurie istorininkai (Narbutas) tvirtina, kad Anta­kalnyje buvusi bendra visų dievų šventykla, taip tariant, Lie­tuvių Panteonas. Ten buvę sustatytos visų dievų stovylos. Tačiau paskutiniu metu imta abejoti dėl to tvirtinimo, nes trūksta pakankamų tam įrodymų. Bet Vilniaus isto­riją nagrinėdami sutinkame maža dokumentais patvirtintų žinių, daugiausia turime legendų, pasakų, kurių pagalba kartais esame priversti naudotis sudarydami senovės Vilniaus vaizdą. Bet gi Panteono klausimą paliksime galutinai spręsti mūsų istorininkams. Dabartinės Šv. Petro bažny­čios vietoje stovėjusi meilės deivės Mildos šventykla.

Pokyliuose ir sueigose lietuviai mėgdavę išgerti mi­daus ir alučio. Jie turėjo dargi linksmąjį dievaitį, aludirbių ir bitininkų užtarėją, Ragutį, kurį lietuviai gan uoliai garbindavę. Jo Šventykla buvus miesto daly Bokštais vadinamoje. Panašių šventyklų būta daugybes ir Lukiškiuos, ir dabartinio Bernardinų sodo vietoje.

1322 metais Vilniaus gyvenime įvyksta svarbiausias įvykis. Tais metais Gediminas perkelia iš Trakų Lie­tuvos sostinę į Vilnių. Nuo to laiko ir Vilniaus istorija pradeda aiškėti, nes Gediminui pradėjus su svetimom val­stybėm santykiauti, kronikininkų apie Vilnių užrašai daro­si gausesni ir tikslesni. Kiek yra svarbus tas įvykis, aiškių aiškiausiai matyt iš to, kad liaudyje apie jį yra šimtai įvai­rių pasakojimų, ir legendų. Pilių, Aukštosios, dabartinia­me Gedimino kalne, ir Žemosios, Šventaragio slėny, sta­tymo pradžia liaudies atminty lig šiol pasakų pavidale dar užsiliko. Aukštoji pilis buvo statyta apsigynimui nuo priešininkų; ji buvus aukšta akmenine siena apmūryta. Žemoje pily gyvendavo didieji kunigaikščiai su artimai­siais; juose buvo vyriausia šventykla ir Krivų Krivaičio rūmai.

Kiekvienas lietuvis, dar vaiku būdamas jau yra gir­dėjęs apie Gedimino sapną, žmonių padavimą, kuris ne iš knygų išmokus pasakojamas, bet tiesiog iš anų laikų žmo­nėse pasilikęs. Iš lūpų į lūpas keliauja, tas padavimas; atkeliavo per senus žmones ligi mūsų laikų ir dar gal il­gus laikus bus pasakojamas. Štai trumpai suglaudus tas pa­davimas.

Didysis kunigaikštis Gediminas medžiojo su savo artimaisiais Vilniaus apylinkėse. Medžioklė gerai vyko: didysis kunigaikštis savo ranka užmušė taurą. Gediminas po medžioklės ilsėjosi ant aukštojo kalno. Jam užmigus sapnuojasi didžiausias vilkas. Vilkas sapne matytas buvo geležinis. Aukštame kalne stovėdamas, tas vilkas taip kau­kęs, tarytum iš jo gerklės būtų kaukę šimtas vilktu. Atsi­budęs Gediminas papasakojo sapną Krivų Krivaičiui Liz­deikai. Lizdeika kunigaikščiui taip paaiškino sapną. Ge­ležinis vilkas reiškia, kad čia bus didelis miestas, kurį kunigaikštis turi pastatyti. Jo baisus kauksmas reiškią kad pastatytasis miestas bus labai garsus ir plačiausiai žinomas…

Po to atsitikimo Gediminas ėmęs statyti Vilnių.

Jo pirmas darbas buvo pilies pastatymas. Apie sta­tymą Gedimino pilies, kuri nors apgriuvusi ir šiandie te­bestovi, yra labai graži reikšminga legenda.

Vilniaus 600 metų sukaktuvių iškilmėse Kaune ties Karo Muziejum gausingai susirinkusiai žmonių miniai tą legendą pasakė gerb. kanauninkas Tumas Vaižgantas: Pa­duodame čia ją jo žodžiais:

Visa medžiaga jau buvo patiekta gynimo pilies aukš­tame Vileikos kalne pamatams tiesti. Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas pasiklausė tautos tradicijų žinovų vaidilų, kokiomis ceremonijomis reikia padėti kertinį, visu didžiausią akmenį, kad pilis būtų nesugriaunama.

Vaidilos atsakė, kad tam tikslui reikia didžiausios pa­triotinės aukos. Būtent, jei Lietuvoje rasis tokia pasišventėlė motina, kuri vienatinį savo sūnų gyvą savo rankom paguldys po kertiniu akmeniu, tai pilis Lietuvai ginti tik­rai išlaikys visus priešų puolimus.

Tokia patriotė nesunku buvo rasti Lietuvoje, kuri tokiuo fanatizmu gynės nuo svetimųjų įtakos. Lietuvaitė atvedė vienatinį savo sūnų, vienatinį savo džiaugsmą ir maitintoją, aštuoniolikos metų bernaitį, ir pati jį sausom akim pastatė kasiny, kur turėjo nuvirsti didžiausia uola.

Lietuviuko būta išminčiaus. Jis nesipriešino motinos valiai ir Lietuvos dievų valiai, tik norėjo kritingai patik­rinti, nujau, begu tai tikrai lietuvių dievų valia, begu tik nebus jo pasiaukojimas veltui? Lietuviška savo ome jis jautė, jog čia gali būti svetimybė, totorių užnešta į rusus, o rusų į mus. Prašo tad kunigaikštį, kad jam pavelytų tris syk paklausti vaidilas, jei jie atsakys tinkamai, bus aišku, jog jie Lietuvos dievų valią žino; jei netinkamai, tai kad geriau pasiteirautų, kokia tikroji Lietuvos dievų valia.

Gediminui sutikus, jis paklausė vaidilos, kas yra pa­saulyje visu lengviausia, kas visu saldžiausia ir kas visu kiečiausia? Vaidilos tuojau atsakė: žinoma, kad visu len­gviausia — pūkelis, visu saldžiausia — korelis, visu kiečiausia plienas, kurs kerta. O aš jums pasakysiu dar lengvesnių, saldesnių ir kietesnių daiktų. Būtent visu lengviausia — tai motinai jos kūdikis ant rankų, o visu saldžiausia — tai jos pie­nas kūdikiui, gi visu kiečiausia — tai, štai, mano motinos širdis, kad be ašarų siunčia mane taip baisiai mirti.

Trukšmingas valio pareiškė, jog Gedimino ir jo di­duomenės sąžinės pritarė jaunikaičiui išminčiui. Ne, ne tokia Lietuvos dievų valia! Ir liepia vaidiloms geriau pa­siteirauti tos valios. Vaidilos, kiek atlyžę, tarė: kad naujai statomas trobesys būtų nesugriaunamas, reikia pamatan pakasti gyva visu gražiausia, visu nekalčiausia mergelė.

Gerai. Tokių mergelių Lietuvoje rasti nesunku. Ji buvo graži, kaip Lietuvos gamta, akys mėlynos, kaip Gal­vės ežero vanduo; pilniausias neišmanymas pikto švietė iš jos akelių. Ji net neišmanė, jog jai tenka dėl Lietuvos gerovės mirti, ir drąsiai atsistojo, kur jai buvo parodyta. Rankoje ji laikė prisiskynusi glėbelį Lietuvos laukų gėlių.

Nusigando Gedimino ir jo diduomenės širdys. Na, ale tokia dievų valia! Nieko nepadarysi. Nė nebežiūrė­dami tad apačion į iškastą pamatą, ūmai paritino uolą ant gyvos aukos. Uola krito žemyn ant mergelės. Dar­bininkai šoko užkasti. Žiūri, gi mergelė gyva bestovinti, ašarotas akis įsmeigusi į nedorą uolą, kuri jai gėles iš rankų pasiėmė ir ant jų atgulė.

— Va-a, kokios būta Lietuvos dievų valios! Jiems gana esama gėlių iš gražiausios ir nekalčiausios lietuvaitės! Jaunikaitis išminčius paskui vedė tą mergaitę ir buvo Didžiojo Kunigaikščio Tarybos narys.

Tuo metų jau lietuviai gyveno ne tik paties Vilniaus srity, bet ir žymiai toliau į rytus. Mat kryžiuočiai nuolat veržėsi į Lietuvą ir vertė lietuvius trauktis rytų link.

Prisiminkime kokioje padėty buvo Lietuva Gediminui tapus didžiuoju kunigakščiu. Lig tol Lietuvos žemės bu­vo pakrikę, valdėsi atskirais vienetais —- valsčiais. Val­sčiai dažnai tarp savęs kariaudavo. Žinoma, tarp atskirų valsčių esant tokiems santykiams, negalėjo būt ir kalbos apie rimtesnį prieš gausius priešininkus atsispyrimą. Gediminas suvienyjo savo valdžioje visą Lietuvą, privertęs atski­rus valdovus arba susitarti geruoju ar pasiduot jo valiai.

Geluva iš visų pusių plėšriais kaimynais apsupta bu­vo didžiausiame pavojuje. Lenkai, kryžiuočiai ir rusai ty­kojo Lietuvos žemių. Gediminas su vienais kariavo, su antrais laikinai taikinos, kartu parodydamas karo vado ga­bumus ir narsumą ir mokėjimą vesti diplomatines derybas.

Gedimino naujoji sostinė Vilnius ypač buvo jo globo­jama. Susikūrus didelei valstybei, buvo gyvo reikalo su­kultūrinti, padidinti ir pagražinti sostine. Tuo tikslu Gediminas siunčia į Rygą, Liubeką, Sietiną, Stralzundą ir Greisfeldą amatininkams, meisteriams ir dailininkams kvie­timus. Atvykusiems svetimą šalių amatninkams Gediminas suteikė daug lengvenybių, tikėjimo ir teismų laisvę ir me­džiaginę pašalpą prasigyventi, į Vilnių svetimšaliams atvy­kus, užsimezgė kaip politiniai taip lygiai prekybiniai ryšiai tarp Lietuvos ir kitų kraštų. Gediminas vėliau siuntė savo laiškus į Rymo Papą, Minoritų ir Domininkonų ordenus ir Gotlando gyventojus. Kalavijuočiai ir kryžiuočiai tarp savęs buvo nesantaikoje. Tai matydamas, Gediminas pasi­stengė Rygos vyskupą savo pusėn palenkti, kad įgytu sąjungininką kovoje su kryžiuočių ordenų.

Gedimino laiškuos į Rymo Papą sakoma, kad jis, prieš katalikybę nieko neturįs. Bet jos atstovai kryžiuočiai ir kalavijuočiai savo žiaurumais lietuvius kiršinę. Rygos vyskupui Gediminas rašė, kad jis atsiųstų lietuvių kalbos mokančius pamokslininkus. Jiems buvo užtikrinta, laisvė ir dargi bažnyčias statant pagalba. Kai kurie istorininkai tvirtino, kad tai buvęs tik politinis apsukrumas. Bet prisi­minus, kad tuo metu Vilniuje jau buvo rusų cerkvių ir kad rusams lietuviai nekliudė savaip melstis, tenka manyti, kad šis Gedimino žingsnis buvo pilnai nuoširdus.

Tuometinis lietuvių svetimų įsitikinimų pagerbimas gali nustebint ir mūsų laikų žmones, kuriems to privalu­mo dažnokai trūksta. Lietuviai, kaip sakiau, rusams nekliudė bet ir patys prie jų nesidėjo. Jie greta krikščionių buvo atsidavusiais stabmeldžiais.

Rymo Papa gavęs Gedimino laišką, atsiuntė į Vilnių savo pasiuntinį, kurs didžiajam kunigaikščiui pareiškė, kad jis atvykęs lietuvių apkrikštyti, nes esą, Gediminas savo laiškuose tam davęs sutikimą. Kronikininkai mini tokį Gedimino atsakymą: “Apie norą krikštytis aš nerašiau, — kalbėjo pasiuntiniui Gediminas, — jeigu brolis Bertoldas tą parašė, tai tegul ir atsakomybė jam už tai krinta. Jei aš kada nors esu norėjęs krikštytis, tad tegul pats velnias mane krikštyja. Aš iš tikro sakau, kad gerbiu Papą, kaip savo tėvą, bet, aš tai pasakiau todėl, kad Papa vyresnis už mane, Visus senesnius — ir Papą ir Rygos archivyskupą ir kitus, aš kaip tėvus gerbiu; sau lygaus amžiaus aš kaip brolius myliu; tuos, kas už mane jaunesnis, aš pasiruošęs kaip sūnus mylėti. Aš iš tikro sakiau, kad krikščionim leisiu saviškai melstis, rusinams pagal jų papročius, len­kams saviškai; mes patys melsimės Dievui irgi pagal mūsų papročius. Juk visi mes vieną Dievą garbiname”.

Gedimino žodžius apie svetimų tikybų gerbimą pa­tvirtina ir tai, kad jau 1324 metais būta Vilniuje katalikų, kurie turėję net dvi bažnyčias: pranciškonų ir domininkonų. Neliko tikrų žinių, kur tos bažnyčios stovėjo. Spėjama — domininkonų buvusi toje pat vietoje, kur ir dabar stovi, o pranciškonų šv. Mikalojaus bažnyčios vietoje.

Gediminui valdant Vilnius ėmė tiesiog stebuklingu būdu iš tarpo tankiųjų girių kilti, plėtotis. Neužilgo buvo užmegzti prekybos ryšiai su plačiuoju pasauliu. Iš Rytų rusai ir Vakarų Europos tautos siųsdavo į Vilnių savo pasiuntinius tartis su galingu Lietuvos valdovu Gediminu įvairiais prekybos ir politikos klausimais. Tolimųjų kraštų pirkliai ėmė lankyti Vilnių.

Anksčiau minėtais Gedimino laiškais (į Rygą ir Vak. Europos kraštus) sukviesti amatninkai, meisteriai ir dailininkai atvykę į Vilnių žymiai pagreitino miesto statymo ir kultūrinimo darbą. Be to, jie atvažiuodami į Lietuvą ir kartais grįždami atgal į savo tėvynę supažindino platųjį pasaulį su nauja jaunos valstybės sostine, išnešiojo ži­nias apie Lietuvos turtus, apie jos gyventojus ir jų buitį. Ir štai matome — vis daugiau ir daugiau svetimšalių apsigyvena Vilniuje. Jų tarpe pažymėsime Naugardo, Pskovo ir kitų rusų žemių pirklius, Vokietijos amatninkus ir kitų kraštų žmones, kurie šiokiu ar tokiu būdu buvo Gediminui naudingi. Visa šita turint galvoją bus suprantama, kodėl taip greit Gediminas sugebėjo Vilnių pa­daryt vienu didžiausiu tuometinės kultūros židiniu. Visas miestas buvo gražiai ir laikų reikalavimams atatinkamai su­planuotas ir padalytas į keletą dalių, kurių kiekvienoje buvo apgyvendinta arba atskira tarpusavy amato žvilgs­niu artimų piliečių grupė, arba kurios nors tautos žmo­nės. Gal todėl gan įvairus Vilniaus gyventojai tarp sa­vęs nesumišo, išlaikydami kiekvienos tautos papročius, bū­dą ir tikybą.

Imta statyt kitų kraštų pavyzdžiu dideli ruimingi kaip mediniai taip ir akmeniniai rūmai.

Didžiajam kunigaikščiui, rūmai buvo pastatyti Šven­taragio slėny. Ten pat buvo ir daugumos Lietuvos didikų rūmai. Atvykusiems iš užsienio pirkliams, kurių tarpę žymi dalis buvo vokiečiai, pavesta buvo dabartinės Vokiečių gatvės rajonas. Ten buvo Vilniaus prekybos centras, nes čia gyveno ir turėjo savo sandėlius be to dar rusų ir lenkų pirkliai.

Tuo metu Vilniaus miestas, aišku, neužėmė tokio žemės ploto, kokį dabar jis užima. Visas miesto gyve­nimas spietės apie kunigaikščio rūmus ir šventyklą ir apie užsienio pirklių gyvenamas vietas. Sunku nustatyt kuriam amžiuje kaip platumų buvo Vilnius. Užsiliko žinių, kad krikščionybę Vilniuje įvedant, miestas užėmė šiuos plotus nuo Medininkų Vartų (dabar visiems geriausiai žinomi Aušros Vartai) lig anapus Didžiosios ir Pilies gatvių, to­liau lig Arklių aikštės, Pylimo ir Trakų gatvių, Dominin­konų skersgatvio, Totorių ir Tilto gatvės lig pat Nerio upės, toliau miesto siena ėjo kairiuoju Nerio krantu lig Vilnios upės, lig dabartinių Paplavų, Bokštų ir Našlaičių gatvių ir vėl ligi tų pačių Medininkų Vartų. Šitam, čia aprėžtame plote ir būta Vilniaus. Klaidinga būtų manyti, kad miesto sienose vidui buvo taip tankūs namai, kaip mes dabartiniuos miestuos matom. Ten greta didžiųjų mūrinių rūmų, sandėlių, didžiojo kunigaikščio ir kitų didikų gan erdvių arklidžių, buvo maži namukai bakūžės, o tarp Jų didžiausi žemės plotai neapgyventi, vietomis dargi visai nepajudinti, didžiuoju mišku apaugę. Tik kai kur buvo pradėta sodint sodai, taisyt daržai. Gatvių, kokios dabar yra, nebuvo. Jei ir liko lig šiai dienai kai kurių gatvių ir aikščių pavadinimai nuo tų laikų, tai pačios gat­vės dažnai visai kitokį dabar krypsnį turi, negu tada turėjo. Pamažėl iš neaiškių, vos išbrendamų takelių, darėsi kele­liai, pakeliais žmonės ėmė statyt namus, vėliau gyvento­jams sutirštėjus pasidarė tikros gatvės.

Štai kodėl dabartinės Vilniaus gatvės kartais stebina naujai atvykusį žmogų savo ypatingu supynimu. Ypač dideli miškai ilgą laiką pasiliko Šventaragio slėny, dabar­tiniam Antakalny, Lukiškiuos, Užvingy ir Rasose, kur da­bar kapinės. Tų miškų nekirsdavo tarp ko kito ir todėl, kad daugumoje jų buvo šventų, neliečiamų gojų, iš kurių imdavo tik apeiginiams laužams kurą. Tie miškai betar­piai susisiekdavo su prie pat miesto prieinančiom didžiojom, kelių šimtų varstų giriom.

Gedimino laikais Europos kultūringųjų tautų keliau­ninkai, aplankę Vilnių, savo užrašuose džiaugsmingai jį mini. Vilnius laikomas labai svarbiu Europos miestu. Lietuvių gyvenime jis išimtinai svarbų vaidmenį vaidino. Čia buvo visos šalies tikybinis, politinis ir kultūrinis cent­ras. Vilniaus padėtis buvo labai patogi lietuviams ypač nuo priešininkų atsigynimo žvilgsniu. Gamtos kliūtys: aukštieji, tankiais miškais apžėlę kalnai, plačios, gilios ir sriaunios, upės, saugojo lietuvius nuo plėšriųjų kaimynų puolimų. Pasiryžęs visas Lietuvos žemes savo valdžioje sujungti, Gediminas, turbūt, minėtų aplinkybių skatina­mas ir perkėlė savo sostinę iš Trakų į Vilnių.

Jis tuojaus ėmėsi Vilniaus pilies statymo. Atkelia­vusiųjų meisterių ir amatininkų pagelba buvo pastatyta Neries ir Vilnios santakos vietoje, aukštajame kalne — va­dinama Aukštoji pilis, o Šventaragio slėnyje — Žemoji pilis, kurios vidury ir buvo Kunigaikščio rūmai, Šventykla, Kri­vų Krivaičio rūmai ir bokštas.

Aukštajai piliai vieta buvo rūpestingai prirengta: kalnas pylimų pagalba paaukštintas, jo šonai padaryti neprieina­mais. Pati pilis buvo akmeninė.

Žemutinėje pily buvo Krivų Krivaičio rūmai — akme­niniai dviejų aukštų, ruimingi su keturiais kampuose ne­dideliais bokštais. Prie Krivų Krivaičio rūmų stovėjo aukštasai bokštas, kurio sienoje buvo iškirstas langas. Iš to lango Krivės ir vaidilos skelbdavę prieš bokštą aikštėje susirinkusioms minioms dievų valią ir darydavę parėdy­mų. Tvirtinama, kad dabartinės Katedros varpinės apa­tinė dalis ir yra to paties bokšto liekanos. Dalis miesto, kur stovėjo Krivų Krivaičio rūmai, senovėje vadinosi Krivės miestas. Ten pat buvo Kunigaikščio, didikų ir bajorų mediniai, kartais akmeniniai su bokštais ir be bokštų di­desni ir mažesni, namai. Atskiruose rūmuose buvo Kuni­gaikščio iždas, svirnai, arklidės. Krivės miestas buvęs aptvertas aukšta medine tvora.

Kaip laikui bėgant žymiai keitėsi Vilniaus gamta ma­tyt, pavyzdžiui iš to, kad į Vilnios upę, kuri Krivės miestą aplinkui apjuosdavo, įkrisdavo gausus vandeniu Vingros šaltinis, dabar gi tas šaltinis išnyko iš žemės, paviršiaus, giliai požemy sruvena ir vadinamas Kačerga.

Žemosios pilies sienoje buvo iškirsta keletas vartų, per kuriuos susisiekdavo, su kitom miesto dalim, kaip jau minėjau, tikroje žodžio prasmėje gatvių dar nebuvo; iš pilies eidavo tik keliai: pirmas jų per Vilnios upės tiltą, pro dabartinę Katedros varpinę, paskui per Vingros, tiltą, kur dabar Jurgio prospekto pradžia. Šis keltas šakojosi į dvi puses — į buvusią didžiojo kunigaikščio sostinę Ker­navę ir į Vilkmergės pilį.

Iš pietinės pusės ėjo vadinamas pilies kelias. Tas kelias paliko savo vardą dabartinei maždaug ten pat esan­čiai Pilies gatvei. Tas kelias vedė į Trakus, o jo šakos viena į Polocką, kita aplink kalnus vingiuodama grįždavo į Antakalnį. Dabartinių Aušros Vartų vietoje pilięs kelias šakodavosi į Medininkų, Ašmenos, Krėvės ir į Gardino šakas. Antakalnio gatvės vietoje jau senų senovėje būta kelio, kurs mažai lig šiol keitė savo kryptį.

Didžiąją miesto dalį valdė Lietuvos didikai ir bajorai. Ypač turtingi ir gražūs rūmai, dideli sodai, platūs daržai pačioje Žemutinėje pily ir gretimai už Vilnios upės pri­klausė Goštautui ir Monvydžiui. Pats Didysis Lietuvos Kunigaikštis valdė žemės plotus, kur šiuo metu stovi bu­vusieji vyskupų rūmai, sodas ir toliau lig pat Dominin­konų bažnyčiai.

Tirščiau buvo apgyventos Domininkonų, Trakų, Vo­kiečių gatvės ir dabartinės Rotušės (miesto teatras) Šv. Mikalojaus bažnyčios, Rūdininkų ir Medininkų vartų sritys, kur stovėjo daugiausia maži mediniai namukai, san­dėliai, krautuvės, viešbučiai ir amatininkų dirbtuvės.

Vilniaus gyventojų tarpe, Gediminui kviečiant ir patys savo noru atvykę — buvo vokiečių, armėnų, graikų, lenkų, turkų, Maskvos, Tvero, Pskovo ir Novgorodo rusų pirklių italų, žydų ir daug kitų.

Vilniaus rinka, gyviausi ir tirščiausiai apgyventa miesto dalis, buvo Šv. Kazimiero, Vokiečių ir Stiklių gatvių vietoje, šiaurinėje daly, vadinamoje „Žuvų kampu“, buvo parduodamos žuvinguose Lietuvos ežeruose ir upėse pagautos žuvys.

Plačiai tuometinei Europai žinomi Vilniaus Pirklių rūmai stovėjo netoli Medininkų Vartų. Šiuos rūmus 1366 metais lietuviai, susivaidyje su svetimų šalių pirkliais, sude­gino. Pirklių rūmai tik 1375 metais buvo atstatyti.

Norėdami sau kiek galima pilnesnį Gedimino laikų Vilniaus vaizdą turėti, negalime praeiti pro šalį, pro eilę, rodos, smulkesnių, bet Vilniaus gyvenime gan didelę žy­mę palikusių dalykų.

Kur nepasigręši, ten pilna istorinių įvykių liudininkų. Dabar ramus ir pilkas Vilniaus kampas, kur stovi ru­sų Šv. Trejybės cerkvė. Gedimino laikais čia būta di­džiausio su užmiesčio giriomis susisiekiančio miško. Tame miške XIV amžiuje buvo pakarti trys lietuviai — pir­mieji priėmusieji pravoslavų tikėjimą. Jie dabar plačiai žinomi kankinių Antano, Jono ir Eustafijaus vardais. Juos pakorė lietuvių minia, pasipiktinusi bočių tikybos pa­niekinimu. Bet jokiu būdu tas atsitikimas negali būt lai­komas lietuviams charakteringu bruožu. Vėliau Didysis Lietuvos kunigaikštis leido ne tik nužudytųjų tikybos apeigomis juos palaidoti, bet ir nužudymo vietoje liepė iškirst senus, lietuvių garbinamus ąžuolus ir pasta­tyt ten Trejybės cerkvę. Lietuvių svetimų tikybų pakan­trumas buvo didelis. Štai kunigas Godziata savo užra­šuose sako, kad aludirbių ir midaus ragautojų užtarėjo Ragučio stovylos vietoje buvus pastatyta vadinamoji Piatnickaja cerkvė, kuri ir savo vardą guvusi nuo Ragučio garbintojų vaidilų, kuriuos Petininkais vadindavę. Ši cerkvė esanti pirmoji akmeninė krikščionių maldykla. Krikš­čionybės Vilniuje platinimo istorijoje yra keletas įdomių bruožų. Pirma viso ko pažymėsimą kad kaip ir kituos kraštuos taip ir Lietuvoje, krikščionys stengdavos savo bažnyčias ir aukurus statyti ten, kur pirmiau buvo stab­meldžių maldyklos, Jie stengėsi daryti pamaldas tomis pat dienomis, kurias ir stabmeldžiai laikė Šventomis. Iš­kilmingom pamaldom ir apeigom krikščionys stengėsi su­domint lietuvius nauja tikyba. Tais pačiais, matyt, dė­sniais vaduojantis, minėtoje cerkvėje ir būdavę pamaldos penktadieniais — senovės tikybos laikomam šventadienyje.

Tuo metiniam Vilniui štai kas charakteringa. Krik­ščionių bažnyčia čia stovėjo greta senovės lietuvių mal­dyklos. Šitokiu keliu Vilniuje įsigalėjo krikščionybė.

Iš svetimų kraštų atvykę vienuoliai statydavo bažny­čias ir vienuolynus. Jiems to darbo niekas nekliudė dirb­ti, niekas jų nepersekiojo. Todėl jau Gedimino laikais Vil­niuje buvo daug įdomios statybos bažnyčių ir vienuolynų rūmų. Kiekviena bažnyčia ir cerkvė gaudavo gan didelį žemės plotą, kuriam stovėdavę dvasininkų ir bažnyčios tarnautojų namai, sodai ir daržai.

1387 metais Vilniuje įvesta krikščionybė. Tas įvy­kis Vilniaus gyvenime tiek turėjo svarbos, kad tenka ties juo šiek tiek sustoti.

Pirma Vilnius augo ir vystėsi nors ir sparčiai, bet be didesnių šuolių, dabar gi jo vaizdas ūmai ir griežtai kei­čiasi. Minėtas įvykis kiaurai visą gyvenimą perskrodė niekur nepalikęs senovės.

Ir taip jau, ir Vilnių, gausiai svetimšalių apgyventą, atplūsta nauja jų banga. Statoma daugybė bažnyčių. Rū­mai statomi sekant kitų kraštų statybos stilių.

Be to, politiniam krašto gyvenime ir gi maždaug tuo pat metu įvyksta griežtų permainų.

Penketą metų prieš krikščionybės Vilniuje įvedimą, Jogaila apgaulingu būdu atsikviečia Kęstutį į Krėvę ir ten išdavikiškai jį nužudo. Bet Kęstutis visų lietuvių bu­vo karščiausiai mylimas ir gerbiamas valdovas ir karo vadas. Kęstutis savo sumaniu šalies valdymu daug gero buvo lietuviams padaręs. Jis sėkmingai kovėsi su gausiais priešininkais, kurių lietuviams, reikia atsiminti, niekados nestigdavo, ir dažniausiai atremdavo jų puolimus. Todėl Jogaila, bijodamas žmonių keršto, paslėpė sa­vo niekšingą darbą, atvežė nužudyto kunigaikščio kūną į Vilnių ir, iškilmingai Šventaragio slėny, senovės papročių prisilaikydamas, jį sudegino. Didelis buvo lietuvių nusi­minimas netekus savo mylimojo vado, su kuriuo jie tiek daug kartų kentėjo žygiuose ir kovose ir su kuriuo jie taip daug laimėjimų, tokios didelės galybės ir plačiausios garbės pasiekė. Žmonių atmintyje užsiliko šio skaudaus įvykio vaizdų, pasakojimų apie stebuklus, kurie Kęstučio kūną deginant įvykę.

Kaip paprastai, buvęs sukrautas didžiausias laužas, kur turėjo Kunigaikščio puikiai aprėdytas ir šarvuotas la­vonas kartu su jo mylimaisiais daiktais sudegti. Nusimini­mas tuo metu buvęs toks didelis, kad karžygiai, Kęstu­čio karo žygių dalyviai, metę į laužą nuo savo galvos nuplėštus vainikus, savo ginklus ir atsižymėjimo ženklus, tardami: Nėra mylimojo mūsų vado, nebereikalingi mums nei ginklai, nei garbingųjų laimėjimų ženklai — nebus kam mus daugiau į kovas vesti. Ir tuo metu, kada galingoji liepsna apglėbė didįjį laužą — įvykęs stebuklas: at­sivėrusi ten bedugnė ir su griausmais ir perkūnijomis skradžiai prarijusi kunigaikščio lavoną.

Kęstučiui mirus apsilpo visos lietuvių viltys. Pirmiausiai grėsė pavojus senovinei lietuvių tikybai, kurios dėka lietuviai lig tol išlaikė savitumą svetimtaučių tarpe ir ne­pasidavė jokiai pašalinei įtakai.

Apie senąją tikybą nors ir maža, kaip minėjau, turi­me žinių, tačiau likusieji istoriniuose dokumentuose, kroniko­se ir legendose jos bruožai, verčia išskirt ją iš kitų tautų stabmeldžių tikybų. Pirma viso ko nėra dar įrodyta, kad lietuviai iš tikro garbino pačius stabus. Paskutiniu metu mokslininkai kaip tik linkę manyti, kad senovės lietuviai garbino aukščiau viso ko amžinąją ugnį, kaipo skaistybės, amžinybės ir meilės simbolį. Jei ir būta Perkūno ir kitų dievaičių stovylų, apie kurias savo raštuos kai kurie tų laikų kronikininkai mini, tai jos buvo tik kaipo tam tikri ženklai, bet ne patys garbinimo dalykai. Senovės lietuvių tikybos savybės, kaip retai tų laikų Europoje sutinkamas, papročių svarumas, svetimos minties ir svetimų įsitikinimų riteriškas pagerbimas, svetimšalių savo tarpe pakentimas ir iškilnus mistingas ir pilnas grožio Amžinosios Ugnies kultas — iš tikro išskiria ją iš kitų stabmeldžių tikybų tar­po. Ir štai žlunga toji tikyba. Nyksta gražiosios apeigos gęsta Amžinoji Ugnis, naikinamas visam lietuvių gyvenimui taip reikšmingas vaidilučių luomas. 

Kęstučio kūno Šventaragio slėny sudeginimas bu­vo jau paskutinė iškilminga ir kartu liūdna senovės lietu­viu tikybos apeiga. Vėliau jau nė vienas kunigaikštis ten nebuvęs deginamas.

Didysis Lietuvos Kunigaikštis Jogaila 1387 metais, sukvietęs visus Lietuvos bajorus ir didikus, paskelbė jiems, kad jis jau priėmęs rymo katalikų tikybą ir kad norįs apkrikštyti ir visą Lietuvą!..

Jogaila įvairiais pažadais masino lietuvius pamest gavo bočių tikybą ir krikštytis. Lietuvos bajorams buvo pažadėtos lenkų šlėktų teisės ir privilegijos. Jogaila Lydoje išleido universalą, kuriuo buvo įvesta krikščionybė ir panaikinta senovės lietuvių tikyba.

Lietuvos krikštas į Vilniaus gyvenimą turėjo didžiausios įtakos. Visu pirma, žinoma, buvo išnaikintos visos Šventyklos, iškirsti šventieji ąžuolynai. Krivės miestas, Aukštoji ir Žemutinė pilys turėjo pakeist savo išvaizdą, nes ten nauji šeimininkai apsigyveno. Tų šeimininkų visai kitokių papročių, kitokių reikalavimų verčiamas persimanė ir visas senasis Vilnius.                       

Užgesinus Šventaragio slėny amžinąją ugnį, išardžius aukurą, sugriovus maldyklas, seni žyniai, kunigai ir vaidi­los išbėgiojo po miškus ir pasislėpę nuo persekiotojų dar kurį laiką mėgino išlaikyt senuosius papročius. Bet krikščio­nybė greit platinos, ypač turtingesniųjų tarpe, kurie buvo pavilioti pažadais ir pamažėl pakirto žinių darbą. Iš pra­džių plačiosios lietuvių minios graudžiai verkė, matydamos, kad rūstaus Perkūno stovyla nugriaunama, kad šven­tieji vandenys užteršiami ir kad krinta šimtamečiai šven­tieji ąžuolai…

Kas pažįsta mūsų sodžių gyvenimą, kas žino daugy­bes apeigų, ceremonijų, kurios lydi veik kiekvieną svarbesnį lietuvio žygi, tam aišku, kad senovinės lietuvių tikybos papročių ir iki šių dienų mumyse dar daug yra užsilikę. Kas gi daugiau, jei ne senovės tikybos ir senovės lietuvių papročiai, tos gražios, savaimingos ir simbolingos vestuvių, sužieduotuvių, laidotuvių, rugiapjūtės, piršlybų, pirmos die­nos galvijų ganymo, arimo ir daugelį kitų darbų lydinčios apeigos. Krikščionybė nežiūrint atvykusių vienuolių pastangų, nesugebėjo greit ir visai išnaikint tų papročiu. Žyniai ir vaidilos, oficialios bažnyčios persekiojami, laikui bėgant tapo žmonių įvairiuose reikaluose patarėjais gydytojais. Jų nereikėtų, tačiau, painioti su vadinamais „šundaktariais“, kurie iš tikrųjų yra daugumoje verti dabar jiems reiškiamos paniekos, nes tik išnaudoja lengvatikius, žmones, apsiima gydyti ligas, apie kurias nė supratimo neturi, ir todėl yra žalingi visuomenei. Senovės žyniai ne­buvo tokie. Jie milžinišku patyrimu, keliolikos kartų nuo tėvo sūnui, nuo senelio ainiui paliktomis žiniomis remdamies, gydydavo žmones įvairių gėlių ir žolių pagalba. Išmintingi, daug patyrę, dar daugiau nuo bočių žinių įgavę, jie buvo tikrais tų laikų žmonių gydytojais. Medicinos mokslas, prie progos pastebėsiu, visai tokių gydymo būdų neneigia, jei tik jie sumaniai ir sąžiningai atliekami.

Šventaragio slėny, kur buvo vyriausia Perkūno šventyklą, ne už ilgo buvo pastatyta Dievo Motinos ir Kankintinio Stanislovo bažnyčia, dabar vadinama — Vilniaus Katedra.

Lygiai ir kitas senovės šventyklų vietas užėmė baž­nyčios, kurių tarpe yra Šv. Jono, Šv. Petro ir Povilo ir daug kitų. Didžiajam vyriausios šventyklos bokšte kabi­nami varpai. Tas bokštas, kaip jau minėjau, metraštininkų žodžiais, stovėjęs vietoje, kur dabar stovi Katedros Varpinė. Krivų Krivaičio rūmuos nuo to laiko apsigyveno Vilniaus vyskupai su savo kapitula. Jogaila labai dosniai skyrė kunigams ir vyskupams žemes, pilis, dvarus ir miš­kus. Pačiam Vilniuje didelius žemės plotus valdė katalikų dvasininkai. Dažnai jiems buvo duodami dvarai ir pilys su ten esamais žmonėmis ir visais turtais.

Bendrai visam valstybės gyvenime krikščionybę įve­dus įvyksta žymių permainų. Tarp ko kito pastebima griežta permaina socialiam Lietuvos gyvenime, arba geriau sakant atskirų sluoksnių santykiuose.

Prieš krikščionybės įvedimą lietuviai tikrųjų vergų, be paimtų į nelaisvę svetimšalių, neturėjo ir patys nevergavo. Bent neužsiliko šitam tvirtinimui priešingų žinių. Lietuvių būta laisvų. Tiesa, jų tarpe buvo ir turtingesnių ir var­gingesnių, tačiau asmeninio vieno kitam priklausymo pla­čiai nepastebėta. Jei ištikdavo karas, visi neskiriant nė turtingų nė vargingesnių, turėdavo eiti savo šalies ginti. Grobį irgi visi dalindavosi. Viešuosius darbus, gyvojo reikalo verčiami, pavyzdžiui, pilį statant, išvien atlikdavo.

Ir štai — daugumoje laisvi, jungo nepažinę ir jo nenori lietuviai, atsidanginus į jų kraštą daugeliui lenkų, pama­žėl virsta daugumoje svetimų atėjūnų vergais. Lenkai čia atplūdo didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Jogailai apsivedus su Lenkų karalaite Jadvyga.

Liaudies nuo ponų priklausymas tuo metu įgyja vals­tybinio teisėtumo, kas matyt iš daugelio senovės aktų. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad Jogaila pačiam Vilniaus vidury paskyrė dvasininkams didelį žemės plotą su trobom, san­dėliais, sodais ir ten gyvenančiais žmonėmis. Be to, jiems buvo paskirta Tauragnų pilis su visu apskričiu, Labanoru ir Molėtų miesteliai ir Verkių ir Bokštų apskričiai. Visi minėti turtai buvo pilna dvasininkų nuosavybė. Aktuose nurodoma, kad jiems priklausė už tų žemių, ežerų ir kito­kių turtų valdymą ir naudojimą nuomos mokesnis, visos įplaukos, žmonių duoklės, laukai, pievos, ganyklos, miškai, krūmai, bičių aviliai ir spiečiai, žuvų gaudymo ir medžiok­lės teisė ir malūnai priklausė jiems. Vyskupas dar gavo teisės pačiam Vilniuje neužimtose vietose statyti namus ir imti iš jų pelną. Suprantama, kad krikščionių dvasininkai paėmė ir visus Krivių turtus. Virš viso to vyskupas gau­davo Didžiojo kunigaikščio žvejų pagautų žuvų dešimtąją dalį.

Lig tam laikui su Vilnium nors ir turėjo daugybės kraštų valdovai santykius, tačiau tarptautiniu žvilgsniu Vilniaus miestas dar nebuvo pripažintas. Todėl Jogaila kreipėsi į Rymo Papą, prašydamas Vilnių pripažint miestu, o naujai pastatytąją bažnyčią — Katedra. Papa pasiuntė Poznanės vyskupą Dobrogostą, kuris šv. Petro vietininko vardu „kai kurią apgyventą vietą, vadinamą Vilniumi“ pripažino miestu, o naujai pastatytą bažnyčią — Katedra.

Pirmas Vilniaus vyskupas Andrius Vosilius, buvo kartu ir visos Lietuvos vyskupu. Kai kurie didieji Europos miestai turėjo visą eilę privilegijų ir teisių, kurių rinkinys sudarydavo taip vadinamą „Magdeburgo teisę”, Jogaila ir Vilniui išrūpino „Magde­burgo pilies teises”, tačiau, viena svarbiųjų Magdeburgo teisės pagrindais sukurtų įstaigų — teismas, Vilniuje veikė kiek kitoniškai, negu kitur. Vilniaus teismas teisė tik gy­ventojus turinčius Vilniuje nuosavybę, žmonės gi, kurie gyveno ant svetimų žemių: vyskupo, bajorų, bažnyčių ir vienuolynų — šiam teismui nepriklausė. Žemių savininkai žmones patys teisdavo.

Ne už ilgo po krikščionybės įvedimo buvo pastatytą keletas bažnyčių. Jų tarpe yra šv. Jono bažnyčia ir šv. Martino, dabar jau sugriuvus, bažnyčia.

Krikščionių dvasininkai daug prisidėjo prie Vilniaus miesto pagrąžinimo ir įturtinimo. Jie pastatė daug vienuo­lynų ir šiaip didesnių rūmų. Penkioliktojo amžiaus prad­žioje krikščionių dvasininkams priklausė veik trečia Vil­niaus dalis. Ant bažnyčių ir vienuolynų žemių noriai ap­sigyvendavę ateiviai — amatininkai ir pirkliai, nes jiems nereikėdavę mokėt jokių mokesnių ir dar jie, dvasininkų, globojami, gaudavę įvairių privilegijų. Tokiu keliu miestas ėmė dar sparčiau augti, statytis. Jis buvo tirščiau savo branduoly apgyventas, negu lig tam laikui. Jo santykiai su svetimais kraštais lyg ir gavus pripažinimą „de jure” pasidarė kur kas tampresni. Ypač pakilo prekyba.

Tačiau miestas neilgai žydėjo. Jau XIV amžiaus pa­baigoje prasidėjo eilė nelaimingų metų, kurių bėgyje Vil­nius buvo baisiausiai nuteriotas.

Prasidėjus Lietuvos karui su Kryžiuočiais, Vilnius nu­kentėjo nuo priešininkų į miestą įsilaužimo, kurs įvyko 1390 metais. Vilnius buvo laikoma, kaip jau minėjau, gan žy­mia tų laikų tvirtuma. Miestą gynė Aukštoji ir Žemoji pilys. Užklupus Vilnių Kryžiuočiams, kaip ir visados to­kiais atsitikimais, visi, ne tik paties miesto, bet ir gan to­limų apylinkių gyventojai, subėgo į pilį, sunešė ten savo visus turtus, kas tik buvo galima atvežti. Ir pily užsidarę lietuviai gynėsi nuo priešininko. Buvęs dargi paprotys, kad tie, kurie dėl kokių nors svarbių priežasčių nesuspėdavę į pilį patekti, galėdavę pereit į priešininko pusę nes priešininkas dažnai tokius gyventojus, jei jie geruoju nepasiduodavę, be gailesčio išžudydavęs.

Kryžiuočiai įsiveržę į miestą pasidarė sau stovyklą vietoje, kur dabar stovi Šv. Jurgio bažnyčia. Iš ten jie darydavo pilies puolimus. Lietuviai atkakliai gynėsi. Kry­žiuočiams per kurį laiką tik pavyko apardyt Žemosios pilies sienas ir padegt, pačią pilį.

Galų gale Kryžiuočiai įsiveržė į Žemąją pilį. Prasi­dėjo baisiausi plėšimai, žudymai. Kas tik gyvas Kryžiuo­čiams į nagus patekdavo, buvo be atodairos nužudomas. Turtus vokiečiai išsigabeno. Ir galą gale ta nelaime už­kluptas Vilnius baisiausiai nukentėjo. Ypač daug žalos pa­darė kilęs kovų metu – gaisras. Vietoje žydinčio miesto li­ko tik nualinti dirvonai, vėjas vien pelenus žarstė.

Turtus pagriebę kryžiuočiai skubiai išsidangino, vis tik Aukštoji pilis išsilaikė, nepasidavė Kryžiuočiams.

Sulygintas su žeme Vilnius dar ilgai neturėjo progos atsipeikėti: metams praslinkus Kryžiuočiai vėl puola Vil­nių, vėl jį plėšia, vėl naikina ir tiap pat skubiai vėl iš­nyksta jie iš Vilniaus.

Nuo karo smūgių, ir dėl laiko ir oro į mūrą veikimo, Aukštosios pilies didžioji siena žymiai apiro. Ypač 1396 metų kaitros kenkė. Iš istorinių dokumentą matyt, kad sie­na daugelyje vietų buvo visai išgriuvusi. Tarp kitko Lietu­vos žymus didžiūnas Monvydas skundėsi, kad Aukštoji siena užgriuvus jo daržus ir todėl jis turįs nuostolių. Tik pergyvenus Vilniui Kryžiuočių naikinimus, nespėjus atsipeikėti, miestą ištinka nauja nelaimė — gaisras, 1399 metų milžiniškas gaisras sunaikino Vilnių veik galutinai. Tarp nukentėjusių daugybės Vilniaus rūmų, buvo Katedra, Did­žiojo Kunigaikščio rūmai su ten buvusiomis brangenybėmis ir visais turtais.

Skaitant Vilniaus istoriją taip įpranti matyt gaisrų, bado ir karo sunaikinto Vilniaus vaizdus, kad tiesiog gau­ni įspūdžio kažkokių amžinai degančių, griūvančių ir nyks­tančių griuvėsių. Kronikose ir aktuose viens sunykusio Vilniaus aprašymas baisesnis už kitą. Sunkų versti lapus pilnus mylimo miesto kančių aprašymų!

Po minėtų gaisrų, kronikininkų žodžiais, baisus buvęs Vilniaus reginys: tik retos tuštumoje akmeninių sienų ir bokštų liekanos stoksojo. Visur, kur gyvas grakštus mies­to gyvenimas klestėjo buvo nuodėguliai ir pelenai. Pirma turtingų ir visu kuo aprūpintų gyventojų minios, dabar pavargę, sunykę, liūdnais šešėliais slankiojo tarp brangių jiems miesto degėsių. Tik viena jiems likę — maldauti iš praeivių pagalbos!

Turbūt dar ne sykį turėsiu priminti, kad Vilniaus is­torija tampriausiai surišta su visos Lietuvos istorija, kad Vilniaus nelaimės skaudžiai atsiliepdavo ir į viso krašto gyvenimą. Galų gale galima stačiai pasakyti — Vilniaus miesto istorija, tai, Lietuvos valstybės istorija. Taigi kaip tik tuo pat metu mes matome ir visame krašte didelę su­irutę. Prasidėjo bajorų vaidai, prasidėjo krašto gėrybių naikinimas. Taip reikalingos gausiems, iš visų pusių, kaip ir visados būdavo, kraštą apsupusiems priešams atremti pajėgos, buvo leidžiamos tarpusaviams ginčams ir nesu­tikimams išspręsti. Kraštas nuvargo, sunyko. Lietuva buvo reikalinga stiprios ir sumanios rankos, kuri ją būtų galė­jus iš tų daugybės nelaimių išvesti. Buvo gyvo reikalo suvienyt pajėgas, kad būt galima atsispirk priešų puoli­mams. Ištroškusi išmintingo vadovo Lietuva tikrai jo susilau­kė Vytauto Didžiojo asmeny. Vytautas tapęs Didžiuoju Lietuvos Kunigaikščiu sparčiai ėmė gydyt krašto žaizdas ir jam tas sėkmingai vyko!

Vytauto išmintingo valdymo pasekmės buvo tokios, kad Vilnius kartu ir visa Lietuva iš lengvo, bet neperstodama, ėmė atsigauti, taisytis, kilti ir tvirtėti. Krašto viduje įvyko ramumas. Buvo galimybės, atstatyt pilis ir, žinoma, pirmoje eilėje Vilnių, kaipo daugiausia nukentėjusį.

Vytauto narsumas ir diplomatiniai gabumai apsaugojo Lietuvos sienas nuo priešininkų puolimų. Ne tik pačioje Lietuvoje, bet ir svetimose šalyse, net pačiame kryžiuočių ordene, Vytautas buvo gerbiamas. Jis vien savo gudru­mu sulaikė kryžiuočius nuo Vilniaus puolimo pakartojimų. Iš rytų plūdo didžiausios ir galingiausios totorių gaujos. Totoriai, sumušę rusų kunigaikščius, prisiartino prie Lietu­vos sienų. Vytauto kovos su totoriais suteikė amžinos garbės jam ir visiems lietuviams, kaipo Europos išgelbėtojams nuo Azijos totorių puolimo. Lietuvos didžiojo valdovo išmintis buvo plačiai tuometinėje Europoje žinoma. Vytautui, nežiūrint jo noro ramiai gyvenant atstatyti kraštą, teko daug kariauti. Jis tik su rusais gyveno taikoje. Jo galybė ir visos Lietuvos gerovė vis kilo. Po Jogailos jungtuvių lenkai stengėsi visais būdais Lietuvą prijungt prie Lenkijos. Vytautas gi ir dauguma Lietuvos didžiūnų stengėsi Lietuvą užlaikyt laisva ir nepriklausoma šalimi. Ir štai, lenkai pamatę, kad Vytautui Lietuvą valdant kraš­tas ūmai pradėjo augti, žydėti, kad išnyko ten tarp bajorų ir atskirų pilių vaidai ir nesutikimai ir kad lietuviai vis aiškiau šalinasi lenkų, ėmė visais būdais Vytautui kenkti. Prasideda sunki, neatvirame lauke, bet slėpta iš pasalų kova lenkų prieš Vytautą. Lenkai išnaudojo visus būdus Vytauto sumanymams pakenkti.

Vytauto laikais Vilnius žymiai išaugo, praturtėjo.

Svetimų kraštų keliauninkų užrašuose randame, kad jau 1413 metais Aukštoji pilis buvusi atstatyta. Aplink ją stovėjusi aukšta akmeninė siena ir pylimas. Pilies sutvarkymas atitikęs tų laikų karo reikalavimams. Tarp kitų tos rūšies įtaisų buvę padarytos dvi požeminės galerijos, kurių tikslas buvo sujungti Aukštąją pilį su Žemąja. Žemoji pilis irgi turėjusi pylimą. Tačiau viduje pilių būta daugelio medinių namų, kuriuos tik vėliau pamainydavo akmeniniais. Žemojoje pily gyveno Vytautas ir jo dvaras. Aplink Di­džiojo Kunigaikščio rūmus buvo daugybė tarnybinių tro­besių: arklidės, svirnai, sandėliai.

Kitos miesto dalys tuo metu dar tebebuvo neatstatytos Visur stovėjo mažučiai mediniai namukai, tarp kurių tik bažnyčios daugumoje buvo akmeninės.

Vytautui Vilnių valdant buvo perstatyta ir Katedra. Senoji Katedra, apirus, mažutė, jau nebetiko tuometiniam Vilniui. Naujai pastatyta Katedra buvus gotikos stiliaus, daug didesnė ir gražesnė. Bažnyčia kaip iš viršaus taip ir viduje buvo daugybe brangių daiktų papuošta. Pats Vy­tautas ir jo žmona suteikė Katedrai gausių aukų. Karo metu su Kryžiuočiais buvo daug auksinių ir sidabrinių daiktų į Vilnių atgabenta; jų dauguma pateko Katedrai. Brangios ir tuo metu retos šventosios knygos, bažnytiniai indai, apeigų drabužiai ir šventųjų paveikslai buvo atiduoti naujai perstatytai Katedrai.

Vytautas turėjo artimų santykių su įvairiais, dažnai tolimais, kraštais. Todėl ir dalinai dėl plačių giminystės ryšių, Vytautui pasisekė pritraukti į Vilnių iš Rusų žemių, Konstantinopolio ir Vakarų Europos valstybių pirklius, amatininkus ir įvairiausius specialistus.

Vytauto kovos su totoriais 1397 metais baigėsi toto­rių nugalėjimu. Dalis paimtų į nelaisvę totorių buvo at­gabenta į Vilnių ir čia Lukišky apgyvendinta. Totoriai savo tarpe galėjo senais savo įpročiais vaduodamies laisvai gyvent: jie pasistatė sau mečetę, turėjo savo mulas. Aukš­tesniojo luomo totoriai ir Lietuvoje nenustojo savo privi­legijų — gavo žemės ir gyveno lygiai kaip ir kiti Lietuvos bajorai. Jų pareiga buvo karo metais išstatyti tam tikrą aprėdytos ir kovai paruoštos kariuomenės skaičių. Dau­guma neturtingųjų totorių liko, tarnauti Vytauto kariuo­menėje ir sudarė taip vadinamą Vytauto totorių sargybą. Be to, totoriai užsiimdavo smulkiąją prekyba, daržininkavimu ir t.t. Daug totorių tarnaudavo turtingiesiems Lie­tuvos bajorams. Nuo tų laikų ir paeina Vilniuje Totorių gatvės pavadinimas. Dabar ši gatvė yra vidumiesty, o tuomet ji buvo už miesto, per ją Pilis su Lukiškiais su­sisiekdavo.

Vytautas leido Vilniuje apsigyventi žymesniam žydų skaičiui. Nuo to laiko žydų gaivalas Vilniuje vis didėjo ir miesto gyvenime vis tolyn daugiau pasižymėjo. Vilnius Vytauto valdžioje sparčiai augo. Gyventojų skaičius pa­didėję buvo pristatyta puikiausių rūmų, bažnyčių, vienuolynų, prekyba vis plačiau vystėsi. Prekybai išsivysčius, Vy­tauto iždas iš įvairių prekybos mokesčių greit didėjo.

Praturtėjusį ir išaugusį Vilnių aplankė Jogaila. Vy­tautas suruošė svečiui iškilmes ir apdovanojo jį taip gau­siai, kaip galėjo tik Lietuvos Valdovas apdovanoti. Dovanų skaičiuje buvę: 180 000 sidabrinių rublių, keturiasdešimt brangiųjų kailių, šimtas jaunų kumeliukų ir šimtas eilių puikiausių drabužių.

Vytautas svetingumą rodė ne tik kviestiem ir laukiamiem svečiam atvykus, bet ir kiekvienas Lietuvą aplan­kęs svetimšalis rasdavo gyviausią pritarimą pagalbos ir pagarbos.

Vytautas kronikose užsitarnavo karščiausių pagarbos žodžių. Tarp kita ko keliauninkas Gilbert de Ganoy apie Vytautą rašo: „Tas Kunigaikštis yra didis valdovas. Kal­bama, kad jis privertęs pasiduot jo valdžiai dvylika ar try­lika valstybių. Savo reikalams savo arklidėse jis laiko, apie 10 000 žirgų. Trakuose jis turi didžiausią žvėryną, kuriame yra daugybė įvairiausių paukščių, žvėrių ir gyvu­lių: taurai, laukiniai asilai, šernai, laukiniai arkliai, meškos, briedžiai, stirnos ir dar daug kitokių retai sutinkamų gyvulių„.

Išmintingas valdovas Vytautas; rūpindamasis Vilniaus gyventojų medžiagine padėtimi, atleido neturtingiesiems įvairius mokesčius. Vytautas daug triūso padėjo atstaty­damas sostinę, todėl jo laikais Vilnius buvo laikomas vienu didžiausiu Europos centru. Vilniaus prekybos santykiai su plačiuoju pasauliu buvo kuo geriausi.

Lietuvos valstybė augo, stiprėjo, pagaliau buvo pa­ruošta dirva Lietuvos savarankiam, laisvam nuo lenkų įta­kos, gyvenimui. Vytautas dėjo visas pastangas atsikratyti lenkų. Tačiau Vytautui tas žygis ne geriausiai sekėsi, nes lenkai kaip įmanydami kenkė jam, Lenku bajorų tikslas buvo, remiantis Jogailos su Jadvyga jungtuvių aktu, kurs surišo Lietuvą su Lenkais, laikyti Lietuvą savo įtakoja ir naudotis jos turtais. Jiems rūpėjo be to ir geras, darbštus lietuvis – darbininkas, kurio pagalba jie galėjo krautis sau turtus.

Lenkų globa — buvo sunkiausi Vytautui pančiai. Metraštininkai nurodo, kad Vytautas sukvietęs visus Lie­tuvos bajorus į Vilnių tikslu juos visus įtikint kad pasi­duodami lenkams, lietuviai žemintų patys savę, kad Lie­tuvos kraštas yra Lenkų skriaudžiamas ir kad tik Lietuvai savarankiai tvarkant savo gyvenimą gali būti ji turtinga ir laiminga. Radęs viso krašto savo sumanymams pritarimo, Vytautas ėmėsi darbo. Lenkai pamatę kad Lietuvos Didysis Kunigaikštis jiems pradėjus kištis į Lietuvos reikalus yrą rimtas jų priešininkas ir kad lietuviai griežtai yra priešingi jų norams sujungt abi valstybes. Ir štai prasideda sunkį kerštingą kova tarp Lenkijos bajorų ir Lietuvos. 

Lenkai tačiau privertė dalį Lietuvos bajorų pasirašyt Gorodlėje uniją. Tai buvo skaudus Lietuvai aktas. Maty­dami lietuvių nenorą dėtis su Lenkija, lenkai pasistengė patrauki savo pusėn Lietuvos bajorus. Buvo duotos Lie­tuvos bajorams lenkų šlėktų privilegijos ne tik Lietuvoje bet ir visoje Lenkijoje. Nors tokiu būdu lenkai ir įgijo Lietuvoje gana daug savo šalininkų, tačiau dauguma lietuvių pasiliko ištikimais savo kraštui ir visur ir visuomet, jei tik pasitaikydavo galimybė, stengdavosi parodyt, kad Lietuvos reikalai yra saviti ir kitokį, negu Lenkų reikalai.

Vytautas, norėdamas atsikratyti Lenkų globos, nutarė vainikuotis Karaliaus Karūna. Šitą jo norą Rymo Imperatorius Zigmuntas pilnai palaikė, Vytautas, pasinaudoda­mas pirmiausia proga, 1429 m. Lucke įvykusiu keleto tuo­metinių Europos valdovų suvažiavimu, kuriame tarpe kitų buvo Rymo, Danijos ir Lenkijos karaliai ir Krymo chanai, stengėsi iš Lenkijos karaliaus ir senato išgaut sutikimą karaliaus karūna vainikuotis. Ir karalius ir visi Lenkų se­natoriai griežtai tam priešinosi. Nieko negelbėjo ir Rymo Imperatoriaus Zigmanto pritarimas. Jogaila dar susivažia­vimui nepasibaigus apleido Lucką, nes nedrįso atvirai priešintis Vytautui.

Šitas įvykis galutinai įtikino Vytautą, kad lenkai yra jo griežti priešininkai, su kuriais geruoju susitart nėra galimybės ir norint, išlaikyti Lietuvos nepriklausomybę su jais tenka tik kovoti.

— Jei norėsiu — padarysiu saviškai! rūsčiai tarė įvažiuodamas iš minėto susirinkimo Vytautas.

Nuo to laiko, siekdamas užsibrėžtojo tikslo, Vytautas griežčiau elgiasi su lenkais ir nebepasitiki jais.

Rymo Imperatorius Zigmuntas netik palakė Vytauto norą vainikuotis, bet ir prižadėjo atsiųsti į Vilnių karaliaus karūną.

Vytautas nusprendė vainikuotis, į Lietuvos sostinę Vilnių, kur visą laiką buvo sukauptas valstybinis darbas, Vytautas sukvietė daugybę aukštųjų svečių. Kviestųjų tarpe minimi: Maskvos ir Tverio kunigaikščiai, Ordeno Magistras, Totorių chanai, Lietuvos ir Rusų didžiūnai ir bajorai. Į šias iškilmes taip pat atvyko ir Lenkijos ka­ralius Jogaila.

Buvo viskas iškilmei paruošta, tik laukė Vytautas Zigmunto pasiuntinių su karūna. Dar lig šiol nepamiršti liaudyje pasakojimai apie tos iškilmės puikumą. Į Vilnių suvažiavę tūkstančiai didžiūnų. Jiems priimti buvo paruo­šta daugybė puikiausių rūmų. Viskas turtingiausiai pa­puošta. Svečiams vaišinti buvę papjauta daugybė jaučių, daugybė paukščių ir įvairiausių laukinių gyvulių. Alaus ir vynų statinės, medaus ir vaisių daugybė buvo iš anksto pa­ruošta. Visi lietuviai ir kviestieji svečiai laukė valandos kada bus galima pradėt retas džiaugsmingas iškilmes.

Laukė Vytautas su svečiais pasiųstos karūnos. Ta­čiau štai atėjo paskirtoji diena, o karūnos nėra. Nėra ir sekančia diena, Nėra ir vėliau.

Veltui Vytautas laukė. Lenkai išgirdę apie jo norą vainikuotis, nutarė kokių nors būdu sukliudyti jam tai atlikti. Ir štai kitokiu būdu negalėdami savo tikslo pa­siekti, jie išstatę visur savo sargybas, kurių vienai į rankas ir pateko Zygmunto siųstieji pasiuntiniai su karūna. Lenkai karūną sulaikė, ši žinia į Vytautą padarė sunkiausi įspūdį. Senas pražilęs Vytautas negalėjo pakelt šio niek­šiško įžeidimo. Kreipėsi jis į Jogailą ir prašė kad už­tartų jį prieš lenkus. Tačiau jokio atsakymo nuo Lenkų karaliaus jis negavo.

Lietuvos galiūnas, paskutinis jos galingas užtarėjas Vytautas mirė tais pat 1430 metais. Sunkios buvo pasku­tinės Vytauto dienos. Jis paliko kraštą tuo metu, kada kaip tik svetimieji, laukė Vytauto mirties ir ruošėsi Lietuvą pavergti.  

Vytautas mirė Trakų pily. Paskutinėje savo gyvenimo valandoje Vytautas kreipėsi į Jogailą šiais žodžiais:

— Neleisk skriausti Lietuvos. Neatimk jos teisių, grąžink jai laisvę!.. –

Didžiojo Vytauto išmintis, narsumas, sugebėjimas val­dyti kraštą ir apginti jį nuo gausių priešininkų, apsaugojo Lietuvą nuo iširimo ir pražūties. Jam mirus, netrukus pra­sidėjo Lietuvoje suirutė! Vilnius po Vytauto mirties nuo gaisrų, plėšimų ir netvarkos žymiai nukentėjo. Žydėjusi Vytauto sostinė buvo apiplėšta ir paniekinta, buvo sten­giamasi ją paversti paprastu Lenkijos karalystės miestu. Buvo paskiriami Vilniaus valdytojais vaivadai ir vyskupai. Jų globojamas Vilnius ėmė skursti. Lietuviai stengėsi iš­laikyt savo krašto ir kartu sostinės Vilniaus neprildausomybę, ir kiek įmanydami priešinosi lenkams. Tačiau lenkų gaivalas Vilniuje, Lenkijos karalių globojamas, vis labiau įsigali.

Lietuvos bajorai kovose su Lenkijos bajorais griebda­vosi dargi tokių priemonių. Kunigaikštis Kazimieras 1400 metais atvyko į Vilnių. Lietuviai slapta nuo lenkų Vil­niaus katedroje paskelbė Kazimierą Didžiuoju Lietuvos Kunigaikščiu. Lenkai sužinojo tik tuomet, kada kuni­gaikštis Kazimieras jau buvo Lietuvos ir Vilniaus valdo­vas. Lenkams tas labai nepatiko. Tačiau jie nieko prieš tą Lietuvos žygi išlaikyt savo krašto nepriklausomybę nedrįso padaryti.

Kunigaikštis Kazimieras Uoliai ėmėsi darbo: tvarkė kraštą, pagražino Vilnių. Jis dargi išmoko lietuvių kalbos, kurios Varšuvoje gyvendamas pirmiau nemokėjo. Jo pa­kviestieji vienuoliai Bernardinai pasistatė čia bažnyčią ir įsteigė mokyklas, žymiai padėjo sukultūrinti miestą. Kunigaikščiui Kazimierui Lietuvą valdant Vilnius turėjo progos kiek atsipeikėti nuo anksčiau pakeltų smūgių. Vėlesnieji Vilniaus valdytojai kunigaikščiai Aleksandras, Zigmantas, ir Zigmantas Augustas dažnai pačiam Vilniuje gyvendami puošė jį ir padėjo augti.

Lietuvių troškimai ir mintys gyvai atsispindi Vilniaus bajorų pareiškime, kurį jie padavė tik išrinktam Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Aleksandrui. Kazimiero sūnui.

Jie pabrėžė, kad Lietuvos valdovas turi kraštą valdyti ne vien Romos įstatymais remdamasis, nes jie yra apgau­lingi, nepatarė vaduotis nei Čekų ar Vokiečių statutais, bet valdyti Lietuvą sekant teisingais ir teisėtais Didžiojo Vytauto palikimais ir Lietuvos senovės papročiais.

— Jei tu tą išpildysi, būsi lygus kiekvienam pasaulio valdovui, jeigu musų prašymą užmirši ir iš to garbingo kelio pasitrauksi, tapsi mūsų ir savo pražūties priežas­timi, — pridūrė jie.

Aleksandras jau savo kunigaikštavimo pradžioje paste­bėjo, kad Vilniaus teisės ir įstatymai yra žymiai praėjusių perversmų supainioti ir neaiškūs. Jis tam tikru aktu su­traukė visas anksčiau įvairių valdovų duotas privilegijas, praplatino jas, įstatymus sutvarkė ir tokiu būdu išvedė miestą į aiškų teisės ir teisėtumo kelią. Aleksandras suteikė visiems be tikybos ir tautos skirtumo gyventojams teisę rinktis sau teisėjus. Tokiu būdu išrinktų teisėjų buvo to­kia didelė valia, kad jie galėjo net mirties bausmę vartoti. Kaip minėta jau teisė, taip lygiai ir svarstyklių teisė, kuria einant miestas galėjo, paėmęs savo naudai tam tikrą mo­kesnį, sverti įvairias prekes, priklausė taip vadinamai Mag­deburgo pilies teisei, kuri buvo Vilniui suteikta įvedus ten krikščionybę. 

Prekybos srity veikė tokie įstatymai: Vilnius turėjo gelumbės dirbimo, alaus, midaus, apynių ir vyno pardavi­nėjimo išimtinę teisę (monopoliją). Rotušė sekė, kad šioje srity nebūtų prasižengimų ir kad pirkliai be jos žinios tų prekių nepardavinėtų. Vilniaus pirkliai turėjo dar vieną privilegiją: jie ne tik pačiam mieste, bet ir visam krašte, buvo atleisti nuo mokesčių. Jie naudojosi teise gabenti prekes Nemunu per Kauną be jokio mokesnio.

Monopolizuotų prekių tarpe matome ir vašką, ku­rio gamintis dargi Kunigaikščio ir vyskupo gamyklos neturėjo teisės daugiau negu savo reikalams išpuola.

Jau minėjau, kad dar Gedimino laikais Vilnius pra­dėjo prekybos santykius su plačiuoju pasauliu. Vėliau gi Vilniaus prekyba vystėsi augo, kol pats miestas tapo vienu žymiausių prekybos centrų. Dauginusia toje srityje Vilniui padėjo jo geografinė padėtis: per Vilnių susisiekdavo rytų pirkliai su Vakarų Europa. Čia jie turėdavo savo sandeliūs, namus ir krautuves.

Vilnius veik nuolatos prekiavo su Pskovo, Rygos pirkliais. Laikui bėgant Lietuvos sostinę pasiekė ir tolimesnių kraštų — Novgorodo, Pavolgio miestų, dargi Krymo ir Konstantinopolio pirkliai. Iš vakarų pusės prekyba nei tru­pučio nebuvo silpnesnė. Lenkų žemės, Dancigas, Prūsija, Silezija, Vengrija ir Skandinavijos kraštai dažnai atsiųsdavo savo prekes ir gabendavosi sau kaip Lietuvos taip ir iš tolimesnių rytų kraštų kailius, kviečius ir kitas prekes. Rytų gražiausi kilimai buvo gabenami per Kijevą ir Krymą; kailiai iš Maskvos ir šiaurės rusų žemių dalies. Yra užsi­likę žinių, kad lietuviai druską gabendavę iš Krymo ir už jos vežimą mokėdavę 10 vilyčių.

Jau tuomet sėjamų kviečių ir rugių Lietuva savo rei­kalui nesunaudodavo ir gausius likučius siųsdavo į Maskvą ir kitas Rusų žemes, taip pat ir į tolimą Konstantinopolį.

Lietuvos vaisiai buvo žinomi ne tik artimesniuose kraštuose — Prūsuose, Rygoje, bet ir Maskvoje

Ypač gyva buvo prekyba sidabru ir brangiaisiais akmenimis. Sidabras buvo gabenamas per Lietuvą Rusijos pirklių. Istoriniuose dokumentuose tarp kitų šitoks atsitikimas užrašytas užsiliko: Tuo metu garsaus ir turtingo Možaisko miesto pirkliai per Lietuvą gabeno slapta 20 grivnų sidabro. Pirklius Vilniuje pagavo ir jų sidabrą lietuviai kon­fiskavo. Pirkliai apsiskundė Maskvos didžiajam kunigaik­ščiui. Dėl šito įvykio tarp Lietuvos ir Maskvos didžiųjų Kunigaikščių eita labai karštų diplomatinių ginčų. Bylos galas, tačiau nežinomas.

Štai šitokiu būdu lietuviai kovojo su pirkliais, kurie nenorėjo, užsimokėti nustatytų tranzito mokesčių.

Lietuva dalgius gaudavo (ne tik sau bet ir rusams) iš štirijos.

Jei tokia plati buvo lietuvių prekyba su tolimais kraš­tais, suprantama su Pabaltjūrio ir artimesnėmis šalimis buvo dar tampresni prekybos ryšiai. Per Rygą lietuviai gaudavo arklius, alavą, paraką, džiovintas ir sūdytas žuvis ir kitas svetimų kraštų prekes.

Ekonominiame Lietuvos Valstybės gyvenime būta ir sunkesnių laikotarpių, kuomet tekdavo griebtis griežtesnių priemonių, kad išvest kraštą iš sunkios padėties. Taip, pa­vyzdžiui, XIII amžiuje maisto produktų netik negalima buvo išvežti į svetimas šalis, bet ir savo reikalui jų nepa­kako. Tuo reikalu buvo išleistas tam tikras įsakymas, ku­riuo buvo draudžiama maistą gabenti į užsienį.

Tarp prekių mažiau išsiplatinusių Vilniaus rinkoje ga­lima pažymėti Vengrijos vyną ir kitus aukštesniems luo­mams reikalingus daiktus. 

Prūsija iš Lietuvos gaudavo didžiausią išvežamų pre­kių dalį, kaip grūdus, linus, kanapes, apynius, lašinius, vašką, medų, miškų medžiagą, degutą, kailius, smalą, žuvis ir galvijus. Be to, Lietuva iš senybių garsi buvo savo gintaru, kurį Baltijos jūros bangos išmesdavo į krantą. Gintarą lietuviai, naudodavo įvairiems papuošalams dirbti. Tačiau viso gaunamo gintaro jie nesunaudodavo ir gan žymius likučius išveždavo į svetimus kraštus. Lietuvai gintaro pre­kyba duodavo žymaus pelno. Dalis gintaro kaip iš didžiau­sio Lietuvos žemių prekybos centro — Vilniaus buvo kitų kraštų ir į Prūsiją gabenama. Iš tolimiausių kraštų atplaukdavo pirkliai į Lietuvos pajūrį pirktis sau gintaro ir plačiai išnešiodavo žinias apie šalį kur (vienintelė pasaulyje vieta) randamas gintaras.

Lietuva savo reikalams ar nesuspėdavo ar dar nesu­gebėdavo pagaminti visų daiktų. Todėl daug prekių buvo gabenama iš užsienio. Jų tarpe žinoma yra žymi dalis to­kių, kurių visai Lietuvoje nebuvo. Vakarų Europa per Vil­nių Lietuvai pristatydavo: geresnės rūšies gelumbės, šilki­nių daiktų, plonosios drobės, geležies dirbinių, vario, įvai­riausių brangiųjų akmenų, stiklo, cukraus, citrinos, arklių, jiems balnų ir pakinktų. Nors ir yra žinių, kad druską lietuviai gabendavę iš Krymo, tačiau tos druskos nepa­kakdavo, nes ją sunku buvo atgabent, tad reikėdavo druskos pirktis taip pat ir iš vakarų Europos. Be Vilniaus pirklių gan plačiai druska prekiavę ir Kauno pirkliai Lietuvos sostinė — Vilnius turėjo sukaupus savyje vyriausį prekybos judėjimą. Ir dėl tos priežasties gan sparčiai augo turtėjo ir arti susidurdama su kitų kraštų kultūringais žmonėmis — švietėsi.

Kailių prekyba Vilniuje buvo didesnė, negu bet kuriame kitame tuometinės Europos mieste. Vakarų Europoje kur kas anksčiau išnyko didieji miškai, išnyko iš ten ir laukiniai gyvuliai, kurių kailiai buvo vartojami drabužių gaminimui. Dalinai Lietuvoje ir ypač Rusų žemėse miškai tada dar tebebuvo nejudinti. Miškuose gi būta daugybės laukinių gyvulių, kurių kailiais per Vilnių ir buvo prekiau­jama su Vakarų Europa. Jei palygint Vilniaus kailių prekybą su kitais miestais, pamatysime, kad kitur, pavyzdžiui, Liub­line, Poznaniuje, Krokuvoj, Dancige ir Torne kailiai buvo pardavinėjami tik tam tikrais laikotarpiais, o Vilniaus kailių prekyba niekad nesustodavo, nuolat auga, tvirtėja. Be to, Vilniuje pardavinėdavę kailius geriausios rūšies. Kroniki­ninkų žodžiais, Vilniuje kailiai buvo parduodami tokie, ko­kių retai kitur pasitaikydavo. Geresnieji kailiai į Vilnių buvę gabenami iš tolimųjų šiaurės kraštų. Vieta, kur dabar yra Vokiečių gatvė su artimesnėmis sritimis, buvęs svarbiausias kailių prekybos centras.

Vilnių lankydavo dargi anglų ir olandų pirkliai, kurie atveždavo savų kraštų išdirbinius ir pardavinėdavo juos nešiodami po labiau apgyventas Lietuvos vietas. Vilniaus gyventojų tarpe buvo daugybė svetimšalių, kurie naudojosi Lietuvos valdytojų įvairia paspirtimi. Daug pirklių į Vilnių vykdami tik trumpam laikui, pamėgdavo jį, susiprasdavo su vietiniais gyventojais, dažnai ir pasilikdavo gyventi Lietuvoje.

Prekės buvo gabenamos ne tik žemės keliais bet ir vandeniu. Iš Vilniaus per Kauną Lietuvos pirkliai turėjo gan patogų susisiekimą Nemunu. Vandens keliais pirkliai taip plačiai savo prekių gabenimui į užsienį naudodavęsi, kad Neris dažnai įvairiausiais laivais buvęs arti Vilniaus užpildytas ir vėlesniems laivams tekdavę sustoti gan toli nuo paties miesto, kad sulaukus eilės priplaukt prie iškro­vimo vietos.

Lietuvos valdovų buvo rūpinamasi, kad taip plati prekyba duotų pelno ir valstybės iždui. Tuo tikslu bu­vo leidžiama įvairių įsakymų, parėdymų. Jų tarpe mato­me didžiojo kunigaikščio Aleksandro įsakymą, kuriuo ei­nant visi užsienio pirkliai atvykę į Vilnių turėdavę apsi­gyventi tam skirtuose Pirklių Rūmuose. Jie turėjo visas prekybines operacijas daryti atvirai, valdžios atstovams kontroliuojant, ir užsimokėti nustatytus valdžiai mokesčius.

Dabar Vilniuje stovi Treybės Vienuolynas (Didžiojo­je gatvėje), kur anais laikais stovėjo erdvūs ir gražūs Pirklių Rūmai. Tie rūmai buvę vieni brangiausių ir gra­žiausių tuometinės statybos pavyzdžių.

Keliauninkų, lankiusių Vilnių, užrašuose dažniausia sutinkame tų rūmų smulkius aprašinėjimus, pastabas ir apie jų patogumą, gražumą ir erdvumą. Šitokiu būdu Vilnius, prekybai vystantis, augo ir tvirtėjo.

Be to, Vilniaus ūgiui daug padėjo ir ta aplinkybė kad didieji Lietuvos kunigaikščai vėl ėmė gyventi pa­čiame Vilniuje. Taip, kunigaikštis Aleksandras mėgo šį gražų tuo metu ir gyvą miestą ir persikėlė čion su visu savo dvaru. Pats didysis kunigaikštis ir jo artimieji — bajorai ėmė statyt naujus Vakarų Europos stiliaus puikius rūmus ir dar labiau pagražino miestą. Ypač daug naujų bažnyčių, vienuolynų ir šiaip gražesnių rūmų buvo pastatyta XV amžiaus pabaigoje. Laikui bėgant ne tik išnyko iš ankščiau užsilikę miesto vidury tušti žemės plotai ir dargi miškai, bet jau miesto centre pritrūko vietų nau­jiems namams statyti. Bajorai tada rado tokią išeitį: atpirkinėjo nuo neturtingųjų miestelėnų namukus ir žemės plotus ir statydavo ten savo puikiuosius rūmus. Bet į tą reikalą įsikišo didysis kunigaikštis, ir uždraudė bajorams atpirkinėt nuo neturtingų miestelėnų namus. 

Šis žygis buvo padarytas todėl, kad bajorai supirkdami nuo miestelėnų namus ir žemes skriausdavo valsty­bės iždą, į kurį mokesčius mokėdavo tik miestelėnai, gi bajorai nuo jų buvo laisvi. Turtingas ir didelis miestas nebuvo aprūpintas tin­kamai ir tų laikų reikalavimams atsakančia tvirtove. Dar XVI amžiuje tik Aukštoji ir Žemoji pilys galėjo šiek tiek priešininkui atsispirti. Bet tos pilys buvo dalinai apirę, susenėję ir negalėjo atstoti tvirtovės. Mažai ką toje srity galėjo padėt ir visą miestą juosianti siena ir pylimas. Siena buvo daugiausiai medinė ir tik dalinai akmeninė, taip pat sena ir apirus. Miestas išaugo iš seniau aprėžtų sienų: už pylimo dar toli tesėsi priemiesčiai, neturtingųjų Vilniaus gyventojų bakūžės. Priemiesčių gatvės nebuvo suderintos su svarbesnėmis miesto judėjimo srovėmis. Senųjų rūmų ir bokštų aptrešėję liekanos, niekam nerei­kalingos, tebestūksojo pačiam mieste ir jo pakraščiuose. Karo technika taip toli buvo jau nužengus, kad miestas nežiūrint senų pilių, sienų ir pylimų buvo visai nuogas, nhuo priešų puolimų neapsergimas.

Aleksandras matydamas, kad Vilnių supa iš visų pu­sių priešininkai, sumanė aplink visą miestą apvest aukštą mūrinę sieną. Tačiau dėl neturto kai kurių miesto dalių gyventojų, teko sutikti, kad jie nors medinę aukštą tvorą užtvertų. Bendrai visą tą darbą turėjo atlikt patys gy­ventojai, kiekvienas per savo žemę pastatydamas ar mu­rinę sieną ar, kunigaikščiui leidus, tvorą. Nuo tų pareigų niekas, dargi vyskupas ir bajorai, nebuvo, atleidžiami. Ku­nigaikščio įsakymuose tarp ko kito pabrėžiama, kad jeigu kieno nors namas stovėjo vietoje, kur miesto vaivados nurodymais turėjo eiti siena, tuos namus buvo įsakyta nugriauti. „Tegul geriau — ten buvo sakoma, — vie­nas nukentės, negu visą miestą statyti į pavojų“. Taip buvo svarbu kuo greičiau užbaigti sienos statymą, kad net buvo išleistas įsakymas kuriuo visi Vilniaus gyventojai buvo atleisti nuo karo pareigų ir mokesčių. Ištikus ka­rui jie turėjo tęsti savo darbus dargi ir tuomet, kada būtų pašaukti kraštą ginti visi Lietuvos gyventojai, bajorai ir didžiūnai. Minėtuose įsakymuose buvo numatyti dargi ir tokie atsitikimai; jei kurio nors vienuolyno ar bažnyčios dvasininkai, kurių namai praeina prie pat statomos sienos, nenori ar negali pastatyt mūrinės sienos, turi būt jų namai sukeisti su kito miestelėno namais, vidury miesto su sąlyga, kad jis apsiimtų pastatyti jam išpuolančią sie­nos dalį. Sienoje buvo iškirsti 5 vartai. Prie vartų buvo sta­toma nuolatinė sargyba, kurios užlaikymui nuo kiekvieno įvežamo į miestą prekių vežimo buvo imamas tam tikras mokestis. Tačiau ne visi įvažuojantieji į miestą turėjo kuo užsimokėti. Nuo neturtingų buvęs imamas nuo kiekvieno vežimo toks akmuo, kurį suaugęs vyras vos gali pakelti, ši rinkliava tesėsi dvejus metus.

Sienos statymo pradžia buvo iškilmingai švenčiama. Gausios Vilniečių minios su dvasininkais ir šventais pa­veikslais priešaky apėjo visą miestą. Iškilmingoje procesijoje dalyvavęs pats didysis kunigaikštis, Vilniaus vy­skupas, bajorai, valdžios atstovai, paskui juos atskiri Vil­niaus amatininkų cechai su savo ženklais. Pašventinus vyskupui pirmuosius sienos akmenis, prasidėjo iškilmės: buvo šaudoma iš patrankų, septynios bažnyčios skambino varpais. Prie Medininkų (dabartinių Aušros) vartų pro­cesija apsistojo. Ten buvo padėtas didelis pamatinis kampo akmuo, kurio į tam tyčia iškaltą vietą padėta buvo, sidabrinė su atitinkamu užrašu lenta ir keletas Lietuvos pinigų. Vyskupas atskirai vartus pašventino. Vėliau di­dysis kunigaikštis, vyskupas, bajorai ir valdžios atstovai padėjo kiekvienas po akmenį į vartų pamatus. Užbai­gus procesijai kelionę aplink miestą, didžiojoje rinkoje minlia giedojo bažnytinį himną: „Tave, Dieve, garbiname“.

Iš viso, kaip minėjau, buvo 5 vartai; Medininkų, Vilniaus vartai, per kurios buvo išeinama į Nerį, Trakų, Spaso ir galų gale Pilies vartai, į sienos vidurį pateko ne visas miestas, bet tik tirščiau apgyventi plotai.

Vėliau tų 5 vartų nepakako ir teko iškirst naujus: Rūdnikų, Totorių, Subačio, Bernardinų ir, taip vadinamus „Slapiuosius“ vartus.

Maždaug tuo pat metu įvyko žymių permainų ir miesto vidury. Ten vieton nepastovių kelių ir gatvių, kurių kryp­tis dažnokai mainės, buvo griežtai nustatytos gatvės ir aikštės. Ypač kliudydavo pastoviai nusistatyti gatvių ir skersgatvių kryptį priešininkų puolimai ir gaisrai, po kurių naujai statomieji namai jų kryptį keisdavo. Gatvių, aikščių, skersgatvių ir miesto dalių pavadinimai lygiai buvo nepastovūs, nes įvairių tautų ir papročių Vilniaus gyventojai kiekvieni savaip juos vadina. Todėl senovės aktuose pasitaiko tokių atsitikimų, pavyzdžiui, Pilies gatvė kai kur vadinama Plačioji, ar Didžioji, dargi Didžioji miesto gatvė. Dažnai gatvių ir miesto dalių pavadinimus painiojo ta aplinkybė, kad senoviniai lietuvių pavadinimai vėliau įsigalėjusių slavų buvo savotiškai iškraipomi, savaip aiškinami ir suprantami.

Pastovesnio krypsnio ir geriau susekamų gatvių tarpe yra: Pilies kelias, kurs vėliau virto to paties vardo gatve. Kuri eina lig pat šv. Jono bažnyčios. Toliau eina Didžioji gatvė, paskui Aušros Vartų gatvė ir patys Aušros Vartai. Taip pat senos gatvės yra dabartinės Vokiečių, Rūdininkų ir Stiklių gatvės.

Ypatingu ir visai skirtinu savo gyvenimu gyveno Jatkų ir Žydų gatvės, kurių rajone buvo Vilnius žydų branduolys. 1633 metų įstatymu žydams buvo leista tik šitose gatvėse gyventi, pirkliauti ir užsiimti įvairiais ama­tais. Tik čia jie galėjo turėt nejudinamą turtą: žemę, namus. Jie mokėjo tokius pat mokesčius kaip ir visi kiti vilniečiai. Bet jų teisės buvo šiek tiek susiaurintos: jie galėjo galvijus pirktis tik savo reikalui, bet ne pardavimui. Smulki prekyba žydams irgi nebuvo leista. Jie tik didelėm partijom galėjo parduoti: midų, degtinę, alų, silkes, druską ir t.t. Degtinę ir alų žydai privalėjo pirkti nuo šlėktų. Amatininkų cechuose žydai negalėjo dalyvauti, jie galėjo aptarnaut tik žydų reikalus. Žydai turėjo iš viso 12 viešu krautuvių, kur pardavinėdavo: auksą, sidabrą, brangiuosius akmenis, rytų kilimus, šilkus, kailius ir pana­šias prekes.

---

Didieji Lietuvos kunigaikščiai nuo XVI amžiaus per­kelia savo nuolatinę rezidenciją į patį Vilnių. Todėl teko žymiai taisyti ir didinti Žemosios pilies kunigaikščio rū­mus, kurie buvo labai apleisti, nes anksčiau kunigaikščiai, jų tarpe Vytautas ir Kazimieras, nuolatos gyveno Trakuose ir Vilniuje lankėsi tik ištikus reikalui. Kunigaikščio Alek­sandro žmona, Maskvos kunigaikščio Jono duktė, padidino kunigaikščių rūmus, pristatydama prie senųjų daug naujų trobesių. Jai teko dargi atpirkti nuo gretimų žemės savi­ninkų kunigų kai kuriuos žemės plotus, nes jau nebepa­kako vietos išplėstam kunigaikščio dvarui.

Aukštojoje pily Aleksandro laikais buvo įkurta ginklų dirbtuvė ir arsenalas (sandėlis). Vilniuje gaminami ginklai buvę nė kiek neprastesni už užsienio ginklus. Jų pagra­žinimais dargi svetimšaliai gerėdavęsi.

Kunigaikščio Zigmanto rūpesniu buvo įrengta didžiau­sia biblioteka.

Ir štai vėl pražydusį miestą, ištinka vėl nelaimė: di­dieji gaisrai. Ypač 1513 ir 1530 metais buvo skaudūs gaisrų naikinimai. Tada sudegė senoji Katedra, Žemoji pilis ir daugybė puikiųjų Vilniaus rūmų. Dešimtimis metų krautos, rūpestingai dabojamos kultūros (knygos) ir šiaip brangenybės žlugo liepsnoje. Ir vėl pamatome pelenus ir trobesių liekanas, vėl gyventojai atsiduria neturte ir be padangtės.

Tų laikų Vilniaus atstatytojų tarpe svarbiausią vietą Užima Vilniaus burmistras Ulrichas Hosius. Jis atstatė pilies rūmus, daug bažnyčių ir tvirtovę. Šis žymus mūsų senosios sostinės darbuotojas taip pat pastatė tiltą per Nerį (Žaliuoju dabar vadinamas), kelius malūnus, ligoninę (prie Treybės bažnyčios) ir daugybę kitų trobų.

Neries tiltą, pastatė Ulrichas Hosius savo lėšomis. Už tat jam buvo leista imti nuo visų tiltą pervažiuojančių tam tikrą mokestį: nuo šieno, duonos, malkų, vienu arkliu vežamo vežimo buvo mokama po vieną avalą arba dinarą, nuo vežimų su įvairiom prekėm — 3 dinarai. Nežiū­rint tų mokesčių, tas tiltas suteikė didžiausią gyventojams naudą. Anksčiau su priemiesčiu, kurs buvo išsiplėtęs už Neries, buvo susisiekiama tik laivais ir keltais (paromais), kas daug laiko ir lėšų atimdavo. Tačiau lėšos šio tilto pastatymui buvo taip didelės, kad jas minėtais mokesčiais surinkti buvo gan sunku. Ir todėl buvo užginta ant Neries statyt tiltus gan plačiame ruožte: tarp Kernavos ir Bistricos upės. Lygiai buvo draudžiama statyti ir pėstiems tilteliai ir keltai. Buvo visi verčiami naudotis Ulricho Hosiaus pastatytuoju tiltu. Nuo tilto mokesčių buvo atleisti tik dvasininkai ir šlėktos. Iš tų pačių lėšų buvo reikalui ištikus tiltas remontuojamas (taisomas). Padengus tilto statymo išlaidas, tilto pajamos buvo skirtos įvairiems miesto reikalams, tarp kitko prie Treybės bažnyčios ligoninės išlaikymui. Seniausiai statyti 3 tiltai per Neries upę buvo šiose vietose: Antakalnio tiltas, ir dabar toje pat vietoje tebestovi, Bernardinų, ties jų vienuolynu, ir Spaso tiltas, arti to paties vardo vartų.

Vilniaus priemiesčiai taip pat sparčiai augo. Šnipiškiai, pirmas vos keletas mažų tarp miškų išbarstytų grintelių, taip padidėjo, kad neužilgo susiliejo su pačiu miestu. Savo vardą Šnipiškiai, istorininkų tvirtinimu, gavę nuo ten gyvenusio turtingo pirklio Šnipio. Šnipiškiuose buvo daug įvairiausių dirbtuvių, kurių tarpe žymiausią vietą užima plytinės. Ypač daug plytų dirbtuvių atsirado šešioliktame amžiuje kuomet miestas pradėjo plačiai statytis, ir buvo reikalaujama daug statomosios medžiagos. Lietuvos bajorai ir didžiūnai noriai Šnipiškiuos statė sau rūmus, nes ten buvo daug laisvos žemės ir gan gražios vietos. Ne tik Valavičiai, Sapiegos, Žoromskiai ir kiti Šnipiškiuos turėjo savo rūmus, bet ten buvo pastatyti ir svetimų valsty­bių atstovams puikūs rūmai. Tokių rūmų reikalingumas jau buvo senai jaučiamas. Mat, anksčiau, kol tų rūmų nebuvo, atvykstantiems Maskvos kunigaikščių, Totorių Chanų, Vokiečių Ordenų ir kitų valstybių pasiuntiniams Vilniaus gyventojai turėjo savo namuos duoti butą, kas ne visuomet, suprantama. abiem pusėm buvo patogu. Ten pat miestas pastatė karčiamą, kurioje pardavinėjo midų ir alų. Ta karčiama, kad padidinus miesto iždo įplaukas, buvo atleista nuo įvairių kunigaikščiui mokesčių.

Antras gan žymus buvo Žvejų priemiestis. Jame dar XVI amžiuje buvo pastatyta pirmoji Lietuvoje stiklo fabriką. Tos fabrikos savininkui Martynui Paleckiui buvo duota išimtina teisė visoje Lietuvoje vienam gaminti ir pardavinėti stiklą.

Žvejų priemiesty kurį laiką gyveno garsūs tais laikais jėzuitai Skarga ir Višnevickis. Vėliau jie persikėlė į kitą miesto dalį — į gražųjį Zakretą.

Nemažesnis už minėtus priemiesčius buvo Užupis, kuriame taip pat kaip ir Šnipiškiuos buvo daug plytų dirbtuvių. Be to, ant Vilnios upės buvo pastatyta keletas malūnų. Tų malūnų jėga buvo naudojama ne tik grū­dams malti, bet ir parakui ir popieriui dirbti.

Pirmas Lietuvoje popieriaus fabrikas buvo įkurtas Vilniuje 1522 m. Fabrikas naudodavo darbui Vilnos upės vandens jėgą. Iš pradžių popieriaus fabrikas, dėl ne­visai vykusio įrengimo ir specialistų stokos, negalėjo pa­gaminti aukštesniųjų rūšių popieriaus. Tačiau Lietuvoje popieriaus gamyba buvo nutrūkusi, kadangi šis vienatinis popieriaus fabrikas maž daug šimtą metų vėliau sudegi ir jo vietoje buvo įrengtos parako dirbtuvės.

Kaip anksti išsivystė Užupio priemiestis matyt iš to, kad dar XV amžiaus kronikininkai mini čia Bernardinių vienuolyną, kuris plačiai buvęs žinomas vardu: „Senų mergų vienuolynas“. Užupy buvę Sapiegų, Kiškų ir kitų bajorų daug puikių rūmų.

Šešiolikto amžiaus pradžia Vilniui buvo nelaiminga; 1530 metais miestą vėl gaisras sunaikino. Sudegė Žemoji pilis, kunigaikščio rūmai, magistratas ir šiaip daugybė tro­besių. Nestebėtina, kad tuo metu Vilnius galėjo taip skaudžiai nuo gaisro nukentėti, nes miesto trobesiai daugu­moje, kaip jau minėta, buvo mediniai, labai ankštai susta­tyti. Ir mažiausiam gaisro pavojui ištikus negalima buvo jam sutrukdyti išsiplėsi visam mieste. Reikia dar priduri, kad lig tol miestas visai nebuvo kovai su gaisrais pasiruošęs: vandens mieste buvo maža, įtaisų jokių.

Štai kodėl po to gaisro miestą iš naujo atstatant žymios statytojų pastangos rūmus kiek galima rečiau statyti, sta­tybos medžiaga vietoje medžio kur tik buvo galimybės pakeista akmenimis ir plytomis. Buvo be to įvesta į miestą pakankamai vandens.

Savaime aišku, kad iš naujo statant miesto suplanavimą daugelyje vietų buvo galimybės pataisyti. Tarp kitą ko iš senovės buvo pasilikę aplink Didžiojo kunigaikščio rū­mus daug smulkių savininkų namukų. Tie namukai geres­nėje miesto daly stovėdami kenkė bendrai Vilniaus iš­vaizdai, ir didino gaisro pavojų ir todėl nebebuvo leista ten tuos namukus vėl atstatyt, savininkams gi buvo atlyginta žeme miesto pakraščiuose, kad išvengus gaisro pavojaus kunigaikščio rūmams. Aplink pilį buvo žymiai padidinti sodnai. Tuo tikslu buvo supirkta žemės plotai nuo įvairių savininkų ir įveistas sodas. Tuo pat metu, buvo arti kunigaikščio rūmų pastatytos patrankų dirbtuvės. Greta dirbtuvių buvo kunigaikščio arklidės ir kiti tarnybiniai trobesiai. Viena seniausių Vilniaus bažnyčių, Šv. Martyno, pilies kalne stovinti, bažnyčia nebuvo atstatyta ir pamažu pradėjo irti.

Zigmantas — Augustas nesitenkino senų rūmų at­naujinimu. Jis savo žymiai padidėjusiam dvarui statė visai naujų trobų. Tarp kitą ko jis pastatė savo žmonai visai atskirus didelius rūmus. Rūmai turėjo ypatingų, lig tol čia nematytų patogumų ir papuošalų. Jie buvo sujungti galerija su Vilniaus netoli stovinčia katedra. Pačioje Katedroje buvo įtaisyta, atskira kiek pakili tribūna, kurioje kunigaikštis su artimaisiais klausydavo pamaldų. Tie rūmai buvo padalinti į keturis skyrius ir buvo taip pastatyti, kad jų vidury liko jau erdvi vieta sodui. Kambarių įruošimas buvo negirdėtai brangus ir gra­žus: baldai atgabenti iš užsienio, sienas dabino iš sve­timų kraštų tyčią kviesti dailininkai; tuos rūmus supo pilis, iš kitų pusių aikštė ir pilies sodai. Netoli nuo jų buvo iš naujo pastatyti iždininko rūmai, kunigaikščio sargybos namai. Ten pat stovėjo ir senieji Vyskupų rūmai. Be šitų žemosios pilies trobų dar buvo Teisėjų namai, ir Vyriausias tribunolas, atskiras kalėjimas šlėktoms ir kitas prastiems žmonėms. Vienų trobesių rūsy buvo laikomi miriop nuteistieji.

Garsus Tvardausko bokštas stovėjo žemosios pilies sienoje. Jame degė naktimis šviesa ir todėl jis kai kuriuos senovės aktuos vadinamas Žibintuvo bokštu.

Garbūs senovėje Lietuvos didžiūnai Radvilos arti Žemosios pilies pastatė vienus turtingiausių visame Vilniuje Italijos stiliaus rūmus. Radvilų valdomos žemės plotų sienos ėjo lig dabartinio Boguslavo skersgatvio, kuris buvo pavadintas Boguslavo Radvilos vardu, toliau lig pačių Lukiškių ir Totorių gatvės. Radvilų giminė paliko daugybę savo darbų paminklų. Šv. Jurgio bažnyčia statyta Mika­lojaus Radvilos, kuris ją pastatė 1606 metų sėkmingoms kovoms su totoriais prie Klecko paminėti. Dabartinė to paties vardo bažnyčia stovi toje pat vietoje. Šv. Jurgio bažnyčią kurį laiką valdė karmelitai, jų vienuolynui Lietuvos kunigaikščiai dažnai teikdavo gausių dovanų.

Radvilų giminės žydėjimo dienos tačiau neilgai truko. Jų didžiausi turtai savininkų apleisti ima pamažu nykti. Rūmai ištuštėjo, pradėjo, irti, dideli, gražiausi aplink rūmus apsodinti sodai išnyksta užauga paprastais medžiais ir krūmais. Radvilų giminėje tarp daugelio garsių ir išmintingų vyrų yra plačiai žinoma Barbora Radvilaitė, kuri turėjo garsųjį palocių kuris buvo sujungtas galerija su kitais žemosios pilies rūmais. Prie to palociaus gražiausiame parke buvęs gulbių ežeras. Tačiau šiuo metu negalima susekti kurioje vieloje buvo gausiai legendų pagražintas palocius ir gulbių ežeras. Likimas ironingai nusi­šypsojo šiai turtingai ir garsiai Lietuvos didžiūnų giminei menkos liekanos jų turtų XIX amžiuje buvo parduotos už 500 sidabrinių rublių.

Didžioji Vilniaus 1504 metais pradėtoji siena buvo skubiai užbaigta, nes miestui pavojus vėl padidėjo. Kiek vėliau, totoriams prie Vilniaus visai jau prisiartinus buvo užmainyti apsaugos sienos mediniai ruožtai akmenine aukšta siena. Tas darbas buvo vos 1522 metais pabaigtas. Sienos vartai buvo stropiai tam tikros sargybos saugojami. Bet karo pavojui netik nemažėjant, bet laikui bėgant, dar padidėjus, vienos sienos nepakako. 1536 metų įsakymu buvo aplink visą miestą paliktas laisvas 40 sieksnių ruožas; jame namai ir kitoki trobesiai nugriauti, miškai ir sodai iškirsti. Kaip tik toje vietoje vėliau buvo supiltas pylimas. Miesto tvirtumai sustiprinti buvo įsakyta, kad visos plytų dirbtuvės kasmet suteiktų miestui po vieną tūkstantį plytų. Pasirodė kad didžiojoje sienoje yra jau per daug vartų, kurios, tinkamai apsaugoti nebuvo gali­mybės. Todėl išleidžiamas įsakymas mažiau reikalingus vartus visai panaikinti, kitus gi budriai sergėti.

Miestui plačiai išsivysčius, jame atsiranda naujų nepato­gumų. Pirmoje eilėje Vilnius turėjo išrišti gan keblų van­dens trūkumo klausimą. Štai kodėl Vilniaus miesto van­deniu aprūpinimo byla įvairiuos aktuos ir senovės užra­šuos užima gan žymią vietą. Vandens trūkdavo didesnėje miesto dalyje, ypač tirščiau apgyventai rinkai, amatininkų ir svetimų pirklių miesto dalims. Ne tik taip dažniems gaisrams gesinti vandens nebuvo iš kur imti, bet jo ne­užtekdavo arti gyvenamų vietų ir valgiui. Tekdavo gyven­tojams pakelti daug vargo begabenant vandenį iš Neries ir Vilniaus šaltinių, kurių dauguma, kaip Vingra, buvo arti Vilnies upės, už Trakų bokšto. Vingros šaltinio vanduo buvo parankiausiai prieinamas daugumai miesto gyventojų. Bet šis šaltinis priklausė domininkonams. Dažnai kildavo ginčų tarp domininkonų ir miesto gyventojų dėl to šaltinio vandeniu naudojimo teisės. Galų gale domininkonai visai užgynė Vilniaus gyventojams naudotis Vingros vandeniu. Kilo byla, į kurią įsikišo didysis Kunigaikštis. Jis, tačiau, nerado galimybių Vingros šaltinį atiduot visiems miesto gy­ventojams, bet įsakė pravesti vandenį į miestą iš kito šaltinio. Tai buvo šaltinis vardu Župronių Vingra; kurs te­kėjo paties Kunigaikščio žemėje. Tik vėliau domininkonai buvo priversti nusileisti. Jie pardavė Vilniaus magistra­tui Vingros šaltinio vandeniu naudojimosi teisę už 160 skatikų ir dešimtį svarų pipirų.

Zigmantas-Augustas parūpino Vilniui ugniagesių įran­kių: iš Krokuvos buvo atgabenta 100 pompų ir kitų ug­niai gesinti prietaisų.

Rinkos tvarka tiek buvo tuo metu nusenėjus ir ne­betinkanti Vilniui, tuo metu taip plačiai išaugusiam mie­stui, kad didysis Kunigaikštis ir čia turėjo įsikišti. Buvo išleistas įsakymas viduryje rinkos stovėjusias mažas, pasenusias, dažniausiai labai nešvariai užlaikomas krautuves nugriauti, aikštę išvalyti ir naujas krautuves statyti, prisilaikant magistrato nurodymų. Bendrai, mėsos krautuvės buvo užginta didžiojoje rinkoje statyti, joms buvo paskirta nauja vietą kurioje jos ir dabar tebėra, būtent: Vokiečių gatvės pakrašty, po dešinei nuo Rotušės.

Šis laikotarpis Vilniaus gyvenime buvo gan ramus ir todėl miesto valdytojams buvo progos nustatyt gyventojų teises ir pareigas ir aptvarkyt jų tarpusavius santykius. Šioje srity išleistų įsakymų ir parėdymų tarpe ryškus ir bendrai charakteringas Vilniui yra butų normavimo įstatymas. Pirmiau, pavyzdžiui, Vilniečiai įvairiems svetimų Valstybių pasiuntiniams, šiaip žymesniems svečiams ir įvairių susivažiavimų — seimų dalyviams turėjo paeiliui teikti butus. Nuolatos buvo gaunama skundų, kad skirstant svečiams butus yra daroma kai kuriems gyventojams nuo­skauda. Nuskriaustųjų iškeltos bylos labai dažnai pa­siekdavo didįjį Kunigaikšį. Zigmantas I, norėdamas šią ne­tvarką pašalinti, atėmė nuo miesto vaivado ir pilies mar­šalo teisę skirstyti atvykstantiems svečiams gyvenimo vie­tas ir perdavė ją išimtinai miesto burmistrui.

Krautuvės nustatytąjį mokestį už naudojimąsi vieta turėjo mokėt Magistratui. Tuo tikslu leistieji įstatymai buvo irgi pasenėję. Dabar gi naujai tą klausimą peržiū­rėjus, buvo kartu paskirstytos vietos, kur kas galima parda­vinėti: dideli, tyčia tam reikalui statyti rūmai kailiam par­davinėti, atskirai krautuvės kepurėms, avalynei, puodams, gėrimams pardavinėti. Ypač sekės vyno pirkliams. Yra pastebėta, kad tuo metu buvo labai daug pristeigta degti­nės dirbtuvių. Be to, daug Vilniaus gyventojų, patys na­mie degtinę darydavo. Tiek išsišakojo degtindarių ama­tas, kad pradėjo nebepakakti grūdų sėjai ir valgiui, nes geresnės jų rūšys buvo naudojamos degtinei.

Didysis Lietuvos Kunigaikštis Zigmantas – Augustas 1522 metais išleido taip vadinamą „privilėjų“, kuriuo ei­nant buvo užginta visiems piliečiams degtinę gaminti. Ta teisė buvo palikta vienam, parinktam iš teisingų ir dorų krašto gyventojų. Jis taip pat galėjo pardavinėt iš užsie­nio atgabenamus gėrimus. Tuo būdu buvo stengiamasi prašalint gan žymų mieste duonos pabrangimą.

Miesto reikalams išsiplėtus, anksčiau gaunamų lėšų nebeužtekdavo, todėl didysis Kunigaikštis leido įsteigt Vil­niuje miesto bendrą pirtį, iš kurios pelnas buvo skiriamas miesto reikalams. Prie progos pastebėsiu, kad istorininkų žodžiais, lietuviai labai mėgdavę pirtį. Tarp kitų pirties mėgėjų minimi ir Vytautas ir Jogaila.

Miesto gyventojų pareiga buvo kiekvienu metu būti pasiruošusiais stoti kovon su miesto priešininkais. Kiekvienas turėjo atsinešt nuosavus ginklus ir kitus karo pabūklus. Be to, kiekvienas namų savininkas privalėjo turėt kurį nors įrankį gaisrui gesinti.

Visa Lietuvą ir daugiausia Vilnius kentėdavo nuo nederlingų metų. Anksčiau ši nelaimė sunkiai vargino nepasirengusį miestą. Toliau taip gyvent buvo nebegalima, ir todėl miesto valdytojai pasirūpino, kad būtų padaryta grūdų atsargas bado metui.

Prekybos gyvenimas tuo pat metu irgi buvo sutvarkytas. Jau senai pirkliai vartodavo, kaip visoje Lietuvoje, taip lygiai ir Vilniaus rinkoje, įvairius saikus ir matus, bet jie labai dažnai viens nuo kito skyrėsi, kas nemaža sudary­davo keblumų ir nenusipratimų. Kunigaikščio įsakymu, Magistratas patikrino visus vartojamus rinkoje matus ir saikus, nustatė statinių įtalpą ir bendrai sutvarkė šią sritį naujai, atsakančiai laiko reikalavimams. Taip, pavyz­džiui, be tikrųjų pirklių, mokančių visus nustatytus mokes­čius ir viešai atliekančių savo darbą, buvo Vilniaus rin­koje nemaža įvairių vertelgų, kurie dažnai pakeldavo reikalingųjų daiktų kainas ir kenkdavo kaip patiems pirkliams taip ir pirkėjams. Anksčiau vertelgų darbuotė ne taip buvo kenksminga, bet persikėlus į Vilnių didžiojo kuni­gaikščio dvarui, vertelgos pasinaudojo proga ir žymiai pakėlė visų prekių kainas. Tada Zigmantas — Augustas išleido įsakymą kainų nekelti ir nurodė jame, kad daug esą apie tą skundų. Su vertelgomis buvo griežčiausiai elgiamasi: magistrato aštriai teisiami, jų prekės konfiskuoja­mos ir dalinamos neturtingiems ir našlaičiams, jie gi patys sodinami į miesto kalėjimą. Darbo sritis, atsiradus žymes­niam darbininkų ir darbdavių skaičiui, irgi reikalavo tam tikrų reformų ir parėdymų. Zigmantas Augustas 1545 metais sudarė lyg ir savotišką „darbo biržą“. Jis įsakė visiems darbininkams, norintiems Vilniuje gauti darbo, pas­kirtu laiku susirinkti tam tikroje arti Rotušės vietoje. Ten atvykę darbdaviai galėjo samdytis reikalingą sau darbininkų skaičių. Šis didžiojo Kunigaikščio parėdymas vėliau virto papročiu, kuris maždaug lig paskutinių prieškarinių metų pasiliko.

Be minėtų taip reikalingų Vilniui reformų, buvo galu­tinai nustatyta gatvių kryptis ir miesto aikščių sienos. Anksčiau gyventojai statydavosi sau namus kaip tinkami, dabar gi tik sutikus magistratui buvo galima namus statyti. Planingai miestą tvarkant pamažu paaiškėjo ge­resnės Vilniaus gatvės. Jų tarpe Pilies ir Didžioji gatvė buvo turtingiausios. Ypač Didžioji gatvė, prie kurios buvo sukauptas veik visas prekybos gyvenimas, kur buvo daugybė prekių sandėlių, svirnų ir didžioji Vilniaus rinka. Didžiojoje gatvėje tarpe kitų turtingųjų puikiųjų rūmų stovėjo ir istorijoje žinomi vardu „Kardinolų“ rūmai. Tie rūmai stovėjo ten, pat kur dabar stovi Vilniaus pašto namai šv. Jono gatvės kampe, ir priklausė Vilniaus vys­kupui kunigaikščiui Jurgiui Radvilai. Tuometiniam Vil­niuje buvo įprasta aplink rūmus apsodint sodą ir taisyt didelį kiemą. „Kardinolų“ rūmų sodas ir kiemas, geriau sakant, aikštė buvo ypač dideli ir gražūs. Šiuose rūmuose įvyko daug visam Vilniaus gyvenimui svarbių nuotykių.

Atsiradus Vilniuje protestantams, vienas žymiausių jų židinių XVI amžiuje buvo — „Kardinolų“ rūmai. Vėliau tuos rūmus paėmė savo žinion jų priešininkai — jėzuitai ir iš čia darė savo sunkiuosius protestantams smū­gius. Jų kova tęsės ilgus metus. Netik pamokslais, bažnyčiose, mokyklose ir susirinkimuose tie du priešininkai kovojo, bet neatmesdavo ir kitų galimų priemonių. Pa­vyzdžiui, tas pats Jurgis Radvila, kurs anksčiau buvęs protestantu, tapęs Vilniaus vyskupu užgynė protestantams pro „Kardinolų“ rūmus, šv. Jono gatve lydėti numirėlius, giedoti ir atlikti kitas jų apeigas. Kai kurių istorininkų (Balinskio) sakoma, kad Jurgio Radvilos įsakymu buvę su­deginta didžiausias rinkinys protestantų knygų ir raštų. Jėzuitai ypač dažnai naudodavosi savo kovose su prieši­ninkais savo mokyklų auklėtiniais, kurie kartais dargi jėgą panaudodavę besiginčijant su kito tikėjimo šali­ninkais.

Netoli Vilniaus vartų Abramavičiaus namuose XVIII amžiuje įkurtas pirmas Vilniuje teatras, kuriame dalyva­vę tų laikų geresnieji vaidintojai. Laikui bėgant žydų gaivalas Vilniuje žymiai sustiprė­jo ir ypač tirštą ir pastovią masę sudarė Jatkų ir Žydų gatvėse. Tos gatvės buvo pilnos smulkių sandėlių, krau­tuvėlių ir amatininkų dirbtuvėlių. Žydų sinagoga tų gat­vių rajone labai anksti, dar prieš 1572 metusį buvus pastatyta.

Jei piarai užsiimdavo daugiausia mokslu ir buvo gar­sūs Europoje kaip didžiausi mokslininkai ir doros platin­tojai, jei pranciškonai daugiau kreipė dėmesio į beturčių šelpimą, tai gyviausias vienuolynų — jėzuitų ordenas visose šakose lygiai pasekmingai veikė. Jie kovojo su protestantais, ruošė su jais disputus, sakė pamokslus, as­meniniai veikė į atskirus, daugiau įtakos turinčius, asme­nis, steigė ligonines, vaistines, aukštąsias mokyklas ir galų gale griebėsi ir pramonės. Jėzuitų eilė dirbtuvių stovėjo dabartinio Botanikos sodo rajone, kur anksčiau, prieš jėzuitų įsigalėjimą stovėję didieji Lietuvos bajorų rūmai. Pirmoje eilėje jėzuitai pasistengė aprūpinti savo reikalus ir tik vėliau griebės gamybos, kuri davė jiems uždarbį. Jie įkūrė žvakių dirbtuvę, kurioje pagamintos žvakės buvę naudojamos tik bažnyčiose. Tose dirbtuvėse jaunas bū­damas dirbo vėliau garsus Vilniaus universito profesorius astronomas Počobutas. Jis būdamas neturtingas atliekamu nuo darbo laiku mokinosi, o gautus už darbą pinigus nau­dodavo knygoms ir rankvedžiams pirkti. Ten pat jėzuitai įsteigė ir midaus bravorą. Bendrai, jėzuitai Vilniaus gyvenime daug nuveikė. Ypač gyvas jų veikimas pasidarė tada, kuomet atsirado jiems ir visai katalikybei pavojingi konkurentai — protestantai. Jėzuitai pasistengė paimt savo žinion ištisas miesto dalis, pristatė jose namų, įsteigė mokyklų, bibliotekų. Protestantai dėjo pastangas nuo jėzuitų neatsilikti, taip pat statė namus, steigė mo­kyklas, ir tokiu būdu šios dvi organizacijos lenktyniuodamos savo tarpe žymiai prisidėjo prie Vilniaus išbujojimo.

Garsioje Radvilų — Chodkevičių kovoje minėtieji „Kar­dinolų“ rūmai vaidino žymų vaidmenį, iš ten 1600 metais Jonušas Radvila puolė Chodkevičius, kurių garsūs rūmai stovėjo Didžiosios ir Bokštų gatvės kampe.

Šių dienų Lietuvos bajorų giminių kova turi roman­tinę pradžią. Chodkevičių rūmuose gyveno kunigaikštytė Sofija Olelkaitė, kuri dar maža būdama buvus pažadėta Kristupo Radvilos sūnui Jonušui. Sužiedotiems užaugus, Radvilai norėjo kunigaikštytę iš jos globėjo Jurgio Chodke­vičiaus atsiimti. Jis iš pradžių su tuo sutiko, bet vėliau jiems dėl kai ko susipykus atsisakė kunigaikštytę Sofiją išduoti, sakydamas, kad sužiedoti artimi giminės ir apsivesti negali. Vilniaus Tribunolas, į kurį byla buvo paduota, priteisė Chodkevičiams Sofiją Olelkaitę išleist už Jonušo Radvilos ir grąžinti Radvilams šimtą tūkstančių kapų skatikų nuostolių; jeigu gi Chodkevičiai šios sumos nesumokėtų, buvo nuspręsta ištremti juos iš Lietuvos. Tačiau Chodkevičiai šio nu­sprendimo nepildė. Radvilai savo žmonių pagelba, pasta­tę apie 6000 ginkluotų pėsčių ir raitų vyrų, nusprendė apginti savo teises. Chodkevičiai irgi pasiruošė kovai: pa­statė apie 2000 kariuomenės ir apie 24 patrankas. Taip įkaito susiginčijusių bajorų tarpe atmosfera, kad būt pa­kakę mažiausios kibirkštėlės, kad didžioji Vilniaus miesto dalis būt pelenais paleista. Bet didysis Lietuvos kunigaikštis kovą perspėjo ir sutaikino įtūžusius bajorus. Jonušas Radvila po tiekos kovų galų gale vedė kunigaikštytę Olel­kaitę.

Chodkevičių namuose, kuriuos Radvilai minėtos kovos metu buvo apsupę, XVI amžiuje buvo įsteigtas vienas žy­miausių protestantizmo židinių. Ten rinkdavos visi protantizmo šalininkai, jų tarpe ir Mikalojus Juodasis — Rad­vila su žmona, kurie tuose namuose po mirties buvo ir palaidoti. Šių rūmų nedidelėje koplytėlėje garsūs Kalvyno pasekėjai Čekavičius ir Vendrichovskis laikydavo savo pa­maldas ir sakydavo pamokslus. Pora šimtų metų praslin­kus tie rūmai, rusų — prancūzų karo audrai užkliudžius Vilnių, tarnavo prancūzams kaipo ligoninė ir poilsio nuvargusiems tolimuose į Rusijos gilumą žygiuose vieta. Tuo metu visa Vilniauj prancūzų kariuomenė ypač per­gyvenę didžiausį skurdą ir badą. Būdavę atsitikimų, kad vos gyvi ligoniai alkio verčiami ieškodavo maisto ropoms, nes atsistot nebegalėję ir priropoję numirėlį apgrauždavę jį. Ligoninėje prirengtus mokslo tikslams preparatus ligo­niai suvalgę ir spintą, kuriame tie preparatai buvę laiko­mi, išgėrę.

Rinka gyviausia miesto dalis buvo kartu ir vyriausias miesto valdžios centras, nes jos vidury stovėjusi Rotušė, kurioje einant Magdeburgo pilies statutu buvo sukauptas visas valdomasis aparatas. Rotušėje miesto burmistras ir vaitas priiminėdavę prašytojus; ten pat buvęs ir miesto teismas. Vilniaus gyvenimas taip turtingas įvai­rių įvairiausiais įvykiais lig kalbamam laikui surinko dau­gybę brangių ir istoriniu žvilgsniu svarbių dokumentų, ku­riems saugoti Rotušėje buvo įsteigtas muziejus ir archy­vas. Archyvą ir muziejų sergėdama nuo gaisro pavojaus, miesto valdžia parūpino, kad arti nebūtų parako sandėlių, kurie buvo tuo metu perkelti už miesto, ir kitų greit už­degamų medžiagų.

Prie pat Rotušės stovėjo ryškūs Magdeburgo teisė­mis apdovanoto miesto ženklai. Iš vieno galo Rotušės rūmų gėdos stulpas, prie kurio rišdavę nusikaltėlius, iš ki­to galo — kartuvės.

Rotušės bokšto laikrodį sekdami, miesto gyventojai vakare nustatytu laiku uždarydavo savo namų didžiuosius vartus ir užgesindavo ugnį.

Vilniaus muziejus — archyvas 1781 metais skaudžiai nukentėjo nuo Rotušės bokšto griuvimo. Nors ir buvo žymiai ankščiau prieš nugriuvimą pastebėta, kad Rotušės bokštas pavirtęs, ir jau buvo kai kurie žygiai miesto tur­tui apsaugoti padaryti, pavyzdžiui laikrodis buvo nuimtas ir pakabintas į Šv. Kazimiero bažnyčią, bet kažkodėl muzėjaus archyvas liko neapsergėtas.

Sugriuvus Rotušei, ją atstatė 1783 metais garsus Lietuvos statytojas Lauras Stoka — Gucevičius. Tie pa­tys, labai gražaus stiliaus, visoje Lietuvoje plačiai žinomi rūmai ir lig šiol tebestovi. Juose 1845 metais rusai įstei­gė Vilniaus miesto teatrą. Lig pat Didžiojo karo pra­džios ten buvo vaidinama, veik išimtinai rusų kalba.

Lietuvos Valstybė jau nuo senai turėjo savus pinigus, kuriuos liedavo Vilniuje tam tikrose dirbtuvėse; kurias va­dindavo „Pinigdvariu“. Pinigai senovėje buvę labai pa­prasti: Lietuviški rubliai, pavyzdžiui, buvę paprastos, kaip mažasis rankos pirštas didumo, sidabrinės lazdelės. Vė­liau gi pinigų išvaizda keitės ir sparčiai tobulinosi. Žinovai tvirtina, kad Zigmanto ir Augusto laikais taip buvęs gerai Vilniaus „pinigdvaris“ organizuotas, kad ten padirbti pi­nigai buvę kur kas geresni už lenkų pinigus. Dėl pinigų vertės tarp lietuvių ir lenkų buvę ginčų; lietuviai buvo nepatenkinti, kad jų pinigų vertė yra prilyginama lenkų pinigams. Didelius žemės plotus užėmęs pinigdvaris, septynioliktame amžiuje perkeltas į Kauną. Jau Kaune pinigų dvarui esant, jis buvo išnuomojamas atskiriems asmenims. Vienas, tų nuomininkų Gorn’as turėjo Jonui — Kazimierui įsakius nulieti 10 897 auksinius. Už tuos pinigus teko išpirkti sunkiu valstybei metu užstatytą katedros auksą.

Septynioliktame ir aštuonioliktame , amžiuje labai išsiplėtė Vilniuje vienuolynų gyvenimas. Štai, Trakų gatvė­je žymi namų dalis priklausė vieniems seniausių Vilniaus vienuolių — pranciškonams. Tame pat rajone jie turėjo ir savo vienuolyną. Be to jiems priklausė daugybė trobų Mikalojaus gatvėje, kurias jie išnuomodavo Vilniaus ne­turtingiems gyventojams.

Domininkonų gatvėje 1722 metais Vilniaus vyskupo Bžostovskio atkviesti piarai turėjo savo kolegiją, ir vie­nuolyną kuriam rūmus ir žemę padovanojo Jonas — Kazimieras Sapiega.

Vilnius nuolatos turėjo gyvų prekybinių santykių su vakarų. Europos kraštais ypač gi su Vokiečiais. Ten kaip tik plačiai pasklido protestantų judėjimas. Atvykstanti į Lietuvą pirkliai, amatininkai ir pramonininkai atnešė šią sro­vę, ir čia. Greičiausia protestantų idėjomis persisunkė miestiečiai ir dalis bajorų. Buvo laikotarpių, kada protestantizmas Lietuvoje ir kartu, žinoma, ir Vilniuje buvo ne tik ne silpnesnis už katalikybę, bet tiesiog grėsė ją išnai­kint Pradžioje šešiolikto amžiaus Dancige įvyko pirmas protestantų sukilimas. Su šiuo žymiu uostu ir prekybos centru, į kurį iš įvairiausių Europos ir viso pasaulio kraštų atplaukdavo arti 500 prekybos laivų, Vilniaus prekybos ryšiai ypač buvo artimi. Todėl pilnai suprantama, kad Vilnių taip greit pasiekė protestantizmo banga. Daug vienuolynų ir bažnyčių pateko į protestantų rankas. Jų tarpe randame Pranciškonų vienuolyną ir bažnyčią, kur protestantai įsitaisė savo veikimo centrą. Jų tokia didelė buvo Vilniuje įtaka, kad dar mažą tuo metu kunigaikštį Zigmantą — Augustą atidavė protestantams auklėti. Ši aplinkybė dar labiau sustiprino jų pozicijas, jie sakė už­grobtose bažnyčiose pamokslus, vedė ginčus su jėzuitais, sostinėje ir kartu visame krašte įsteigė savo dvasioje vedamų mokyklų, pranciškonų vienuolyne įsteigė žymią tais laikais biblioteką. Kai kurie didžiūnai, kaip pavyzdžiui Radvilos Lukišky, atidavė savo rūmus protestantams, kur jie apsigyvendavo patys, ar patalpindavo savo įstaigas, ar galų gale, iš jų imdavo savo idėjai palaikyti lėšas. Jiems taip pat priklausė ir Šv. Onos bažnyčia. Protsetantų ša­lininkų tarpe randame šiuos Lietuvos bajorus: Radvilas, Tarlas, Goštautus ir dar daug kitų, kurie įvairiais būdais padėdavo jiems kovoje su katalikybe.

Didieji Lietuvos Kunigaikščiai, ir gi dalinai pakliuvo protestantų įtakon, vedė korespondenciją su Kalvinu ir ki­tais jo šalininkais.

Liuteronai tiek buvo Vilniuje gausūs, kad 1547 me­tais Vokiečių gatvėje atidengė savo kirkę.

Mokyti protestantai ėmė skleisti išverstą į vietines kalbas Šventąjį Raštą ir kitus jų dvasioje pagamintus ra­štus. Pats Liuteris atsiuntė didžiajam kunigaikščiui gra­žiausiuos aksomo apdaruos Bibliją, kurią pats buvo, iš­vertęs. Tas pats biblijos egzempliorius dabar yra Kara­liaučiuje. Jį ten vokiečiai nugabeno 1655 metais.

Įdomūs kai kurių Lietuvos vyrų santykiai su priešin­gos tikybos žmonėmis. Štai, Augustinas Rotundas Meleskis nors ir buvo artimas jėzuitams ir buvo karštas Ry­mo Katalikų tikybos pasekėjas, tačiau labai jis artimai susiėjo ir susikalbėjo su žymiu tuo metu Vilniuje gyve­nusiu protestantų vadovu Valianu, kuris ypač aštriai ko­vojo su jėzuitų ordenu. Jėzuitas Skarga su tuo pačiu Va­lianu daug ginčijosi tikybos klausimais.

Ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje protestantiz­mas turėjo didžiausio pasisekimo. Nekalbant apie papra­stus žmones, net kunigai pasidavė naujosios srovės įtakai. Buvo atsitikimų, kad kunigai, protestantų įtakoje, mesdavo kunigystę ir vesdavo žmonas arba tiesiog pasidarydavo protestantų pastoriais.  

Kiek giliai buvo protestantizmo šaknys, matyt ir iš to, kad, istorikų žodžiais, vienas tuometinių Vilniaus vyskupų, — Jurgis Albinas, — dargi pats pasidavė protestantų įtakai, turėjo artimų su jais santykių ir į bažnyčią įvedė vietinėmis kalbomis pamaldas. Tačiau jis iš jėzuitų pusės su­laukė aštriausių persekiojimų ir galų gale staiga mirė.

Protestantų pasekėjai Lietuvos didžiūnai — naujos ti­kėjimo srovės platintojus gausiai apdovanojo. Protestan­tams buvo pavesta dideli žemės plotai pačiam Vilniuje ir arti miesto, namai, sodai, miškai ir t.t.

Iš tų turtų gaunamas pelnas buvo naudojamas pro­testantų idėjų platinimui ir kovai su jų didžiaisiais prieši­ninkais jėzuitais. Kur dabar yra Pilies ir Bernardinų gat­vės, Šv. Mokolo bažnyčia ir artimos vietos, ten XVII am­žiuje buvo svarbesnės protestantų sodybos. Protestantai jau tuo metu turėjo savo atskiras už Trakų vartų kapines.

Be paliovos kovodami, jie galų gale 1633 metais pa­siekė to, kad Karalius Vladislovas suteikė jiems teises laikyti pamaldas vietinėmis kalbomis, auklėti savo dvasioje jaunimą, steigti įvairias kultūrines ir kitokias miestui nau­dingas įstaigas, kaip — prieglaudas, ligonines, vaistines ir t.t. Protestantų, dvasininkų lygiai kaip ir katalikų turtus. Karalius atleido nuo visokių mokesčių. Nors ir anksčiau protestantai sėkmingai veikė Vilniaus miesto kultūrinimo srity, bet po minėto akto jie dar labiau išplėtė savo vei­kimą. Jų seniau jau įruoštoje spaustuvėje buvo daug pa­gaminta protestantų dvasioje parašytų knygų.

Katalikų dvasininkai galų gale pamatė, kad protestantai jei jiems ir toliau taip sektus, gali katalikybę iš Lietu­vos visai išstumti. Tada buvo surinktos visos katalikų pa­jėgos kovai prieš protestantus. Priešaky visų ėjo jėzuitai. Protestantų judėjimo nuslopinimas ir yra veik išimtinai jėzuitų nuopelnas.

Ši kova į katalikų dvasininkų gyvenimą įnešė naujų bruožų. Anksčiau vyresnieji dvasininkai ne tiek rūpinos savo tiesioginiais reikalais, kiek stengės įgyti kuo daugiau įtakos į politinį krašto gyvenimą. Vilniaus Vyskupai, kaip Radvilos, Bžostovskiai, Pacai, buvo kilę iš galingiausių Lietuvos didžiūnų, mažai skyrės savo gyvenimo būdu ir įpročiais nuo savo artimųjų giminaičių; daugiausia gy­vendavo arba savo dvaruose, arba Vilniaus Vyskupų dvare Verkiuose. Į patį Vilnių jie tik retkarčiais atvykdavo. To­dėl jie negalėjo aktingai priešintis veikliems protestantams. 1530 metais sudegė senieji Vyskupų rūmai, kuriuose dar stabmeldybės laikais gyveno Krivų Krivaičiai. Nuo to lai­ko Vyskupai persikėlė į kitus rūmus, kurie stovėjo vietoje kur prieš karą buvo gubernatoriaus namai. 1569 metais į Vilnių atvykę jėzuitai nuo Vilniaus Vyskupo Protasevičiaus gavo keletą namų. Vyskupų gatvėje, pirmutiniam jė­zuitų veikimo centre jie įsteigė biblioteką, ligoninę ir kitokias kultūrines įstaigas. Iš mažos savo namuos koplytėlės, iš ku­rios jie pradėjo savo kovas su protestantais, jie vėliau, įgavę daugiau pasekėjų ir rėmėjų, užvaldė šv. Jono bažnyčią, vieną turtingiausių tuo metu katalikų šventyklų. Šv. Jono bažnyčia pastatyta 1387 metais. Pašventinta ji buvo tačiau kiek vėliau — Vytauto laikais, 1426 metais. Bažnyčiai priklausė dideli žemės plotai, daug namų, kuriuose gyveno kunigai ir bažnyčios tarnai Tos bažnyčios klebonui buvo pavestos už Antakalnio pievos, toliau už miesto dvarai, miškai ir ežerai.

Šv. Jono bažnyčioje įsigyvenę jėzuitai, pradėjo jau viešai kovoti su protestantais. Jie ant bažnyčios durų iška­bino skelbimus, kuriuos kvietė su jais disputuoti tikėjimo klausimais. Tačiau norinčių su jėzuitais ginčytis neatsira­do. Tada jie, istorininkų (Przilglowski) žodžiais, patys persirėdydavę ir vaidindavę jėzuitų priešininkus. Tokiu būdų surengti, tikėjimo klausimais ginčai sumaniai jezuitų vedami, turėję žymaus pasisekimo. Suprantama, kad tuo­se ginčuose jėzuitai visados gaudavo viršų, o priešininkai išjuokti ir paniekinti, turėdavo patys prisipažinti, kad klydo ir žadėdavo pasitaisyti.

Jezuitai neužilgo pragarsėjo toli už Vilniaus sienų. Iš visos Lietuvos eidavo žmonės jų pamokslų pasiklausyti. Tiesa, reikia priminti, kad pačią šv. Jono bažnyčią jėzuitai tik gudrumu užvaldė. Iš pradžių jie įsiprašė į ją tik pamokslams sakyti ir išpažinties klausyti. Vėliau pamažėl jie išstūmė ankstyvesnius šeimininkus visai iš bažnyčios, ir 1571 m. su visais turtais ir gerybėmis šv. Jono bažny­čia jau pilnai priklausė Jėzuitų Ordenui.

Jėzuitų plačiai prieinamose mokyklose mokinosi žymus Lietuvos bajorų januomenės skaičius.

Vėlesnis laikotarpis turi katalikybės sustiprėjimo žymių. Buvo reikalo tiksliau paruošti katalikų kunigus jų dar­buotei, nes protestantų pavojus dar tebebuvo. Tuo tikslu 1581 metais buvo įsteigtas Papos Iliumnatas ir dvasinė Seminarija. Iliumnato rūmai buvo vienas gražiausių tuo metinio Vilniaus statybos pavyzdžių. Jie stovėjo greta Vyskupų rūmų. Vilniaus dvasinės Seminarijos steigėjas, vyskupas Jurgis Radvila, išsyk ją taip sutvarkęs, kad ji ne tik nieku neatsilikdavus nuo kitų kraštų seminarijų, bet daugumoje atsitikimų buvus kur kas turtingesnė ir mokslo priemonėm, ir šaip jai reikalingom lėšom. Seminarijai pri­klausė Lietuvos bajorų ir didžiūnų dovanos: keletas namų Vilniuje, provincijoje dvarai, miškai, ežerai ir kitoki turtai. Be to, maždaug tuo pat metu buvo įsteigta dar keletas mokslo Įstaigų. Jų tarpe žymiausia garsioji Vilniaus Akademija, kuri buvo 1579 metais įkurta. Prie švietimo darbo išvys­tymo Vilniuje ir visoje Lietuvoje žymiai prisidėjo jėzuitų ordenas. Daugeliui mokslo įstaigų jie dargi ir lėšas parū­pindavo.

Vilniaus Akademija išsyk įgyja visas kitų akademijų ir universitetų teises. Steponas Batoras savo gromatoje nustato: Vilniaus Akademija turi teisės dėstyti visokius mokslus ir teikti vertiems asmenims mokslo laipsnius ir diplomus. Akademijos vyriausia priežiūra buvus atiduota Vilniaus Vyskupui. Akademijos rūmai stovėję Šv. Jono gatvės rajone. Ten pat buvęs jėzuitų veikimo vyriausias centras su visom įstaigom, kaip jų laikomos mokyklos, pasivaikščiojimui aikš­tės, sodai, daržai. Be to, jie čia įsteigė ligoninę, aptieką, kiek vėliau spaustuvę ir galų gale teatrą. Visos tos įstai­gos buvę kuo ankščiausiai surištos, kaip savo bendra dvasia, taip lygiai ir savo butų artumu. Akademija pavyzdžiui, patogumo deltai, buvus – sujungta su Šv. Jono bažnyčia, tam tikra galerija. Jėzuitų aptieką, kuri buvo Šv. Jono ir Vyskupų gatvių kampe, prie jų ligoninės ne tik gamindavo ir pardavinėdavo vaistus, bet ir ruošdavo provizorius. Ypač daug pelno turėdavę jėzuitai pardavinėdami tabaką ir likerį.

Netrukus jėzuitai tiek įsistiprino Vilniuje ir kartu visoje Lietuvoje, kad protestantai turėjo jiems nuolatos nusileisti ir atidavinėti jų užvaldytas bažnyčias ir vienuolynus su visais jiems priklausančiais turtais. Tarp jėzuitų ir protestantų šalininkų dažnai dargi gatvėse susirėmimai būdavę. Tiesa, patys jėzuitai tokiuos susirėmymuos nedalyvaudavę, juos pavaduodavęs gausus jų mokyklų auklėtinių skaičius.   

Tų kovų atbalsiai žymūs ir atskirų bažnyčių istorijose. Štai, Leonas Sapiega 1594 metais užupy pastatė šv. Mi­kalojaus bažnyčią ir pavedė ją vienuolėms — bernardinėms. Ši bažnyčia buvus labai turtinga, kadangi jos įsteigėjas padovanojęs jai keletą dvarų ir vienasėdžių. Čia buvę laidoja­mi Sapiegų giminės. 1639 metais šią bažnyčią užpuolė kalvinistai, šaudę pro langus, mušę ten besimeldžiančius žmones. Už šitą ir daugelį panašių puolimų karalius kal­vinistus nubaudė, įsakęs jiems išsikelti už Vilniaus miesto sienų. Ten jie turėjo savo kapines, ten jiems buvo leista pamaldas laikyti ir steigti mokyklas. Tačiau jiems ir ten nepavyko kaip reikiant įsikurti. 1682 metais jėzuitų sukur­styta minia sunaikino kalvinistų trobas, mokyklas, išdraskė archyvus, dokumentus ir visą jų turtą. Toks baisus minios buvęs įniršimas, kad net kalvinistų numirėlius atkasus, išniekinus ir išmėčius. Nors tuo metų Vilniuje nebuvo naujiena įvairūs susikivirčijusiu pusių žiaurumai, tačiau šis paskutinis įvykis padaręs kuo sunkiausi įspūdį. Karaliaus valdžia jau nebegalėjo tylom praleist tokių piktadarysčių, ji buvo priversta 1688 metais byla ištirti ir kaltininkus nubausti.

Bet tas smūgis protestantams buvo mirtinas: vėliau jau niekados nebeatgavo jie pirmiau užkariautų pozicijų. Tuo tarpu jėzuitų ordenas vis stiprėjo. Jie pamažėl paėmė į savo rankas visas visiuomeninio gyvenimo sritis. Dauguma mokyklų, bibliotekų, ligoninių ir kitų kultūringųjų įstaigų buvo jų rankose. Menas, koks tuo metu Vilniuje apsireiškė, irgi jų įtakoje buvo. Ju grandiozės organizacijos reikalavo didelių lėšų, kurias jie gaudavo iš valdomų turtų pelno. Jie Valdė tuo metu ištisas Vilniaus miesto dalis, kaip, pavyzdžiui, Šv. Jono, Vyskupų gatvių rajonai. Jiems taip pat priklausė Zakretas, kurį jiems atidavė Stanislovas Radvila. Iš pradžių Zakretas ir buvo vadinamas „Jėzuitų Lukiškėmis“. Zakrete jėzuitai įtaisė sau puikiausius vasarnamius. Anksčiau apleista vieta, kur tik Radvilos nedideli mediniai namai stovėjo, dabar, jėzuitams valdant, pavirto į puikiausi Vilniaus priemiesti, su kuriuo, vieno jėzuitų rašytojų žodžiais, galėję lygintis tik Versalis ar Fonteneblo.

Jėzuitų Ordeno žydėjimo metu Vilnius žymiai praturtėjo naujais statybos kūriniais. Jie plačiai dalyvavo miesto atstatyme. Ypač bažnyčios ir vienuolynai jų buvo globojami. Ne tik senas bažnyčias jie restavravo ir palaikė, bet ir pastatė keletą visai naujų bažnyčių. Jų tarpe yra daugiausiai Vilniaus gyventojų garbinamo ir mylimo Šv. Kazimiero bažnyčia. Lietuvos didžiūnams Leonui Sapiegai, Mikalojui Radvilai ir kitiems karštai pritariant, pastatyta toji bažnyčia buvo XVII amžiuje. Ne tik atskiri asmenys teikė statant bažnyčią jėzuitams pagalbos, bet ir Vilniaus miestas prie to darbo prisidėjo, leidęs statomąją medžiagą imti iš Panerių miškų. Prie šv. Kazimiero bažnyčios jėzu­itai įsteigė vienuolyną, naują kolegiją su visom jai reikalingom trobom. Šiuose rūmuose jau rusams Vilnių valdantį kada jezuitų čia nebebuvo, – įsisteigė emeritams – pasenusiems katalikų kunigams prieglaudą. O dar vėliau rusų valdžia bažnyčią ir jos rūmus savaip perdirbus, pavadino Pravoslavų Soboru.

Vyskupas Valavičius 1622 metais pastatė jėzuitams Igno Lojolos vardo bažnyčią. Prie jos taip pat buvo įsteigta jėzuitų kolegija ir vienuolynas. Šnipiškiuose jėzuitai turėjo šv. Rapolo bažnyčią, kuri buvo pastatyta XVIII amžiuje.

Didžiausias Vilniaus miesto pagražinimas — bažnyčios buvo kaip tik šiuo metu daugiausia statomos. Prie dau­gumos bažnyčių buvo ir vienuolynai. Bernardinai turėjo dargi du vienuolynus, vyrams ir moterims. Jiems Vilniuje įsigyventi padėjo kai kurie Lietuvos bajorai, kaip Pacas, kuris pastatė prie Vilnios upės gelumbei velti malūną. Iš pradžių vyrų bernardinų vienuolynas buvo medinis ir tik 1500 metais jie pasistatė mūrinius rūmus.

Vienas gražiausių Vilniaus statybos pažibų — Šv. Onos bažnyčia, pastatyta dar Vytauto laikais. Ją pastatęs Vytau­tas, kaipo dovaną savo žmonai, kuri buvo vardu Ona. Bet toji bažnytėlė buvus medinė ir spėjamą, kad didysis 1530 metų gaisras ir ją kaip ir daugumą greta jos stovėjusių trobesių, sunaikino. Dabar tebestovinčių Šv. Onos bažnyčią pradėjo statyti Zigmantas Augustas. Jis mirė tada, kuomet bažnyčia buvo dar neužbaigta. Neatsižvelg­damas į tą, jis prašė, kad jį būtinai palaidotų Šv. Onos bažnyčioje. Ypatingai nusisekęs šios bažnyčios stilius krei­pia į ją visų akis. Nei vienas keliauninkas nepraeina jos nepastebėjęs. Be to, šios bažnyčios vidus irgi turtingas. Ypač brangus joje sidabro, aukso ir brangiųjų akmenų rinkinys. Sereikiškiuose Rachitai — vienuoliai, kurie į Vilnių atvyko vyskupo Brizostauskio kviečiami, pasistatė sau bažny­čią. Jie gyveno ir dabartinės Botanikos gatvės rajone, kur neturtingai gyvendami užsiėmė švairiais labdaringais dar­bais: neturtingų numirėlių laidojimu, vargšų ir paliegėlių priežiūra ir t.t.

Marijos Magdalenos bažnyčia pastatyta XVI amžiuje. Ji stovėjo netoli Rachitų bažnyčios. Tačiau ši bažnyčia an­tram nuo įkūrimo amžiuje niekeno neprižiūrima ir neremontuojama, suiro.

Labai sena šv. Kryžiaus, dabar ją vadina Bonifratrų, bažnyčia. Ji buvo pastatyta dar Algirdo laikais, kaipo pa­minklas, toje vietoje nužudytiems pranciškonams — vienuo­liams. Anksčiau toje vietoje buvo gražiausias su Vingro šaltiniu sodas. Vienuolių nužudymo vietoję iš pradžių sto­vėjęs kryžius, vėliau buvus pastatyta kaplytėlė, o dar vė­liau, jau XVI amžiuje, buvo pastatyta minėta bažnyčia, ku­rios viduj teka tikinčių garbinamas šaltinis. Šešiolikto am­žiaus pradžioje į Vilnių atvyko domininkonai. Jiems kuni­gaikštis Aleksandras pavedė Šv. Dvasios bažnyčią. Tai baž­nyčiai priklausė keletas namų ir Vingro šaltinis, kurių šei­mininkais nuo to laiko pasidarė domininkonai. Prie Šven­tos Trejybės bažnyčios buvo ligoninė, kuriai, kaip jau mi­nėta, buvo skiriama dalis pelno gaunamo iš Žaliojo tilto. „ Bažnyčiai ir ligoninei patekus į domininkonų rankas, ligo­ninė iš pradžių gan gerai laikėsi, bet vėliau, kada Žaliasis tiltas sudegė, ligoninė lėšų netekus ėjo vis silpnyn, kol galų gale kartu su Rachitų ligonine buvo visai likviduota. Jų turtas 1799 metais buvo perduotas naujai įkurtai šv. Jo­kūbo ligoninei Lukiškiuoše.

Domininkonai turėjo dvi bažnyčias — viena vyrų ir kitą moterų. Vyrų bažnyčia užsiliko, gi moterų 1748 me­tais sudegė.

Vienuolynų gyvenimas Vilniuje vis plečiasi. Be anks­čiau buvusių brolijų, ordenų ir vienuolynų, XVIII amžiuje karmelitai įsteigia dar du vienuolynus — vyrams ir moterims.

Kur dabar yra Aušros vartų gatvė, Stepas Pacas pa­statė ten karmelitams šv. Terezijos, o vėliau šv. Juozapo bažnyčias. Šv, Juozapo bažnyčia XIX amžiuje išardyta.

Šventos Terezijos bažnyčia tebėra lig šiol gausiai mal­dingų žmonių lankoma, nes visai greta jos stovi didžiausia ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos šventenybė — Aušros Vartai.

Aušros Vartuose yra stebuklingas Dievo Motinos pa­veikslas, kuri garbina visų tautų ir tikėjimų Vilniaus gyven­tojai. Šis paveikslas anksčiau kabojo pačioje šv. Teresės bažnyčioje. 1674 metais pastačius ant vartų koplyčią, ste­buklingas paveikslas buvo iškilmingai čia perkeltas. Aušros Vartų koplytėlė buvo keletą kartų atstatoma. 1715 metais tuo metu buvusi medinė koplytėlė sudegė ir paveikslas buvo atgal įneštas į šv. Teresės bažnyčią. 1829 metais buvo užbaigta mūryti koplyčia, kuri nežymų remontą per­gyvenus tebestovi lig šiolei.

Dabartinė tos koplyčios išvaizda maždaug tokia: priešakinėje pusėje esantys trys dideli langai leidžia iš gatvės matyti paveikslą. Koplyčia galarija sujungta su šv. Tere­sės bažnyčia. Aplink paveikslą prikabinta daugybė įvai­riausių auksinių, sidabrinių, pagražintų brangiais akmenimis ir paprastų daiktų. Tai dovanos maldingųjų žmonių už ligų ir kitokių nelaimių prašalinimą, už įvairių gėrybių su­teikimą. Napoleonas, su savo kariuomene Vilniuje apsisto­jęs, Šv. Teresės bažnyčią pavertė paprastu sandėliu. Kaip bažnyčia, taip lygiai ir Aušros Vartų koplyčia buvo žymiai apardytos. Karmelitai kiek vėliau karo metu padarytas žaizdas rūpestingai užtaisė.

Nuo to laiko Aušros Vartų koplyčioje trečiadieniais ir šeštadieniais laikomos mišios ir pamaldos. Koplyčia tomis dienomis atvira ligi 12 valandai. Tačiau maldingieji žmonės šią koplyčią lanko visados, — dienomis ir naktimis, žiemą ir vasarą. Neatsižvelgiant nei į laiką nei į orą čia nuolatos matai būrius klūpančių žmonių, kurie iš tolimiausių Lietuvos kampų atkeliauja. Tyliai čia meldžiasi. Visi gyventojai šią vietą gerbia (nei vienas nepraeina kepurės nenusiėmęs). Ypač gi brangūs Aušros Vartai plačioms lietuvių minioms. Dievo Motina laikoma Lietuvos užtarėja.

---

Prie pastatytos 1620 metais visų Šventų bažnyčios buvo uždaromi katalikų prasikaltę dvasininkai.

Šv. Stepono bažnyčia pastatyta XVII amžiuje. Prie jos buvo šv. Lozorio ligoninė. Prie bažnyčios nuo seno­vės būdavę gyvulių prekymečiai.

Šv. Baltramiejaus bažnyčia pastatyta 1644 metais, užupy.

Šv. Juozapo ir Nikodemo bažnyčia pastatyta nežino­mais metais. Ji stovi už Aušros Vartų.

Šv. Petro ir Povilo bažnyčia yra viena seniausių Vil­niaus šventyklų. Ji stovi vienoje gražiausių Vilniaus miesto vietų — Antakalnyje,kur anksčiau, stabmeldybės laikais, stovėjo Mildos aukuras. Iš pradžių buvus maža medinė bažnytėlė. Mikalojus Pacas 1668 metais pastatė jau mūrinę bažnyčią, kuri lig šiol tebestovi. Ji turi bendrą išorinę išvaizdą tokią, kaip ir Rymo tuo patim vardu bažnyčia.

Šv. Petro bažnyčia yra visoje Lietuvoje žymiausia statybos kūrinys. Ji yra vienas brangiausių Vilniaus pa­puošalų. Ypač turtingai ir gražiai išdabintas jos vidus. Lubos, sienos, kolonos viskas perdėm nulipdyta atskirais skulptūros kūriniais, kurių visoje bažnyčioje priskaitoma apie 2000! Kiekviena skulptūra jau yra meno šedevras. Kaip iš plačiosios Lietuvos atvykstančias maldininkų mi­nias, taip lygiai ir meno žinovus stebina šios bažnyčios papuošalai.

Bažnyčią puošė be geriausių vietos dailininkų ir iš Rymo specialiai kviesti skulptoriai. Bažnyčios vidų puo­šiančias figūras dirbo italų skulptorius Petras Perettici, Džiovani Halli. Daugumą paveikslų ir freskų dirbo gar­sus tuo metu Rymo dailininkas Martynas de Alto Monte. Brėžinius, pagal kuriuos bažnyčia statyta, dirbo Jonas Caoro.

Vietinių dailininkų, dalyvavusių bažnyčios puošime, žymiausias — Smuglevičius. Be to, negąlima nepaminėti brangios istorinės liekanos — Mielaširdingos Marijos pa­veikslo, kurs buvo iš Rymo atgabentas didžiojo bado metu 1653 metais. Altorių iš viso yra devyni. Ypač altoriuos, kaip ir visoje bažnyčioje, daug yra įvairių meno ir istori­nių brangenybių.

Aplink bažnyčią ir po ja yra palaidota daug žymių senovinės Lietuvos vyrų. Jų tarpe pačios bažnyčios įkū­rėjas Pacas. Be to, čia dar yra vienas įdomus paminklas, būtent: plokščia akmeninė lenta, ant kurios užrašyta: „Hic jacet peccator!“ (Čia guli nusidėjėlis!) Tai vieno bažnyčios globėjų kilpas, kurs mirdamas pareiškė noro, kad būtų pa­dėtas ant jo kapo toks parašas.

Šv. Petro dieną prie bažnyčios susirenka didžiausios žmonių minios. Jos renkasi tą dieną, iš žilos senovės už­silikusių papročių švęsti. Veik lig mūsų laikų užsiliko be bažnytinių apeigų, dar ir pačių žmonių tarpe įvairios ap­eigos: dainos, šokiai, kurie užsitęsdavo ligi vėlumos. Spė­jama, kad tai yra stabmeldybės laikų Mildai deivei skirtų apeigų liekanos.

Šv. Stanislovo bažnyčia buvo irgi Antakalny, netoli šv. Petro bažnyčios. Joje buvo iš Rymo atgabenta garsi Kristaus Stovykla. Šią bažnyčią rusai XIX amžiuje pasisavino.

Lietuvos didžiūnai Sapiegos, Pacai ir kiti Antakalnyje turėjo puikius savo rūmus ir vasarnamius. Ir nestebėtina, nes Antakalnis yra gražiausia Vilniaus miesto dalis. Iš vienos pusės dideli, stačiais skardžiais skiriami, kalnai, iš kitos pusės Neris, kurio krantai ypač šioje vietoje, tuo metu miškais apžėlę, buvo gražūs, apsupą Antakalnį.

Antakalnyje buvęs Vilniaus žvėrynas, kuriame Didieji Kunigaikščiai buvo surinkę daugybę įvairių kraštų gyvulių, paukščių ir žvėrių.

Ten pat stovėję ir Didžiųjų Kunigaikščių vasarnamiai.

Vilniaus katedra

Katedros istorija labai ankštai surišta su paties miesto istorija, ir gal dar gausesnė vargais ir nelaimėm, ku­rių, kaip jau matėm, ir Vilniui netrūko.

Krikščionybę Lietuvoje įvedus, viena pirmųjų bažny­čių — buvo Katedra, ji tuomet dar buvus nedidelė, prasta, pailgo keturkampio pavidalo, su aukštu bokštu bažnyčia.

1401 metais Katedra buvo pradėta iš naujo atstatyti bet dar atstatymo darbams nepasibaigus ji sudegė.

Šimtui su viršum metų praslinkus, butentl 1531 me­tais Katedrą su visais artimais trobesiais vėl gaisras su­naikino.

Po to gaisro Katedrą statė — Bernardas de Lauobii iš Jenos; su juo tuo reikalu 1534 metais buvo padaryta sutartis. Katedra buvo statoma penketą metų. Bet ir šiuo syk jos mūrai nebuvo dar užbaigti, o 1544 metų gaisras ją vėl pavertė pelenais.

Atnaujinta Katedra pastovėjo tik lig 1591 metų gai­sro. 1610 metais ji dar syki apdegė. Po to Katedros rūmai buvo pertvarkomi, nes jie lig tol buvę labai apleisti ir netvarkingai pastatyti: prie bažnyčios iš visų pusių buvę pristatyta keletas koplyčių ir tarnybinių trobesių, kas darkė bažnyčios bendrą stilių.

Statytojas Jonas Salvadoras 1663 metais bažnyčią pertaisė. Vidus buvęs naujai pertinkuotas, iškirsti nauji langai, sumūrytas aukštesnis bokštas, ir bendrai visa Ka­tedra žymiai pagražinta. Nežiūrint visų pataisymų, kiek tačiau bažnyčia netiksliai buvo pastatyta matyt kad ir iš šio fakto: 1769 metais vėtra nugriovė Čenstakavos P. Šv. koplyčią. Koplyčiai sugriuvus, aišku, apiro ir pačios ba­žnyčios mūrai. Šiam laikotarpy gal šviesiausias Vilniuje asmuo, Vyskupas kunigaikštis Masalskis, ėmėsi Katedros remonto.

Šis giliai kultūringas, statybos mene nusimanąs vyras matė, kad reikalinga nuodugniai pertaisyti Katedrą, nes praeitis aiškiai rodė prie ko priveda dalinas ir neplaningas rūmo taisymas.

Buvo paskelbtas bažnyčiai atstatyti projekto konkur­sas, kurį laimėjo žymus statytojas Lauras Stuoka-Gucevičius.

Nuostabiai vystės pirmojo lietuvio architektoriaus gyve­nimas. Likimas paskyrė Vilniaus, Lietuvos širdies, vyriausią šventyklą statyti kaip tik tos pačios Lietuvos sūnui, tikram lie­tuviui Laurui Stuokai. Jis paeina iš grynai lietuviais apgyventų vietų, iš Kupiškio parapijos. Lauras gimė 1753 metais rugpjū­čio 5 d. Migonių sodžiuje. Jo tėvai buvo paprasti lietuviai-baudžiauninkai. Dar vaiku būdamas, jaunas Stuoką pasižymėjo dideliais gabumais ir karštu mokslo pamėgimu. Jam nepakako pirmutinių ir šykščių mokslo žinių, kuriąs vietoje gavo. Jis ryžtasi be lėšų ir pažinčių eiti į platųjį pasaulį pats vienas, būdamas niekinamų baudžiauninkų sū­nus. Mokslo ištroškęs, atkeliauja Lauras į Vilnių. Čia jis patenka į mokyklą, kurioje kvotimų metu atkreipia į save kunigaikščio Masalskio domę. Vyskupas išsyk at­spėjo, kad tas jaunas baudžiauninko sūnus ateityje daug žada Lietuvai. Todėl jis gyvai susirūpino jo likimu. Ku­nigaikščio Masalskio padedamas, Lauras patenka į Vilniaus dvasinę seminariją, ir iš pradžių ruošias likti kunigu. Ta­čiau, besimokinant dvasinėje mokykloje jaunam Stuokai rū­pėjo tik matematika ir statyba. Jis daugiausia laiko praleisdavo beskaitydamas tų mokslo sričių knygas; Galų gale jis visai metė dvasinius mokslus ir atsidavė vien sta­tybos mokslui. Kunigaikštis Masalskis, matydamas kur linksta Lauras, ne tik jam nekliudė, bet dar gi žymiai pa­dėjo. Stuoka jausdamas, kad žinios statybos srity, kurias jis įgijo Vilniuje, yra nepakankamos, Masalskio padedamas, vyksta į užsienius. Ten jis aplankė daugumą kultūringųjų kraštų, kaip Vokietiją, Prancūziją, Italiją, Daniją ir k. Pir­miausia jis turėjo progos susipažinti su tų kraštų aukštai iškilusiu statybos menu. Tai buvus jam didžiausia mo­kykla. Be to, jis turėjo progos studijuoti statybos meną pas Rymo ir Paryžiaus geresniuosius profesorius.

Galų gale Lauras Stuoka grįžo į Lietuvą. Čia kaip tik jo laukė kunigaikščio Masalskio sumanytieji statybos darbai. Be Katedros, Stuokai buvo pavesta užbaigti Verkuose garsiuosius Vyskupų Rūmus, kuriuos buvo pradėjęs statyti žymus Vilniaus statytojas Knakfusas.

Istorininkai sako, kad Lauras Stuoka Katedros pamatų visai nejudinęs. Pirma viso ko jis pataisė suirusias vietas minėtam koplyčios bokštui griūnant. Bažnyčios viduj žy­mių permainų neįvykę. Išorinę Katedros pusę, kaip jau minėjau, įvairiais laikais statytų koplyčių ir kitų trobesių darkomą, Gucevičius bendro plano prisilaikydamas iš naujo sukomponavęs, visas koplyčias padaręs vienodo didumo; jų vietas irgi, kiek aplinkybės leido, sutvarkęs. Iš koply­čių tik viena — Nekalto Prasidėjimo — likus po senovei.

Iš abiejų pusių didžiųjų durų buvo pastatyta po ko­plyčią. Koplyčios turi alipso formą. Prieš kiekvieną jų stovi šešios kolonos. Bendrai, bažnyčios rūmų sieną, kuri, pristatytų koplyčių buvo sudaryta, buvo naujai išvesta taip, kad gražiai vainikavo visas rūmo dalis. Bažnyčios prieangis doriniame stiliuje turi šešias kolonas, tarp ku­rių stovi apaštalų figūros. Jos dirbtos Rymo skulptoriaus Rigio.

Tačiau visai užbaigti Katedrą Stuokai neteko, nes jo šį garbingą darbą pertraukė jo mirtis.

Statytojas Lauras Stuoka be šios bažnyčios, kuri ir dabar tebestovi ir žavi savo švelniom formom praeivius pabaigė, Masalskio pavedamas, ir Verkių Rūmus. Tai ne paskutinė Vilniaus apylinkių pažiba! Ypač šie rūmai gra­žiai atrodo todėl, kad juos apipina puikiausių Vilniaus apylinkių vaizdai. Rūmai stovi pakilioje vietoje, netoli Ne­ries įlankos. Rūmai užbaigti statyt 1782 metais. Be pa­čių rūmų, čia pat stovi stilinga koplyčia ir dveji lygiai gražūs tarnybiniai trobesiai. Rūmai išlaikyti italų stiliuje.

Štai kaip aprašo Verkių rūmus P. Galaunė, pirmas Lietuvos menininkų tarpe atkreipęs visuomenės akis į L. Stuokos gyvenimą ir darbus:

„Tie rūmai dviejų aukštų, susideda iš trijų veik lygia­grečių sienų, turi per vidurį kyšulį — prieangį iš kiemo įėjimą puošia šešios korintinės tvarkos kolonos, o sienos pagražintos tos pačios tvarkos piliastrais. Ant šešiakoloninio portiko stovi plokščia skaptuotė, kuri vaizduoja dviem jaučiais ariantį Cincinatą.

Graži visų rūmų išvaizda iš oro, pjoviniuose, arkitektoninė tvarka, pjaustytų pagražinimų parinkimas, kvepia Gucevičiaus — Stuokos senovės dvasia, kuras jis buvo gavęs Ryme“.

---

Vilniaus gyvenimas septynioliktam amžiuje gausus sunkiais vargais, kurie miestą, viens po kito eidami, lankė.

Vėl gaisrai… Paskutinio ramaus laikotarpio metu sukrauti turtai, pastatyti nauji rūmai ir daug bažnyčių ir kitų viešųjų trobų, dingo ugnyje. Vilniaus gyvenimo vaiz­das griežtai persimainė. Ankščiau čia klestėjo mokslas ir menas, prekyba buvo plačiai išsišakojus, politinis gyvenimas ir gi buvo gyvas. Dabar gi tiek nupuolė Vilniaus miestas, kad apie jį platusis pasaulis pradėjo užmiršti. 1610 me­tais sudegė Trakų ir Domininkonų gatvės. Tarp daugelio turtingų rūmų, sudegė ten Šv. Dvasios ir Trejybės bažny­čios. Kitose miesto dalyse gaisras nemažiau nuostolių pa­darė: sunaikino šv. Jono ir Pilies gatves ir pačią Žemąją pilį su visais ten buvusiais trobesiais.

Vokiečių ir gretimos, daugumoje žydų gyvenamos gatvės irgi nukentėjo.

Štai kodėl Vilnius nuo minėtų gai­srų taip skaudžiai nukentėjęs, labai iš lėto galėjo vėl kilti. Truputi aptilusi religinė neapykanta, vėl išėjo aikštėn, vėl prasidėjo kovos tarp katalikų ir protestantų. Kovų pasek­mė — įvairiose krašto dalyse įsivyravus netvarkai, supran­tama, dar labiau kankino kraštą. Kovojo tarp savęs ne tik jėzuitai su protestantais bei stačiatikiais, bet ir atskiros protestantų srovės ir dargi vienuolynai su vienuolynais. Kovų, ir dažnai tiesiog peštynių, priežastys buvo įvairios: varžtas dėl vienos ar kitos bažnyčios, dėl padovanotų ar mirštant paliktų turtų: namų, dvarų, miškų, ežerų.

Kiekviena grupė nekentė kitos, gali būti pavyzdžiu šis istorinis faktas: bazilionys, nekilnojamąjį turtą parduo­dami, aktuose dažnai pažymėdavo, kad pirktasis turtas negalima parduoti arba kitu būdu perleisti jėzuitams.

Tuometinio Lietuvos tikybinio gyvenimo vaizdas da­rosi aiškus prisiminus, kad tada Lietuvoje, istorininkų žod­žiais, buvo apie septynias dešimts įvairių, viena kitai gręž­tai priešingų, sektų. Suprantama, kad nekultūringas ir ne­turįs platesnio masto jų veikimas dar labiau skaldė ir naikino nuvargusio krašto jėgas.

Štai kurių sektų, kurių dauguma nuo tų laikų neiš­silaikė, išnyko, pavadinimai: naujai krikštytieji, arionai, nau­ji arionai, tylėtojai, doringieji, nuoširdūs, nenuodėmingieji, binderlionys, šeštadieninkai, apipjaustytieji ir daug kitų.

Sektos skildavo dėl menkiausių dalykų. Pamatas nau­jai sektai buvo ne tik įvairus šventojo rašto supratimas, bet ir daug menkesni apeigų bei vidujinės tvarkos klausi­mai. Dažnai sektantai turėdavo savo šalininkų tarpe kai kurių Lietuvos bajorų ir didžiūnų. Įvykus tarp sektų nesusipratimams, bajorai prie jų ginčų prisidėdavo su sa­vo kariuomene. Todėl neretai ginčiai baigdavosi kruvi­nais susirėmimais.

Jei sektų vadovai — dvasininkai tenkinos smulkiom intrigom ir tarpusavėm peštinėm, tai jau privilegiruoti dvasininkų sluoksniai ryžosi tvarkyti savaip visą kraštą ir taip pat tarp savęs dažnai grumdavosi.

Ypač katalikų dvasininkai, labiausiai Vilniaus vysku­pai, buvo galingi. Jų valdžia siekė visas ne tik dvasinio bei kultūrinio gyvenimo sritis, bet ir krašto politinį valdymą ir kartu jo ekonominį sutvarkymą.

Vilniaus vyskupų valdžioje buvo daugybė ku­nigaikščių ir didžiūnų įvairių padovanotų dvarų, miškų, ežerų, upių su visom tų gėrybių naudojimo teisėm. Pačiam Vil­niuje daug namų ir žemės plotų jiems priklausė.

Suprantama, kad vieni didieji Lietuvos žemvaldžiai — Vilniaus vyskupai, tuo metu magnatams krašto valdymą paėmus į savo rankas, tų pačių magnatų tarpe didžiau­sios įtakos turėdami, faktinai galėjo šeimininkauti krašte.

Štai kodėl dauguma Lietuvos didžiūnų stengės tapti Vilniaus vyskupais, nors dažnai jiems mažai rūpėjo tiesio­ginės vyskupų pareigos. Tokiai padėčiai esant, artimieji vyskupų padėjėjai jėzuitai įgauna irgi daug valdžios, daug turtų ir galutinai paima į savo rankas visą, kultū­rinį darbą.

Jei pačiam centre taip daug turėjo valdžios vyskupai, tai atskirose Lietuvos pilyse ir miestuose tokią pat vietą užimdavo kunigai ir ypač klebonai. Klebonai taip pat tu­rėjo dvarus, miškus ir ežerus. Klebonams, taip pat kaip ir visiems bajorams, jiems priklausančiose žemėse gyve­nantys žmonės eidavo darbus. Juk daugely Lietuvos, kam­pų sodžiai ir dvarai bei viensėdžiai dažnai turi vardus „Kunigiškių”. Tai senas tų laikų istorinį faktą patvirti­nantis palaikas.

Nusigyvenę bajorėliai todėl stengės gauti klebonų arba vienuolynų viršininkų vietas.

Šitaip kraštui tvarkantis, kaip visoje Lietuvoje taip pat ir pačiam Vilniuje, pasidarė visai nebepakenčiama pa­dėtis. Ypač daug netvarkos kildavo vaidų ir nesutikimų dėl atskirų jurisdikų.

O tos jurisdikos atsirado šitokiu būdu.

Didieji kunigaikščiai ir karaliai tam tikrais aktais pa­vesdavo vienuolynams, bažnyčioms ar tiesiog vyskupui kai kurią Vilniaus miesto dalį. Remiantis tais aktais vienuo­lynai, bažnyčios ar vyskupas turėjo teisės jiems pavestoje miesto dalyje pilnai nepriklausomai valdyti. Ši tvarka pri­vedė prie to, kad Vilniuje laikui bėgant atsirado bent ke­letas visai savarankiai, savais įstatais, valdomų miestų. Dažnai vienos miesto dalies valdovai susikivirčydavo su kaimynais, kas be abejo neišeidavo miestui į sveikatą.

Tarp tokių, nepriklausomai valdomų, miesto dalių di­džiausios buvo šios jurisdikos: Vyskupo, kur pilna valdžia buvo vyskupo rankose, magdeburginė jurisdika, vaito val­doma, ir pilies jurisdika, kurią valdė Vilniaus vaivado padėjėjas.

Del tų pačių jurisdikų vėliau pakėlė riaušes stačia­tikių ir unijotų metropolitai, kurie irgi norėjo taip pat gaut savo valdžion atskiras jurisdikas. Karmelitų ir pranciškonų vienuolynai neatsiliko nuo kitų ir taip pat pareiškė savo pretenzijas į kai kurias miesto dalis, apie ką randame Vilniaus istoriniuose doku­mentuose nurodymų. Ten pat yra pabrėžiama, kad dau­guma jurisdikų tarp savęs nesugyvendavo taikiai, ir nuo­lat vesdavo ginčius tai dėl vienų ar kitų namų, bažnyčių, žemės plotų ir kitų turtų.

Vilniaus teismo veikimas buvo paraližuotas ta aplin­kybe, kad teismas vienos jurisdikos negalėjo teisti asmenų svetimų jurisdikų. Be to, atskirose jurisdikose veikė kar­tais skirtingi papročiai, turėję įstatymo reikšmės, kas irgi silpnino miestą.

Nieko stebėtino todėl nėra, kad tuos pačiuos aktuos mes randame žymių, jog tuo metu, septynioliktame am­žiuje, butą mieste daugybės riaušių, muštynių kaip dienos metu taip ir naktimis, ištisų ginkluotų būrių puolimų, žu­dymų ir turto grobimų.

Šiuo Vilniaus nelaimės nesibaigė. Patį Vilnių ir visą kraštą žymiai nualino kovos su Maskvos didžiuoju kuni­gaikščiu Aleksiejum, Mikalojaus sūnum.

Kaip netvarkos, karo nelaimių ir maisto nedatekliaus pasekmės – prasidėjo didysis Lietuvoje maras, kuris žy­miai praretino gyventojų skaičių. Neužmiršo miesto ir nuolatinė Vilniaus nelaimė gaisras. Kas buvo išlikę, gaisras pabaigė naikinti. Dau­gely vietų visai nebebuvo žymės, kad anksčiau čia gražaus miesto būta. Gyventojai nepasiruošę tokiai nelaimei, netu­rėjo priemonių ugniai gesinti, ir todėl gaisras tęsės tol, kol buvo jam maisto, viso apie aštuonioliką dienų. Nuo gaisro daugiausia nukentėjo pats miesto centras, kur sto­vėjo didieji rūmai ir bažnyčios. Sudegusių trobų tarpe žymesnės: Diožiojo kunigaikščio rūmai ir jų tarnybiniai trobesiai, didžiosios arklidės, tribunolo rūmų dalis ir kiti rūmai. Visų tų nelaimių nuvargintą Vilnių pradeda apleisti Lietuvos diduomenė ir jis nustojęs Lietuvos valsty­bės Sostinės vardo, toliau jau gyvuoja kaipo paprastas provincijos miestas.

Istorininkai nurodo, kad dėl 1710 metų bado Vilnius, neteko gyventojų 35 000 žmonių ir 118 vienų tik jėzuitų. Nederlingi metai tiek nualino kraštą, kad žmonės neturėdami paprastų maisto produktų, buvo priversti valgyti ka­tes, šunis, arklius ir kitus gyvulius, kurių, seniausiais pap­ročiais vaduodamies, Lietuvos gyventojai niekados lig tol nevartojo valgiui.

Kaipo bado, baisenybių stambiausi bruožą kroniki­ninkai nurodo tų laikų Vilniaus teisme nagrinėtą bylą, ku­rioje buvo kaltinami astuoni sodžiaus gyventojai, kurie ne­tekę maisto suvalgė savo šeimynas: žmonas ir vaikus!

To bado paminklas lig šiol Vilniuje tebėra; čia kalbu apie šv. Petro bažnyčios (Antakalnyje) sienoje nuteptą pa­veikslą, kuris kaip tik vaizduoja šį badą!

Jau kaip buvo po to viso Vilnius sunykęs, bet ir tai neilgam. Jis pamažėl ėmė tvirtėti, vėl augti, puoštis nau­jomis statybos pažibomis, traukti į save visas gyvąsias krašto pajėgas. Toks greitas miesto atsitaisymas liudija, kad jis yra iš vienos pusės kraštui reikalingiausias centras, jo širdis, o iš kitos pusės tai parodo, kad Vilnių apsupęs kraštas, kaip jo svetimieji neplėštų, nedrąskytu, nenaikintų, yra kupinas gyvųjų jėgų, kurios mažiausios galimybės radę tuojau pasireiškia.

Nors ir neteko Vilniui po to atgaut savo pirmykštę politinę, reikšmę, kurią jis nuo senų senovės turėjo, bet neužilgo tapo jis žymiu mokslo ir kultūros centru. Jo nauja garbė siekė daug toliau už sienų suvienytos Lietuvos – Lenkijos valstybės, į kurios gyvenimą jis buvo įterptas.

Didžiausias Vilniuje mokslo židinys — Vilniaus Universitas, dar Stanislovui Augustui viešpataujant, buvo pa­vadintas Vyriausia Lietuvos Mokykla. Tuo metu ją pri­žiūrėjo, taip vadinamoji, „edukacijos komisija“, kuri perėmė nuo anksčiau ją prižiūrėjusių jėzuitų. Taip pat ir visi švietimo reikalai Vilniuje ir visam krašte buvo perduoti minėtai komisijai.

Vyriausiai Mokyklai, kuri turėjo keturius svarbesnius skyrius: teologijos, fizikos, teisių ir medicinos, vadovavo garsus mokslo vyras, Vilniaus Universito pažiba — Pačobutas.

Be kitų mokslo ir kultūros įstaigų, plačiai pagarsėjo Vilniaus astronomijos observatorija. Joje darbavosi žymūs astronomai, kurių tarpe randame Žebrovskį, Nakcianavičių ir kitus. Štai žymesnės Vilniaus įstaigos, kurios aštuonioliktam amžiuje šiokiu ar tokiu būdu prisidėjo prie miesto pagra­žinimo, jo kultūrinimo ir bendro jo atgaivinimo: 32 baž­nyčios, kurios dažniausiai turėjo ir vienuolynus, mokyklas ir kitas kultūrines įstaigas, 2 katalikų dvasinės seminarijos, 8 ligoninės, daugiausia vienuolių prižiūrimos, 4 spaustuvės, keletas vaistinių, teatras ir 10 didelių rūmų arba palocių.

Tuo metu Vilniuje buvo devyniasdešimt tūkstančių gyventojų.

Bendrą Lietuvių – Lenkų valstybę XVIII amžiuje ištiko sunkus smūgis, būtent: jų žemiu tarp galingųjų kaimynu padalinimas.

Iš to, kas anksčiau pasakyta apie Vilniaus ir viso krašto suirimą, yra aišku, jog galingi kaimynai turėjo progos pa­sinaudot valstybės nusilpimu ir ja išardyt Didžioji Lie­tuvos dalis kartu su Vilniumi pateko į rusų nagus, ma­žesnė gi dalis buvo Vokiečių paimta. Ir štai 1788 metais rusai užėmė Vilnių.

Bet gyventojai, nustojus kraštui savarankumo, ėmė susiprasti, ėmė ruoštis išsivaduot iš rusų jungo. Galų gale už šešerių metų įvyko pirmas prieš rusus sukilimas. Ypač atkaklios kovos tarp rusų kariuomenės ir sukilėlių įvyko Lietuvoje, kur sukilėliams vadovavo garsusis Kos­ciuška. Kosciuškai ir jo draugams iš pradžios pasisekė užimt Vilnių, ten jie paėmė dalį rusų kariuomenės į ne­laisvę ir uždarė ją į švento Kazimiero bažnyčią.

Tačiau sukilėlių viešpatavimas Vilniuje buvo gan trumpas. Atkaklios jų kovos su rusais liūdnai jiems pasi­baigė: jie tapo nugalėti, nes priešininkas kur kas buvo gausingesnis.

Nors sukilėlių aukos tuo tarpu neatnešė kraštui gero­vės, nors įpykdyti rusai dar smarkiau kraštą spaudė, bet laisvės troškimas krašte nebuvo nei vienam momentui už­slopintas. Tokiu būdu prasidėję, visą rusų viešpatavimo laiką, siūbavo sukilimų bangos: kartais jos aptildavo, kar­tais gi nauja drąsa, vėl pakildavo.

Rusai kuo stropiausiai stengdamies išnaikint visa, kas Vilniuje priminė garbingą praeitį, iš Vilniaus sričių sudarė guberniją, o pats miestas liko tos gubernijos centru.

Buvusią Lietuvos sostinę aplankęs Rusijos caras Aleksandras I, norėdamas gyventojams prisigerint, Vyriau­sią Lietuvos Mokyklą įsakė vadinti Vilniaus Universitetu ir suteikė jam daugiau lėšų.

Nuo to laiko Vilniaus Universitetas pradėjo šiek tiek smarkiau gyvuoti. Nuskriaustam krašte galų gale jis vienas liko šviesos ir gyvybės židiniu. Vilniaus Universitete buvo ypač daug domės kreipiama į krašto pažinimo ir Lietuvos istorijos mokslus.

Savo sienose Vilniaus Universitetas turėjo daug žy­miu mokslininkų, kaip: Pačobutas, Norvaišas, broliai Sniadeckiai, istorininkas Lelevelis, Danilavičius, Gucevičius ir daug kitų, Universitete vėliau išsivystė šie fakultetai: dvasinių ir politinių mokslų, medicinos, fizikos, matematikos ir meno bei literatūros. Mūsų istorininko M. Biržiškos nurodymu, Vilniaus Universitetas ypač yra brangus lietuviams, kadangi sužadino tų laikų jaunuomenės tarpe gilesnius gimtojo krašto pamėgimo jausmus ir išauklėjo daug mokslo ir kul­tūros darbuotojų. Juk pirmasis mūsų istorininkas Simonas Daukantas yra taip pat Vilniaus universiteto auklėtinis. Be to, čia ėjo mokslus poetas Adomas Mickevičius, J. Kraševskis, M. Balinskis, L. Jucevičius, Motiejus Valančius-Valančiauskas ir Simanas Stanevičius.

Tolimesnis Vilniaus gyvenimas jau buvo surištas su buvusios Rusijos Imperijos gyvenimu.

Del savo padėties Vilnius daugiau už kitus miestus nukentėjo nuo Napoleono karų. Ne tik jis turėjo kartu su visais didžiulės Rusijos kampais pasiruošti kovai prieš prancūzus, bet vėliau jų užimtas buvo priverstas priglaust ir maitint didelę kariuomenę. Maisto išteklius Vilniuje buvo gan menkas, todėl mieste neužilgo prasidėjo badas, nuo kurio vis gi daugiausia kentėjo patys prancūzai. Ypač miestą nuvargino iš Rusijos gilumos grįžtančios Napoleono kariuomenės likučiai. Prancūzai nesiskaitė su gyventojais, ėmė kas jiems buvo reikalinga, ypač maisto produktus, negerbė vietos šventovių: bažnyčiose pasidarydavo savo sandėlius ir arklides. Suprantama, kad patys gyventojai ir jų turtas nei tiek nebuvo saugomi. Grįžtą iš Maskvos prancūzai nuo šalčio dengės kas pakliuvo: dažnai cerkvių ir bažnyčių apeiginiais drabužiais.

Bet šis karas nors laikinai Lietuvą ir Vilnių nuo rusų atskyręs, sukėlė naują, dar karštesnį troškimą atgauti sa­varankumą.

Ši idėja sparčiai vystės ir štai 1831 metais prislėktas kraštas vėl sukyla. Tas sukilimas, dar žiauriau už pirmąjį buvo numalšintas.

Daugiausia ir šiuo syk nukentėjo Vilnius, kaipo vie­nas sukilimo centrų. Didžiausias miestui smūgis, tai Vil­niaus Universiteto išdraskymas. Rusų caro įsakymu dau­guma fakultetų buvo visai uždaryta, o likusieji: medicinos — perdirbtas į Medicinos — Chirurgijos Akademiją, kuri ne­užilgo taip pat užsidarė; teologijos — perkeltas į Petrapilį ir pavadintas Dvasine Akademija. Visos Lietuvos viena­tinis šviesos žiburys šitaip liūdnai užbaigė savo gyvavimą, Universiteto Rūmuose 1857 metais įsteigtas muziejus, kuriame buvo daugybė brangių krašto praeities daiktų ir dokumentų. Muziejaus pradžią padarė E. Tiškevičius, ku­ris savo rūmuos turėjo surankiojęs daugybę iš senovinių kapinių ir piliakalnių iškastų daiktų, pinigų, medalių, iš įvairių vienuolynų išgautų piešinių, žemėlapių, portretų, autografų ir apie 3000 tomų brangiausių, daugumoje krašto praeitį liečiančių, knygų. Tie turtai iš pradžių stovėjo sukrauti savininko rūmuose — Antakalnyje. E. Tiškevičius kreipės į rusų valdžią, prašydamas įkurt muziejų, kur jis galėtų surinktus mokslui brangius daiktus sukrauti. Jis taip pat pabrėžė, kad jis norėtų, jog tais daiktais visuomenė mokslo reikalams galėtų laisvai naudotis.

Caras Aleksendras II 1855 metais patvirtino Senovės Muziejaus įstatus. Tačiau šis muziejus neilgai turėjo sa­vo brangesniuosius daiktus. Muravjovas Korikas paskyrė komisiją, kurios tikslas buvo sutvarkyt muziejų, bet jos darbas baigėsi tuomi, kad ji visus kiek nors brangesnius daiktus išvežė į Petrapilį ir į Maskvą.

Ten pat kiek vėliau įstaigtam archyve šitose didelėse salėse sukrauta keli milijonai aktų, kurių daugumas dargi lig šiai dienai tebėra nežinomas. Galima sau įsivaizduoti, kiek brangių mūsų garbingos praeities bruožų slepia šie niekeno dar nevartyti dokumentai!

Paskutinis nepavykęs sukilimas išblaškė viltis kada nors atgaut savarankumą. Šis nusivylimas pirma viso ko atsispindėjo Vilniaus gyvenime. Miestas, kaip lygtai ir kiti gilios provincijos miestai, toliau vilko skurdžias dienas.

Netekus Vilniui savo politinės reikšmės, negalėjo čia klestėti ir ekonominis gyvenimas.

Vilnius pamažu virto svarbesniuoju krašto administratyviniu centru, kur buvo visai Lietuvai, dabar vadina­mai „Sievero Zapadnyj Kraj“ aukštesnieji valdžios atstovai ir žymiausios įstaigos: visos žemės valdymo bei tvarkymo komisijos, teismai. Be to, čia buvo keletas vidurinių mo­kyklų didžiųjų bankų skyriai ir kai kurios prekybos ir pra­monės įstaigos.

Vilniaus nedideli fabrikai daugumoje išdirbo iš vieti­nės žaliosios medžiagos kraštui reikalinguosius daiktus, kaip degtukus, degtinę, odas. Keletas žymiai vėliau įsi­kūrusių fabrikų gamindavo žemės ūkio mašinas ir reika­lingiausius geležies dirbinius.

Kultūros žvilgsniu Vilnius skurdžiai gyveno ir jau niekados nebeatgavo pirmykštės šioje srity reikšmės. Ypač jį vargino politiniai rusų valdžios persekiojimai. Vilniuje atsisėdęs Muravjovas — Korikas žiauriausiai naikino nors mažiausį vietinės savitos kultūros diegelį. Jų tikslas buvo kuo greičiau surusint kraštą. Todėl Vilniuje jie pristeigė visai svetimų kraštui įstaigų, papuošė miestą svetimų as­menų stovylomis ir paminklais. Vilniuje vietoje senų mokslo įstaigų buvo įkurtos šalies nutautinimo reikalui naujos.

Po keliolikos tokios darbuotės metų, Muravjovas su savo sėbrais ir paskui įpėdiniais savo tikslo pasiekė — sena­sis, žilasis Vilnius, Lietuvos galingos valstybės sostinė, visai nustojo savo charakteringų ypatybių ir liko panašus į Rusijos imperijos gubernijos miestą.

Rusų valdžia savo persekiojimus tolydžio didino, kol 1863 metais nepasiekė aukščiausio laipsnio. Tada rugsėjo 23 dienos plačiai žinomuoju aktu buvo užginta lietuviams lotynų raidėmis spausdinti ir platinti knygas ir kitokius spausdinius.

To dar rusams nepakako: jie taip pat užgynė šiam krašte katalikams, kurių dauguma buvo čia lietuviai, įsigyti stambesnį nejudinamąjį turtą, ypač gi žemes.

Kad greičiau įskiepytų rusų dvasią, valdžios agentai gamino katalikams — lietuviams maldaknyges spausdintas rusų raidėmis. Šios knygos buvo vadinamos „graždanko­mis“, tokiu pat vardu jos pateko ir į istoriją.

Žmonės tų knygų nepirko ir neskaitė. Tada policijos agentai ėmė jas dovanai valstiečiams dalinti.

Lietuvos ponija greičiau pasidavė svetimai įtakai. Dauguma jų sparčiai ištautėjo, liko lenkais, rusais. Tik vienas, visų apleistas, valdžios ir tų pačių ponų engiamas valstietis nepametė savo senuolių būdo. Neturtingose ba­kūžėse išliko sveika lietuvių dvasia ir savita kultūra.

Rusams užgynus knygas spausdinti, lietuvis, ištroškęs šviesos, didžiausiu pasišventimu ėmė gaminti sau knygas ir laikraščius svetur: Vokietijoje ir Amerikoje. Šį darbą at­liko taip pat iš valstiečių kilę inteligentai. Knygų gaminimas ir jų gabenimas į Lietuvą bei čia jų išplati­nimas buvo labai pavojingas, nes rusų žandarai tą darbą varant nutvėrę suimdavo kaltuosius. O rusų teismai aštriausiai juos nubausdavo: keliolikos metų kalėjimu ar iš­trėmimu į tolimą Sibirą. Tačiau tų bausmių nieks nepa­būgo: dar daugiau knygų spausdino ir dar plačiau jas tarp žmonių skleidė.

Tokioje padėty Vilnių randa pirmoji Rusijos revoliu­cija. Visas kraštas ir Vilnius revoliucijos bangų greit iš­judinamas. Ir čia prasideda kovos, kurios tačiau kiek sky­rės nuo visos Rusijos kovų, nes turėjo aiškaus tautinio atspalvio.

Tų kovų vyriausias laimėjimas — tai lietuvių spau­dos atgavimas. Tais pačiais 1904 metais buvo iškovota ir kiek daugiau laisvės visuomenės ir kultūros darbo srityse. Jei manytumėm, kad svetimųjų užplūstam Vilniuje vi­sai žlugo lietuvių gaivalas, apsiriktumėte, nes ir pačiu kurčiuoju, žiaurių persekiojimų metu Vilnius tebebuvo visos Lietuvos centras. Juk čia, vos spaudą atgavus, buvo išlei­stas pirmas lietuvių dienraštis — „Vilniaus Žinios”, čia buvo spausdinamos pirmosios knygos, čia buvo įsteigtos pirmosios lietuvių organizacijos, kurios suvienijo atbudu­sias lietuvių visuomenės mases.

Radę šiokios tokios galimybės, lietuviai sparčiai atbu­do. Ne tik nuversti carą, kurio žandarų nagaikas lietuviai gal daugiau už kitus pažino, bet ir išsivaduoti bendrai nuo rusų jungo stengėsi lietuviai Tik per silpnos jų jėgos neleido tinkamai išvystyt darbo.

Vilnius — lietuvių darbuotės centras. Čia įvyksta visi didesni susirinkimai, suvažiavimai, demonstracijos. Čia pat pasireiškia ir atgijęs lietuvių menas spektaklių, meno pa­rodų ir koncertų pavidale.

Kai revoliucinis judėjimas tiek sustiprėjo, kad daugu­moje vietų buvo pašalinti senieji valdžios atstovai, prasi­dėjo visuotinas geležinkelių pašto ir visų prekybos ir pra­monės įstaigų streikas.

Lietuvių visuomenė neatsiliko. Tuo metu Vilniuje buvo įsteigtas Lietuvių Komitetas. Šis komitetas toliau jau vadovavo lietuvių visuomeniniam ir politiniam gyveni­me. Tarp kitų jo žygių svarbiausias — tai Didžiojo Lietu­vos Seimo sukvietimas.

Vilniaus miesto salėje 1905 metų gruodžio 4 d. Įvyko šis Seimas. Savaime aišku, kad pilnai organizuotą Seimą tuometinėse sąlygose sukviest nebuvo galima. Tai buvo skubiai kviestas gyvųjų krašto jėgų susibūrimas. Nežiūrint to viso, Didžiojo Seimo įvykimo faktas ir jo nutarimai visam kraštui turėjo didžiausios reikšmės. Pirmoje eilėje visuomenės darbuotojai turėjo progos suderint savo pajė­gas, nustatyt kiek galima bendresnius tikslas.

Vyriausias Didžiojo Vilniaus Seimo reikalavimas — leisti lietuviams laisvai išspręst savo krašto likimą, laisvai nusta­tyt valdymo būdą ir santykius su kaimynėmis tautomis. Praktikoje buvo manyta šį nusistatymą įvykdyti sušaukus Steigiamąjį Seimą.

Todėl ir buvo pareikalauta leisti sušaukt Vilniuje lygiu, slaptu, betarpiu ir tiesioginiu balsavimu išrinktą Stei­giamąjį Seimą.

Atsimenant, kaip sunkiose sąlygose Lietuva tada buvo, kaip jos žmonės buvo įbauginti ir prislėgti, bus aišku, kad tie nutarimai buvo didžiausias revoliucinis žygis! Juk ke­letą metų anksčiau nė svajot apie tokius reikalavimus ne­galima buvo.

Tai pirmas pabudusios tautos žodis, ištartas tose ap­linkybėse gan ryškiai ir griežtai. Ir čia mes turėsime ieškot vėliau įgytos nepriklausomybės ištakų!

Seimo dalyviai, po visą Lietuvą išsiskirstę, dar labiau sutvirtino gyventojų troškimą atsikratyt rusų jungo. Grieb­tasi buvo praktikoje, vykdyti tuos nutarimus. Daugely vietų patys žmonės išvydavo rusų valdininkus, uždarydavo jų įstaigas, o jų vietoje steigė savas, savų žmonių veda­mas įstaigas. Nustota mokėti rusų valdžiai mokesčiai, valdžios turtas konfiskuotas.

Bet Rusijos gilumoje numalšinus revoliuciją ir caro valdžiai vėl sustiprėjus, Lietuva, mažai jėgų turėdama, taip pat turėjo pasiduoti. Caro valdžia už pareikštus savaran­kumo norus nuožmiai keršijo, mažiausiai prie sukilimo prisidėjusius ilgam laikui uždarė į kalėjimus, daugelį su­šaudė ar į Sibirą ištrėmė. O baudžiamieji kazokų būriai, kad įbaugintų žmones, tiesiog juos kapojo nagaikomis.

Nė vieno Didžiojo Seimo reikalavimo caro valdžia, be abejo, neišpildė. Bet jie žmonių nebuvo pamiršti, jie liko tolimesnių žygių kryptį rodančiais žibintuvais.

Po revoliucijos, kuri taip nenusisekė, visoje Rusijoje ir Lietuvoje ėmė siausti žiauriausi reakcija. Bet Lietuvos žmonės, sykį atbudę, nebepasidavė, nebenorėjo tamsoje, kaip lig tol tūnoti. Plačiosios gyventojų masės tautiniu ir visuomeniniu žvilgsniu pradėjo susiprasti. Tam susi­pratimui sparčiau vykti daugiausia padėjo spauda, kurią atgavus buvo skubama, nežiūrint taip daug sugaišto laiko, pasivyti toje srity kitus.

Pačiam Vilniuje, Kaune, Suvalkuos ir kitur įsisteigė laikui bėgant bent keliasdešimts įvairių laikraščių. Knygų per tą laiką išspausdinta palyginti didelis skaičius, nes dei žinomų priežasčių jų buvo didelis trūkumas.

Draugijų, koperatyvų ir sąjungų gyvenimas, kiek leido Rusijos tuometinės sąlygos, žymiai išsiplėtė ir koncentra­vosi daugumoje Vilniuje.

Ypač daug reikšmės visuomeniniam gyvenime turėjo mūsų atgimimo laikų pirmojo darbuotojo daktaro J. Basa­navičiaus įsteigta Lietuvių Mokslo Draugija Vilniuje. Tos draugijos darbuotė ir jos šaukiamieji gausūs inteligentijos suvažiavimai, kurie įvykdavo Vilniuje, turėjo savotiško parlamentarizmo žymių.

Europos 1914 metų karas užklupo kraštą ir Vilnių, nors negreit, bet tikru žingsniu slenkantį tautinio ir visuome­ninio susipratimo linkui.

Tačiau karo audros žymioje dalyje išgriovė pradėtą darbą, sustabdė jį. O vėliau visai nelauktai pasikeitė krašto padėtis. Vokiečiai spaudžia rusus ir priverčia jiems už­leisti visą etnografinės Lietuvos teritoriją. Užėmę Vilnių ir kraštą, okupantai žiauriai jį prislėgė. Jie pasistengė jį kuo daugiau savo tikslams išnaudoti.

Nuo karo baisenybių iš visos Lietuvos ir iš Vilniaus pabėgo į Rusijos gilumas šimtai tūkstančių gyventojų. Pa­bėgusių tarpe matome ir žymiąją lietuvių inteligentų dalį. Ir štai, pirmąjam laisvės vėjaliui papūtus, vietoje pasilikę negausūs lietuviai darbuotojai vėl dar tvirčiau ėmė reikšti nepriklausomybės troškimus.

Prasidėjo lietuvių darbuotojų šioje srity tylios atkaklios kovos su okupantais. Pagaliau, vokiečiai leido sušaukti Pirmąją Lietuvių Konferenciją, kuri 1917 metų rugsėjo 18 — 22 d. Vilniuje įvyko. Nuo to momento Vilnius vėl lieka lietuvių veikimo centru.

Sunkūs buvo pirmieji lietuvių darbuotojų žingsniai. Vokiečių žiaurus režimas nuosakiai organizuotu būdu su­varžė kraštą. Ypač jie persekiojo inteligentus, kad jie ne­padarytų priešingo jų planams žygio, kad nepakliudytų jiems prijungt Lietuvą, kaip jie tuo metu buvo sumanę, prie Vokietijos. Visa Lietuva buvo okupacinės valdžios išdalinta į apskričius („kreisus“). Iš vieno apskričio be valdžios leidimo negalima buvo nuvykti į kitą, kas paraližavo bet kokį platesnį žmonių tarpe veikimą. O valstiečiai daugiausia nuo jų kentėjo medžiaginiai. Iš jų atėmė veik visus maisto produktus, gyvąjį inventorių, javus ir visa kas okupantams pasirodė tuo metu naudinga. Karo pradžioje gan turtingą kraštą vokiečiai ūmai apiplėšė. Pirmoje eilėje skaudžiai nukentėjo Lietuvos miškai.

Visi laikraščiai sustojo ėję. Knygas taip pat nebuvo galimybės spausdinti. Dauguma veiklesnių asmenų buvo išvežta į Vokietijos gilumą, kiti gi čia pat koncentracinėse stovyklose uždaryti. Vokiečių valdžia vietos gyventojus mirties bausme baus­davo už menkiausį jiems pasipriešinimą ar jų įsakymų neišpildymą. O kiek buvo be teismų ir aukštesnės valdžios žinioš sušaudyta. Ne tik šimtai, bet tūkstančiai

(T ą s a).

Europos 1914 metų karas užklupo kraštą ir Vilnių, nors negreit, bet tikru žingsniu slenkantį tautinio ir visuome­ninio susipratimo linkui

Tačiau karo audros žymioje dalyje išgriovė pradėtą darbą, sustabdė jį. O vėliau visai nelauktai pasikeitė krašto padėtis. Vokiečiai spaudžia rusus ir priverčia’ jiems už­leisti visą etnografinės Lietuvos teritoriją. Užėmę Vilnių ir kraštą, okupantai žiauriai jį prislėgė. Jie pasistengė jį kuo daugiau savo tikslams išnaudoti.

Nuo karo baisenybių iš visos Lietuvos ir iš Vilniaus pabėgo į Rusijos gilumas šimtai tūkstančių gyventojų. Pa­bėgusių tarpe matome ir žymiąją lietuvių inteligentų dalį. Ir Štai, pirmąjam laisvės vėjaliui papūtus. vietoje pasilikę

M                                 TRJMiTAS V                     . >feį4Q

negausūs lietuviai darbuotojai vėl dar tvirčiau ėmė reikšti nepriklausomybės troškimus.

Prasidėjo lietuvių darbuotojų šioje srity tylios atkaklios kovos su okupantais. Pagaliau, vokiečiai leido sušaukti Pirmąją Lietuvių Konferenciją, kuri 1917 metų rugsėjo 18—22 d. Vilniuje įvyko. Nuo to momento Vilnius vėl lieka lietuvių veikimo centru.

Sunkūs buvo pirmieji lietuvių darbuotojų žingsniai. Vokiečių žiaurus režimas nuosakiai organizuotu būdu su­varžė kraštą. Ypač jie persekiojo inteligentus, kad jie ne­padarytų priešingo jų planams žygio, kad nepakliudytų jiems prijungt Lietuvą, kaip jie tuo metu buvo sumanę, prie Vokietijos. Visa Lietuva buvo okupacinės valdžios išdalinta į apskričius („kreisus“). Iš vieno apskričio be valdžios leidimo negalima buvo nuvykti į kitą, kas paralizavo bet kokį platesnį žmonių tarpe veikimą. O valstiečiai daugiausia nuo jų kentėjo medžiaginiai. Iš jų atėmė veik visus maisto produktus, gyvąjį inventorių, javus ir visa kas okupantams pasirodė tuo metu naudinga. Karo pradžioje gan turtingą kraštą vokiečiai ūmai apiplėšė. Pirmoje eilėje skaudžiai nukentėjo Lietuvos miškai.

Visi laikraščiai sustojo ėję. Knygas taip pat nebuvo galimybės spausdinti.

Dauguma veiklesnių asmenų buvo išvežta į Vokietijos gilumą, kiti gi čia pat koncentracinėse stovyklose uždaryti. Vokiečių valdžia vietos gyventojus mirties bausme baus­davo už menkiausį jiems pasipriešinimą ar jų įsakymų neišpildymą. O kiek buvo be teismų ir aukštesnės valdžios žinioš sušaudyta. Ne tik šimtai, bet tūkstančiai pakrūmėse, nuošaliai paslėptų, dabar apžėlusių, baigiančių nykt kapelių šitą liudija.

Bjauriausias vokiečių žandarmerijos teroras privedė prie to, kad gyventojai vos iš tolo pamatę vokiečių kareivį iš tikro, kaip drugio krečiami, drebėjo. Jų šlykštūs iš žmonių pasityčiojimai dar ilgai mūsų liaudyje slegiančiu šešėliu klaidžios.  

Bet sykį atbudus Lietuva nenorėjo žiauriems atėjūnams pasiduoti. Stebėtinu būdu augo ir plėtojos žmonėse noras išsivaduoti nuo bet kurių svetimųjų jungo ir pradėti sava­rankiai gyventi. Vilniaus konferencija, kiek leido aplinkybės, tų žmonių troškimą ryškiai visam pasauliui parodė.

Dauguma kariaujančių valstybių kaip tik buvo pareiškę, kad jos būk kariauja už prislėgtųjų tautų atvadavimą. Todėl žymi dalis Europos spaudos žinią apie Lietuvos norą sudaryt nepriklausomą valstybę gan palankiai sutiko. Pradėta įdomautis lietuvių likimu, pradėta plačiai studijuoti Lietuvos padėtis. Tai visa pamažėl, bet tikrai ruošė at­einančiai nepriklausomybei dirvą.

Rusijos revoliucija ir vėliau rusų separati Lietuvos Brastoje su vokiečiais taikos sutartis Vakarų Europos galingųjų valstybių valdžiose sudarė palankią šiai idėjai atmosferą. Nors ir iškilmingai skelbė tos valdžios, kad kariauja už pavergtųjų tautų išvadavimą, tačiau pildydamos tarp jų esančias sutartis nebūtų parėmę Lietuvos reikala­vimų. Minėtos aplinkybės padėjo konferencijos išrinktai Valstybės Tarybai Lietuvos nepriklausomybės idėją sėk­mingai išvystyti. Be to, žymiai prisidėjo prie valstybės kūrybos darbo Rusijoje ištremti inteligentai. 1917 metais Petrograde įvykęs seimas ir atskirų asmenų darbai pa­rėmė šią idėją.

Vilnius ir šiuo metu liko Lietuvos centru: čia buvo ir okupacinės valdžios vyriausios įstaigos ir naujai besi­kuriančios Lietuvos valstybės įstaigos.

Rusijoje valdžią paėmę į savo rankas bolševikai, susi­tarę su vokiečių kariuomenės vadovybe, pradėjo užiminėt vokiečių, taip pat revoliucijos dezorganizuotos, kariuomenės apleidžiamas vietas. Šitokiu būdu bolševikai prisiartino prie Vilniaus. Valstybės Taryba neturėjo nei lėšų nei gali­mybės pasiruošt paimt valdžią į savo rankas ir atsispirt bolševikams.

Ne tik Lietuvos Valstybės Taryba norėjo Vilnių val­dyti, bet atsirado čia ir kitų pretendentų. Jų tarpe du žymiausi: lenkai ir vietiniai komunistai.

Tik spėjus vokiečiams Vilnių apleist, prasidėjo kruvi­nos dėl miesto valdymo kovos. Lenkų susiorganizavę gan gerai ginkluoti legionai pradėjo kautis su darbininkų buriais, kurie buvo palaikomi tada gausiai Vilnių užplūdusių Rusijos komunistų. Kovota tris dienas. Galų gale pasirodė, kad lenkų legionai galingesni. Jiems pasisekė bolše­vikus nuveikti. Komunistų judėjimo vadovai, matydami, kad pateks į lenkų rankas ir nesitikėdami ištrūkt, patys nusižudė.

Valstybės Taryba, negalėdama aktingai lenkams prie­šintis, 1919 metų sausio 5 d. skubiai apleido Vilnių.

Nuo to laiko Lietuvos Valstybės kūrybos darbas jau persikėlė į Kauną. Čia susiorganizavo valdžia, vietos sa­vivaldybės organai, kariuomenė, kuri tuč tuojau buvo pri­versta stoti kovon su gausiais dar nesustiprėjusios valsty­bės priešininkais. Galų gale Kaune, Vilniaus atvadavimo nesulaukus, buvo sušauktas ir Steigiamasis Seimas.

Bolševikai užėmę Vilnių organizavo čia taip vadinamą Lietuvos Socialistinę Sovietų Respubliką. Vilnius buvo tos respublikos sostine.

Ši valdžia nesuspėjo kaip reikiant savo darbuotės išvystyt, o jau buvo tų pačių metų balandžio 20 d. iš Vil­niaus išvyta.

Jos žygių tarpe, be paprastųjų, kurie natūraliai seka iš jos žinomo programo, buvo padaryta ir šis: Lietuva sujungta su Gudija. Vietose gi šios valdžios organai be rinkimo kontribucijų, kurias uždėdavo turtingesniems pilie­čiams, mažai ką suspėjo nuveikti.

Bolševikus iš Vilniaus pašalinę, lenkai jį valdė nuo 1919 metų balandžio 20 d. ligi 1920 m. liepos 14 dienos, kada jau Rusijos Sovietų Respublikos kariuomenė juos iš miesto išvijo.

Svarbiausias lenkų valdžios nacionalistinių grupių ir vietos dvarininkų tikslas buvo kuo greičiau iš Vilniaus pašalint visa, kas turėjo lietuviškumo žymių. Todėl jie didžiausiu įnirtimu puolė griaut visas lietuvių mokslo ir kultūros organizacijas, persekiojo lietuvius darbuotojus, už­darinėjo visus lietuvių laikraščius.

Nežiūrint to viso, tautinis pačiam mieste ir jo srityse gyvenančių, daugumoje ištautėjusiu lietuviu susipratimas sparčiai vystės. Lenkų persekiojimai neužgniaužė Vilniuje lietuvybės daigų. 1920 metų liepos 14 dieną Vilnius vėl patenka į kovų sūkurį. Sovietų Rusijos ir Lenkų karo pozicijos prisiartina prie miesto. Lenkai, kuriems iš pradžių pasisekė į Ukrai­nos gilumą įsibrauti ir laimėti keletą kovų, dabar susigrie­busių rusų vejami, buvo priversti nuolat trauktis ir jau matė, kad reikės Vilnių apleisti, nes raudonoji kariuomenė sudarė pavojaus ir pačiai Varšuvai. Tačiau lenkai dėjo visas pastangas kuo ilgiau savo rankose Vilnių išlaikyti ir jokiu būdu neperleist miesto lietuviams. Dargi yra paste­bėta, kad Lietuvių fronte lenkų vadovybė laikė geresnes, geriau aprūpintas, nenuvargusias kariuomenės dalis.

Lietuvių kariuomenė, matydama, kad geruoju lenkai nenori Vilniaus užleisti, pradėjo žygiuoti miesto linkui. Lenkai menkiau gynė Vilnių nuo rusų ne kaip nuo lietu­vių. Iš lietuvių pusės buvo iškasti apkasai, ten stovėjo keletas artilerijos batarėjų, dalys pakankamai buvo aprū­pintos kulkosvaidžiais. Ir lenkai pasiekė savo: rusai suspėjo jau įeiti į miestą, o lietuvių kariuomenė dar tebesikovė priemiesčiuose su lenkais.

Maskvos sutartimi Sovietų Rusija Vilnių pripažino Lietuvai. Todėl rusų kariuomenė čia neilgai buvo. Ko­munistai nesuspėjo dargi organizuoti savo įstaigų, o jau turėjo užleisti miestą Lietuvos valdžiai.

Tiesa, lietuvių kariuomenės dalys, kaip jau minėta, veik tuo pačiu metu (liepos 14 d.) įėję į miestą, ten ir pasiliko. Bet joms teko palūkėti, kol diplomatiniu kėliu buvo išrištas Vilniaus klausimas.

Atgavus Vilnių, atgijo visas kraštas. Visose gyvenimo srityse smarkiau ėmė plakti pulsas. Nušvito lietuvių vei­dai, nes išsipildė jų senų seniausias troškimas.

Bet neilgai lietuviai viešėjo Vilniuje. Dar nesuspėjo visos valdžios ir visuomeninės įstaigos persikelti iš laiki­nosios sostinės į Vilnių, o jau reikėjo apleisti miestą. Lenkų kariuomenės dalys, vedamos generolo Želigovskio, prisimetusio maištininku, klastingu puolimu užėmė Vilnių. Šio sukilimo komedija nors buvo visiems aiški ir nebuvo Vakarų Europos didžiųjų valstybių, bent oficialiai palaikoma, tačiau lenkams davė gerų rezultatų: Vilnius, smurto žygiu iš lietuvių užgriebtas, štai jau keletas me­tų tebėra jų rankose.

Vadinamoji „Vidurinė Lietuva“, kuri tik sukilimo metu jiems buvo naudinga, kad pridengtu savo negražų žygį, greit, tapo pamiršta. Šios komedijos veiksmas dar tuomi neužsibaigė. Vėliau Vilniuje buvo sušauktas neva Vilnijos seimas, kurs visų gyventojų vardu pareiškė noro prisidėti prie Lenkijos.

Dabar jau Vilnių užėmė lenkai, taip sakant, išsijuosę: jų persekiojimai viso kas nelenkiška įgijo masinio pobūdžio. Neliko nė vienos lietuvių mokyklos, prieglaudos, draugijos ar koperatyvo, kurie nebūtų šiokiu ar tokiu būdu nuo lenkų nukentėję. Visuomenės darbuotojai, sugrūsti į kalėjimus, daug jų visai iš Vilniaus srities išsiųsta. Nuo­žmus gyventojų persekiojimas, Tautų Sąjungos nustatytoje neutralinėje juostoje lenkų partizanų puolimai sudarė ne­bepakenčiamą padėtį. Ne kartą vietos gyventojams teko skųstis tai pačiai Tautų Sąjungai ir Vakarų Europos valstybių valdžioms. Veltui gyventojai laukė užtarimo. Tiesa, užtarimo jie sulaukdavo… raštu, bet iš tikrųjų jų padėtis nuo to nė trupučio nepasikeitė.

Šitaip tebėra ir dabar.