A. Zabitis-Nezabitauskis „Šventaragio slėnis – Vilniaus miesto lopšys“ // Ateitis. – 1943, Nr. 163, p. 4
Vilniaus kaip kultūrinio centro praeitis yra apgaubta gražių legendų, padavimų ir pasakojimų. Tos legendos ir pasakojimai praskleidžia tų tolimų amžių lietuvių tautinės ir religinės šventovės paslaptingos uždangos šydą ir atidengia nepaprastai gražų ir turiningą Vilniaus miesto kilmės vaizdą, ir šiandien dar savo romantiška padėtimi tebesimbolizuojantį anuos tolimus ir nebepermatomus laikus, kada dabartiniame Vilniaus miesto lopšyje ošė senovės lietuvių garbinamas šventasis miškas, gojai ir kūrenosi vaidilų prižiūrima amžinoji ugnis. Šiandien mes negalime tvirtinti, kur tose legendose ir pasakojimuose yra tiesa, kur svajonė, tačiau lietuvių tautai visa tai yra meilės ir širdies balsas, amžinai skambanti melodija apie senąjį Vilnių kaip jos religinę, tautinę ir politinę šventove.
Vilniaus miesto kilmės legendų vainikas prasideda pasakojimais, kad apie XIII amž. pabaigą Lietuvos kunigaikštis Šventaragis paprašęs savo sūnus jį palaidoti Neries ir Vilnios santakos kalno pašlaitėse nuo amžių augusiame ąžuolyne — šventajame miške. Klusnūs savo tėvo valiai sūnūs ne tik įvykdę jo pageidavimą, bet toje vietoje jo garbei pastatydinę net Perkūno šventyklą su aukuru ir pradėję čia kūrenti amžinąją ugnį, o Šventaragio sūnus Gerimantas pastatęs net Perkūno statulą. Šioje vietoje vėliau buvę laidojami senovės lietuvių kunigaikščių ir dvasininkų kūnai. Nuo to laiko Neries ir Vilnios santakos šventasis miškas pradėtas vadinti Šventaragio slėniu. Dabartinės Vilniaus, bazilikos varpinės vietoje buvęs pastatytas bokštas, iš kurio senovės lietuvių kunigai skelbę žmonėms dievų valią.
Kartą į Neries ir Vilnios santakos kalnus miškus atvykęs medžioti iš Trakų didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas. Čia jis nukovęs didelį taurą. Po medžioklės ilsėdamasis Šventaragio slėnyje, didysis Lietuvos kunigaikštis sapnavęs staugiantį geležinį vilką, kurio staugimas atrodęs lyg šimto vilkų staugimas. To nepaprasto sapno išaiškinti Gediminas pasikvietęs krivių krivaitį Lizdeiką, kuris pasakęs, kad geležinis vilkas reiškiąs stiprią pilį, o vilkų staugimas didelį jos garsą ir ateitį. Sapno aiškinimo paskatintas, didysis kunigaikštis Gediminas ant Tauro kalno pastatydinęs pilį su šešiakampiu bokštu, o Šventaragio slėnyje medinius rūmus sau gyventi. Taip buvęs įkurtas Vilniaus miestas, nuo 1320 m. virtęs Lietuvos sostine.
Pastatęs ant Tauro kalno pilį ir čia perkėlęs Lietuvos sostinę, didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas Antakalnyje Neries pakrantėse įsteigęs daržus ir gėlynus. Jiems prižiūrėti paskyręs seną, karuose kelis kartus sužeistą ir darbui nebetinkantį tarną. Tas tarnas turėjęs gražią dukrelę Skaistutę, kurią įsimylėjęs jaunas kunigaikščio dvasiškis Dainius. Dainius taip gražiai mokėjęs dainuoti, kad vėjas nutildavęs, upės bangos nurimdavusios, medžių lapai liaudavęsi šlamėję, paukščiai nustodavę čiulbėti. Skaistutė mielai klausydavusi Dainiaus dainų, bet to puošnaus dvariškio ji vis tiek nepamilusi. Susikrimtęs dėl nelaimingos meilės, Dainius šokęs į Nerį ir nusiskandinęs. Mildos deivė Dainių pavertusi lakštingala, kuri kas vakarą prie Skaistutės lango gražiai čiulbėdavusi. Ilgainiui Skaistutė pamilusi Dainių, bet jau buvo per vėlu. Jai teko daug ilgėtis ir verkti. Mildos Deivė ją pavertusi rožių krūmu ir teleidusi žydėti tik tada, kada lakštingala nustojusi čiulbėti. Sužinojęs Dainiaus ir Skaistutės meilės tragediją, didysis kunigaikštis Gediminas įsakęs Antakalnyje pastatydinti meilės deivės Mildos šventyklą ir gretimą šilą pašventinti.
Pasak lenkų kronikininko Stryjkovskio (Dr. J. Bielinskis, Slownik Geograficzny XIII, psl. 501-502), Mildos šventykla buvusi toje Antakalnio vietoje, kur dabar yra šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Kita žymi senovės lietuvių šventykla buvusi dabartinės šv. Jono bažnyčios vietoje. Senovės lietuvių dievų panteonas buvęs Antakalnyje Sapiegų rūmų ir Viešpaties Jėzaus bažnyčios vietoje. Ant Gedimino kalno nuo Vilnios pusės buvusi dar kita stabmeldžių lietuvių šventykla, kurios vietoje vėliau buvusi pastatyta šv. Martyno bažnyčia. Dievaičio Ragulio šventyklos vietoje Algirdo žmona Marija pastatydinusi Piatnickos cerkvę.
Be šių žymiausių šventyklų, Vilniuje buvę įvairiems dievams skirti šventieji gojai. Taip Šventaragio slėnyje buvęs nedidelis ąžuolų gojelis, iš kurio malkos būdavusios imamos Perkūno šventyklos altoriaus ugniai kūrenti. Bernardinų sodas seniau buvęs vadinamas gojumi, prie Vilnios čia buvusi lietuvių stabmeldžių šventykla. Lukiškių aikštėje, kur seniau taip pat buvęs šventasis gojus, buvusi rasta tamsaus granito milžiniškos statulos koja.
Visos tos Vilniaus legendos ir pasakojimai yra tolimas atskambis to senovės lietuvių dvasinio gyvenimo pavidalo, kurio patikrinti mokslas niekada nebegalės pajėgti ir kuris visada pasiliks nebeįspėjama mįslė ir paslaptis.
