Šventaragio slenis – Vilniaus miesto lopšys

Šventaragio slenis – Vilniaus miesto lopšys

A. Zabitis-Nezabitauskis „Šventaragio slėnis – Vilniaus miesto lopšys“ // Ateitis. – 1943, Nr. 163, p. 4

Vilniaus kaip kultūrinio centro praeitis yra apgaubta gražių legen­dų, padavimų ir pasakojimų. Tos le­gendos ir pasakojimai praskleidžia tų tolimų amžių lietuvių tautinės ir religinės šventovės paslaptingos už­dangos šydą ir atidengia nepapras­tai gražų ir turiningą Vilniaus mies­to kilmės vaizdą, ir šiandien dar savo romantiška padėtimi tebesimbolizuojantį anuos tolimus ir nebepermatomus laikus, kada dabarti­niame Vilniaus miesto lopšyje ošė senovės lietuvių garbinamas šven­tasis miškas, gojai ir kūrenosi vaidilų prižiūrima amžinoji ugnis. Šiandien mes negalime tvir­tinti, kur tose legendose ir pasakoji­muose yra tiesa, kur svajonė, tačiau lietuvių tautai visa tai yra meilės ir širdies balsas, amžinai skambanti melodija apie senąjį Vilnių kaip jos religinę, tautinę ir politinę šventove.

Vilniaus miesto kilmės legendų vainikas prasideda pasakojimais, kad apie XIII amž. pabaigą Lietuvos kunigaikštis Šventaragis paprašęs savo sūnus jį palaidoti Neries ir Vil­nios santakos kalno pašlaitėse nuo amžių augusiame ąžuolyne — šven­tajame miške. Klusnūs savo tėvo valiai sūnūs ne tik įvykdę jo pagei­davimą, bet toje vietoje jo garbei pastatydinę net Perkūno šven­tyklą su aukuru ir pradėję čia kūrenti amžinąją ugnį, o Šventara­gio sūnus Gerimantas pastatęs net Perkūno statulą. Šioje vie­toje vėliau buvę laidojami senovės lietuvių kunigaikščių ir dvasininkų kūnai. Nuo to laiko Neries ir Vilnios santakos šventasis miškas pradėtas vadinti Šventaragio slėniu. Dabartinės Vilniaus, bazilikos varpi­nės vietoje buvęs pastatytas bokštas, iš kurio senovės lietuvių kunigai skelbę žmonėms dievų valią.

Kartą į Neries ir Vilnios santakos kalnus miškus atvykęs medžioti iš Trakų didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas. Čia jis nukovęs didelį taurą. Po medžioklės ilsėdamasis Šventaragio slėnyje, didysis Lietu­vos kunigaikštis sapnavęs staugiantį geležinį vilką, kurio staugimas atro­dęs lyg šimto vilkų staugimas. To nepaprasto sapno išaiškinti Gedimi­nas pasikvietęs krivių krivaitį Lizdeiką, kuris pasakęs, kad geležinis vilkas reiškiąs stiprią pilį, o vilkų staugimas didelį jos garsą ir ateitį. Sapno aiškinimo paskatintas, didysis kunigaikštis Gediminas ant Tauro kalno pastatydinęs pilį su šešiakampiu bokštu, o Šventaragio slė­nyje medinius rūmus sau gyventi. Taip buvęs įkurtas Vilniaus miestas, nuo 1320 m. virtęs Lietuvos sostine.

Pastatęs ant Tauro kalno pilį ir čia perkėlęs Lietuvos sostinę, didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas Antakalnyje Neries pakrantėse įstei­gęs daržus ir gėlynus. Jiems prižiūrėti paskyręs seną, karuose ke­lis kartus sužeistą ir darbui nebe­tinkantį tarną. Tas tarnas turėjęs gražią dukrelę Skaistutę, kurią įsi­mylėjęs jaunas kunigaikščio dvasiš­kis Dainius. Dainius taip gražiai mo­kėjęs dainuoti, kad vėjas nutildavęs, upės bangos nurimdavusios, medžių lapai liaudavęsi šlamėję, paukščiai nustodavę čiulbėti. Skaistutė mielai klausydavusi Dainiaus dainų, bet to puošnaus dvariškio ji vis tiek nepamilusi. Susikrimtęs dėl nelaimingos meilės, Dainius šokęs į Nerį ir nusiskandinęs. Mildos deivė Dainių pa­vertusi lakštingala, kuri kas vakarą prie Skaistutės lango gražiai čiulbė­davusi. Ilgainiui Skaistutė pamilusi Dainių, bet jau buvo per vėlu. Jai teko daug ilgėtis ir verkti. Mildos Deivė ją pavertusi rožių krūmu ir teleidusi žydėti tik tada, kada lakš­tingala nustojusi čiulbėti. Sužinojęs Dainiaus ir Skaistutės meilės trage­diją, didysis kunigaikštis Gediminas įsakęs Antakalnyje pastatydinti mei­lės deivės Mildos šventyklą ir gretimą šilą pašventinti.

Pasak lenkų kronikininko Stryjkovskio (Dr. J. Bielinskis, Slownik Geograficzny XIII, psl. 501-502), Mil­dos šventykla buvusi toje Antakal­nio vietoje, kur dabar yra šv. Pet­ro ir Povilo bažnyčia. Kita žymi se­novės lietuvių šventykla buvusi da­bartinės šv. Jono bažnyčios vietoje. Senovės lietuvių dievų panteonas buvęs Antakalnyje Sapiegų rūmų ir Viešpaties Jėzaus bažnyčios vietoje. Ant Gedimino kalno nuo Vilnios pu­sės buvusi dar kita stabmeldžių lie­tuvių šventykla, kurios vietoje vė­liau buvusi pastatyta šv. Martyno bažnyčia. Dievaičio Ragulio šven­tyklos vietoje Algirdo žmona Marija pastatydinusi Piatnickos cerkvę.

Be šių žymiausių šventyklų, Vil­niuje buvę įvairiems dievams skirti šventieji gojai. Taip Šventa­ragio slėnyje buvęs nedidelis ąžuo­lų gojelis, iš kurio malkos būdavu­sios imamos Perkūno šventyklos altoriaus ugniai kūrenti. Bernardinų sodas seniau buvęs vadinamas goju­mi, prie Vilnios čia buvusi lietuvių stabmeldžių šventykla. Lukiškių aikštėje, kur seniau taip pat buvęs šventasis gojus, buvusi rasta tamsaus granito milžiniškos statulos koja.

Visos tos Vilniaus legendos ir pa­sakojimai yra tolimas atskambis to senovės lietuvių dvasinio gyvenimo pavidalo, kurio patikrinti mokslas niekada nebegalės pajėgti ir kuris visada pasiliks nebeįspėjama mįslė ir paslaptis.

5 1 balsas
Įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
1 Comment
Seniausius
Naujausius Daugiausiai įvertintus
Žiūrėti visus komentarus
View all comments
trackback
11 days ago

[…] Todėl ir nenuostabu, kad šios apylinkės ne vieną medžiotoją į save vilioja. Jos buvo tokios puikios, kad kunigaikštis Šventaragis bemedžiodamas užėjęs jas ir įsakęs čionai, Vilnios ir Neries santa­koje, didžiulių kalnų slėnyje, pastatyti didžiausią dievaičio Perkū­no romuvą, paskyręs vyriausią kunigą Krivę Krivaitį, krives, vaidi­las ir vaidilutes šventąją ugnį saugoti. Nuo to laiko slėnis buvo pramintas Šventaragio slėniu. […]

1
0
Norėtųsi jūsų minčių, pakomentuokite.x
()
x