Iš Antano Tretininko pasakojimo „Utenos įkūrimas“ // Trimitas. – 1924, Nr. 197, p. 13;
Labai senoje gadynėje, žemaičių miestely Ariogaloje, gyveno kunigaikštis,. vardu Liutavoras, kuriam gimė sūnus, kurį praminė vardu Utenis (Vytenis).
Paaugęs Utenis pastatė naują miestą, kuri savo vardu Utena pavadino. Pasistatydino sau gražius rūmus ir padoriai gyveno. Vedė sau žmoną, vardu Vidą, kuri jam pagimdė sūnų Gediminą.
1292 m., tėvui Liutavorui mirus, Utenis su nemažu kareivių būriu nuvyko į Kernavę, ties upe Neriu arba Vilija esančia ir ten buvo pakeltas į Lietuvos didžiuosius kunigaikščius. Utenis liepė žmonėms supilti aukštą kalną, kuris yra pasilikęs netoli Utenos miestelio. Uteniui viešpataujant, lietuviai ir žemaičiai be pertraukos kovėsi su vokiečiais. Ne kartą tie sugavę kare žemaičius, vedėsi į Prūsus ir krikštijo. Perkrikštai tie, nors kitaip jau tikėjo, vienok neužmiršdavo savo brolių. Išgirdę vokiečius ketinant į žemaičius keliauti, tuojau pranešdavo mūsų krašto vyresnybei. Ragainės miesto viršininkas, Ernkė, įsodinęs į laivą dvidešimt penkis ginkluotus vokiečius, liepė plaukti Nemunu į kalną. Perkrikštai bematant davė žodį Skirminui, žemaičių vyresniajam, kuris ties šios dienos Skirsnemune užtaisė vokiečiams slastus. Vos laivas į tą vietą atplaukė, atbėgo į paupį jauna mergina, kuri rankas laužydama, verkė ir šaukė:
— Oi geri žmones, gelbėkite mane — esu nelaiminga!
Vokiečiai, tai girdėdami, pasuko laivą į pakraštį ir prisiartinę paklausė:
— Kas esi ir ko nuo mūsų nori?
Ši atsakė:
— Esu lenkė, sugauta kare ir iš lenkų žemės į Žemaičius atvežta. Pagonai mane verčia į savo tikybą — aš esmi katalikė! Imkite mane drauge ir ištraukite iš nelabų rankų!
Vokiečiai dar labiau prisiartino prie krašto, padėjo lentą kad mergina galėtų į laivą įžengti. Bet tuojau šešiasdešimt vyrų iš karklyno pakilo ir savo geležies kabekliais capt! — nutvėrė laivą, sulipo ir iškapojo visus vokiečius ir atėmė laivą.
Tariamoji mergelė nebuvo mergelė, bet jaunikaitis žemaitis, moteriškai apsirėdęs, mokąs lenkiškai. Kunigaikštis Utenis apie tą vylių Skirmino išgirdęs, didžiai jį pagyrė ir davė žemės plotą.