Kuršių Nerija

Kuršių Nerija
Bylėkas „Kuršo Neringa“ // Trimitas. – 1922, Nr. 50, p. 26-29; - 1923, Nr. 121, p. 25-30; Nr. 122, p. 14-16; Nr. 123. p. 16-19;

Plaukiant Nemunu į Klaipėdą, pasiekus Kuršo marių angos, skaisčią dieną tolimame horizonte virš vandenų matyti balzgani debesėliai. Plaukiant giliau į mares, iš už melsvos vandenų linijos išneria debesėlių daugiau, kurie pamažu auga, susilieja ir plečias visu akiračiu, vietomis tamsesnių protarpių pertraukiami, kol pagaliau pradeda aiškėti tolimos žemės kontūrai. Garlaivis ima kryptį į vos užmatomą dangaus pakraštį iškilusį švyturį, ir valandą plaukus prieš akis išauga stebuklingas pasaulis su dailiai nušlifuotais, baltais lyg sniegas kalnais, juodžaliais kur ne kur išbarstytais miškeliais ir kai kur marių pakranty raudo­nuojančiais kiemeliais, priešais kuriuos lyg plaštakėlės išskėtę savo baltus sparnelius, tūno būreliai žvejų valčių su iškeltomis burėmis. Laivas suka išilgai marių, laikydamas kairėj, naujus nematytus krantus. Kiek akys užmato, da­bar tęsias ilga iškyli žemės juosta su nugriuvusiais šonais, audrinančiai dykais tyrlaukiais, giliai į mares įsikišusiais pusiausaliais ir plačiomis vandens įlankomis. Išrodo, lyg koks milžinas būtų visu pamariu sušlavęs didžiausią smil­čių uolą ir ją užmiršęs; dabar nuo dienų dienos, kaip pa­saulis yrą senas, tik marių bangos skardžius skalauja ir Bangpūtis saujomis žarsto į gelmę aukštas Baltųjų kalnų viršūnes. Užmirštas, apleistas, miręs pasaulis, kur vieši viena tyla, vargu kada nors pertraukiama linksmos gyvenimo dainos. Visa žemė didis Praamžio kapinynas. Nuo žilų amžių amžinųjų čia ilsis giliai palaidoti milžinai. Ant jų kapų supiltos baltų smilčų pilys — kalnai kopos. Švarūs balti kasdien išpustomi ir nuplaunami patalai. Tss… ramu, kaip pridera būti dievų vaikams amžinojo atilsio vieta.

Kitą kartą ir čia klestėjo gyvenimas, džiaugsmas ir laimė. Didis dievas Kuršas, kurį tada tebegarbino senieji Prusai, Sudaviečiai ir Galindai, buvo šią gražią salą dovanojęs dievaitei Laimai, kuriai dėkingi žmonės čia išstatė brangią žinyčią su niekuomet negęstančiu Šventos ugnies aukuru. Kol degė dekonės ugnis ir žmonės savo dievus mylėjo, dievaitė Laima savo viešpatystės gyvento­jams visokios malonės teikė. Norėdama parodyti savo žmo­nėms begalinės malonės, dievaitė Laima savo aukuro vyriausiajam Krivaičiui ir jo žmonai davė stebuklingą dūkrelę, kuri buvo pakrikštyta vardu Neringa, ir paaugusi buvo lyq milžiniško didumo, ir darė daug gera savo vientau­čiams, kurie savo dievų duotos geradarės amžinai atmin­čiai pavadino ir visą savo žemę Kuršo Neringa.

Žiaurus ir dykas kraštas, tik čion bei ten iš bedu­gnės smilčių klampynės tyso išsikalęs žolės stimburys, ir vietoj sodelio, kurs paprastai puošia jaukius namus, da­bar matyt tik prisiglaudęs prie nuogų kalno sienų iš sausumos pusės pertroškęs skujotas miškelis, kurio amžinai tamsi goda ardo margą pavasario papuošalą, ir kuriame, vietoj linksmaus naujam džiaugsmui nubudusių paukštelių čiulbesio, aidėja vien drebulingas varnų kranksėjimas ir rėžiantis čirškimas audrą pranašaujančių žuvėdrų (Iš Hoffmano romano „Majorat“).

Neringa yra ilgas siauras pusiausalis, vakarų šone Baltijos jūros, rytuose Kuršo marių (Aistmarių) skalauja­mas. Išaugus netol Karaliaučiaus iš Samų žemės kontinen­to, Neringa 96.975 kilometrų ilgumo ir maždaug 1.5 ki­lometrų platumo juosta siekia Klaipėdos sąsiaurio, suda­rydama lyg tyčia tarp tų dviejų miestų jūrėmis supiltą milžinišką kelią. Visas Neringos paviršius veik išimtinai kalnuotas. Kalnai, susidarę iš suneštų iš Baltijos jūrių smulkių smilčių, daugumoj turi išvaizdą milžiniškų sniego pusnynų, kurių dalis jau kultiviruota, bet didžioji dalis ir šiandien primena baugius Sacharos tyrus. Bendras tų kal­nų aukštumas 100 – 200 pėdų, bet yra kauburių, kurie siekia 65 – 66 metrus. Kalnų platumas vidutiniai siekia 600 – 800 ir 900 m. Labiausiai dykos kalnuotos vietos randasi tarp Šarkavos ir Rasytės (apie 13 km. ilgumo), tarp Rasytės ir Nidos (apie 15 km). ir tarp Nidos ir Juodkrantės (apie 25 km,), – tai taip vadinamos Negyvosios Kopos. Negeresnės ir likusios vietos, tik jos, daugumoj apsėtos tyr­laukių žolėmis arba žemlužėmis šiaurės pušelaitėmis, nebeįdaro tokio žiauraus įspūdžio. Tarpe šių tyrlaukių kai kur pasitaiko prisibloškusios marių pakrantėj oazos su šiokia tokia žaluma ir miškeliais iš laibų pusikių. Čia būtinai rasi gyvybės žymių: smilčių patale pabertą miestelį su mi­niatiūrine mažutėle bažnytėle ir kitomis būtinomis reikmenomis.

Visi Neringos kalnai yra išaugę iš vėjų pustomų lekiamųjų smilčių, kurias audros išmetė iš Baltijos gelmių. Per kiek laiko tie kalnai išaugo ir kada jie perėję skersai salos atsidūrė šiandienėj padėty, sunku šiek tiek pamatuo­tai atspėti, tačiau uždavinys palengvės, jei pažiūrėsim, kaip ir kokiu būdu tas smilčių persidanginimas ir dabar eina. Vėjo gorizontaliai ar diametraliai užgautos smiltys judinasi iš vietos ir rieda kalno šonais aukštyn, sunkesnieji trupinėliai lėčiau, smulkesnieji greičiau ir palipę į kalno viršūnę, smulkieji gorizontaline linija lekia toliau marių link oru, tuo tarpu sunkesnieji trupinėliai persiritę per ašt­rią kalno viršūnės briauną, palengva slysta žemyn rytų šonu. Iš marių žiūrint šis smilčių keliavimo procesas labai panašus į miškų rūką, tiktai smilčių „rūkas“ turi savo aiškią aštrią lygių linijų formą ir per tą rūką aiškiai ma­tyti visam savo ilgume kalnų kontūrai. Eiti per tokį ke­liaujantį kalną nelengvas darbas, nes pirma, reikia stipriai laikytis prieš audringą vėjo pajėgą, kurs tokiame atsitikime visada esti stiprus; antra, lekiančios smiltys lyg tūkstančiai adatų bado rankas ir vaidą. Visas kalno paviršius atrodo aiškiai banguojantis ir krutantis: smulkiosios smiltelės dūzgia po orą, stambiosios skubiai rieda į aukštą; vėjas, berankiodamas iš stambiųjų smulkesniuosius grūdelius, išrauslioja ilgas ilgas banguotas vagas. Sustojęs valandė­lei atsikvėpt ar prisiglaudęs prie kurio kupsto, su baime pastebi save skubiai ir sistemingai užpilamą smiltimis. Kaip skubiai auga kalnai ir užnešami smiltims kelią pa­stoję daiktai, parodo toks pavyzdys: 1880 metais paste­bėta, kad trumpu laikotarpiu, kol nutirpsta sniegas, kalno viršūnėj skubiau pradžiūvusios ir tuojau pakilusios žygiuo­ti smiltys apnešė pakalnėj tebegulintį, dar nespėjusį ištirpti sniegą pusmetrio storumo sluoksniu. Tuo pačiu metu, vos tik kalnų viršūnėms nuo sniegų nuplikus, tokio pat storumo sluoksniu buvo užneštas pakalnėj ainantis kelias. Statybos patarėjo Damfwolfo apskaitliavimu, 2 km. plote tokiu būdu buvo užnešta 11,250 kub. metrų smilčių, Kalnai keliauja vidutiniai imant po 18 pėdų per metus. Tačiau šis keliavimas kai kuriais metais esti intensingesnis, stipresnis. Pav, 1837 — 1861 metų laukotarpiu kopos, ypač taip vad. ragai, į metus kėlėsi po 26 — 35 pėdas. Išskaitliuota, kad vidutiniai keliaudami į metus po 17 pėdų, per 213 — 217 metų visi Neringos kalnai nusikels į mares, jei žinoma, žmonių kultūra jų nesustabdys vietoje. Išdykus ir nusikėlus į mares Neringos kalnams, susidarytų žalingų geologinių, etnologinių ir net metorologinių komp­likacijų. Pirmiausia, taptų užneštos Kuršo mares. Skait­lingi pamarių gyventojai dvejai nebetektų vienintelio savo pragyvenimo šaltinio, nebekalbant, kad ligi šiol daugumai Rytprūsių rinkų žuvis pristatoma veik tik iš šių marių. Užsipiltų svarbiausias garlaivių susisiekimas su Lietuvos miestais Nemuno kaliais, taip kad sujungti su Baltija tek­tų kasti didžiulis kanalas. Suvarytas į rytų pakraštį ma­rių vanduo ir atspūdinta Nemuno srovė gal būt ieškotų sau kito baseino ir kur nors Jūros — Tilžės lygumose susidarytų naujos vandens gilumos. Neringos kalnai išsitiesę 100 kilometrų gubru sudaro lyg ir gamtinę sienų, šiek tiek ginančią visą Klaipėdos kraštą nuo Baltijos pietvakarių vėjų. Dingus šiai sienai, pasidarytų žalingos įtakos net į to krašto orą.

Kada atsirado pirmieji žmonės toje nepastovioj že­mės driekanoje ir kuriai tautai teko pergyventi jos vylin­goji fortūna? Į tai neatsako, nei nuo praamžių aplinkui šniokščiančios Baltijos bangos, nei niūrūs smilčių kalnai, rūpestingai užbėrę ir užgulę pirmųjų prosenuolių pėdsakus. Tuo labiau nieko apie savo senovę nebežino išlikusieji savo prabočių ainiai, vien tik pravėrus pamatinės žemės sluoksnių gludumas, išardžius milžinų kapus ir perskrodus kaiminystėj klaksančių kauburių ir piliakalnių vidurius, rasta raktas išskaityt senovę; priversta kalbėti akmens, gintaras ir sutrupėjusios urnų šukelės. Tiktai sekant archeologinius žemės sluoksnius ir jų struktūrą, atrastus juose gyvybės pėdsakus ir gyvenimo, reikmenų palaikų, pradėta atskirti pirmųjų žmonių gyvenimo ir pažangos laikotarpiai. Tur­tingiausia dirva skaitlingų mokslininkų tyrinėjimams buvo garsioji žiloje senovėj gintaro tėvynė su skaitlingais piliakalniais ir šiaip gausinga archeologinėmis liekanomis. Vargu pačioj Vokietijoj yra kitas kuris kraštas tiek ištirtas, kiek Rytprūsiai. Tokiu būdu dėka nenuilstamam triūsui moksliniukų, kurie darniausia ne kuriais nors išrokavimais, o vien žinojimo alkio vedami, nuodugniai yra ištyrę šią mūsų tautos prosenuolių gyventąją vietą, — Prūsai, arba Mažoji Lietuva ir ateity bus mums raidas nuodugniam tyrimui visos Lietuvos senovės geologiniu, archeologinių ir etnologiniu atžvilgiu.

Paleolitinio (senojo akmens) periodo pėdsakų Neringoj, kaip ir abelnai Rytprūsiuose, nerandama, užtat neolitinio (naujojo akmens periodo) ir rytų baltų akmens kultūros liekanos čia labai aiškios ir siekia antrojo tūkstančio metų prieš Kristaus gimimą. Šio periodo kultū­ros liekanos apima plotą nuo Oderio ligi Ladogos ežero ir, turbūt Onegos pakraščiais; pietuose apima visą Len­kijos teritoriją ligi Šveicarijos jūros kalnagūbrio. Iš to pat periodo randamos lygios keramikos liekanos Tiuringijoj, Olandijoj, Anglijoj, Vakarų Prancūzijoj, Vakarų Šveicarijoj ir dar toliau.

Rytprūsių akmens kultūra randama esant senesnę už Peccalelio apibrėžiamąjį akmens periodą.

Neringoj turtingiausia randami akmens periodo liku­čiai. 12 mylių ilgumo keliaujančiųjų kopų papėdėj, prosenovės žemės sluoksny, nuolat atsidengia ištisa eilė seno­vės gyvenamų vietų. Tą žemę tyrinėjo visa eilė archeo­logų. Tokios vietovės randamos senojo miško grunte, kurs griežtai skirias nuo likučių miškų, augusių pirm keletos šimtmečių. Tischler’is yra radęs į 100 tokių šukių, ir vis kasmet naujų kopos atidengia. Tose vietose randama ga­lybė suneštų iš jūrų pakrantės apdirbtų ir neapdirbtų ak­menų, skeveldrų, akmens įrankių, begalės molinių urnų, puodynių šukių, kaulų, toliau žuvų, anglių likučiai ir t.t. Be akmens kirvukų, ugniaskaldžių, kurie iš gausybės akmens apdirbimo atmatų, spėjama, buvo dirbami vietoj, ga­benant žaliąją medžiagą iš kitur. Čia randama to paties periodo sluoksny ir pažangesniosios kultūros padarų, kaulo dirbinių — adatų, plaktukų, kabliukų, apdirbti gintaro ga­balėliai, dūdelės pavidalo žiedų; be to, į pietus nuo Ni­dos rasta ir pas Juodkrantę marėse sužvejota gintarinių žmogaus figūrėlių su dviem skylutėm pakabinimui. Visa tai rodo vietos gyventojų neolitinio (naujo akmens) pe­riodo kultūrą.

Daugiau galvosūkio sudaro turtingi urnų radiniai. Urnos čia randamos dvejopos: labai didelės (0,4 m.) ir mažos. Didžiosios urnos nulipdytos iš stambaus žvy­ruoto molio, papuoštos paprasčiausiais pirštų įspaudimais ir blogai išdegintos. Urnos stovi žemėj prie viena kitos, dažnai visai gretimais. Jų tarpai kartais prikrauti apde­gintų akmenų. Viduj daugiausia jos tuščios, kai kuriose dar randama kaulų ir anglių likučiai. Pažymėtina, kad stambiosios urnos vyriausiai randamos Neringos pietuose, o mažosios vis labiau į šiaurę, kas sekant Neringos ilgė­jimo eigą, rodo didžiąsias urnas esant daug senesnes, kaip mažąsias, ir kad šiaurinė Neringos dalis galutinai susiformavo antrajam akmens periode.

Tarp stambiųjų urnų šukių randami į audimo laivelius panašūs akmenukai ir ugniaskeliai iš kvarco ir smiltainio, kas priklauso dar keliems šimtmečiams prieš Kristaus gim. Panašūs radiniai Samų žemėj priskaitomi I, II ir III šim­tus po Kr. gim. Gi Neringa yra Samų žemės pusiausalio išauga. Tokiose vietose randama tų pačių amžių Romos pinigai. Ką reiškia tos vietovės, mokslas dar nėra pasta­rojo žodžio taręs. Spėjama, kad tai bus buvę kapinynai, o urnos — karstai. Abejonių kelia tas faktas, kad urnos daugiausia išrodo buvusios tuščios arba randama žiupsnis lyg sumuštų, degintų kaulų, kas apsunkina tyrinėjimą. Pa­lyginant tikrųjų tų laikų kapinynų liekanas, randamas ki­tuose kraštuose, panašumas yra, tik kitur tokiose urnose randama žymiai daugiau kaulų ir pelenų. Tokiu būdu daugumos prieita išvados, kad minėtos vietos reikia rišti su laidojimo ritualu ir kad lavonai tais laikais buvo deginami.

Vėlybesniam periodui priklauso randamas įvairaus di­dumo mažosios urnikės — puodžiukai. Jos kur kas geriau apdirbtos, papuoštos virvės įspaudomis, geriau degtos ir išlygintos. Be to, čia randamos ypatingos plokščios lėkš­telės su žemais kraštais, kokių, be Neringos, kitur randa­ma labai mažai. Jų papuošimas labai atatinka Tolkiemičių laukuose randamų iškasenų papuošimams, vienok čia pa­puošimas atliktas didesniu atsidėjimu.

Kas liečia šukių krūvų, tai geresniojo darbo urnų šukės randamos visada krūvoj su akmens įrankiais, įvai­riomis atmatomis, k. a. gyvulių kaulai ir t.t ir yra skaito­mas gyvenamųjų vietų palaikais arba šiukšlynais. įdo­miausi yra keturi kauburiai netoli Nidos, kurie susidaro stačiai iš juodžemio, daugybės sumuštų indų šukių, kaulų likučių, žuvų žvynų, akmens įrankių gabalų ir kaip pas Tolkiemitę, rodo gyvenamos vietos likučius. Čia jau ran­dami titnago trupiniai nuo instrumentų apdirbinėjimo, pu­siau padaryti akmens kūjai, kirvukai, tinklų skandintojai, gryni akmens ir t.t.

Iš viso to išrodo, kad Neringa rytų baltų akmens pe­riodo laikotarpy buvo labai turtingai apgyventa kultūringų gyventojų ir kad tos krūvos šiaip ar taip yra gyvenamųjų vietų palaikai. Kiek ilgai jie čia gyveno tose primityvinės kultūros apystovose, žinių taip pat trūksta, nes tarp ak­mens ir pirmosios krikščionybės periodo čia randasi didelė spraga. Gal būt, kad benusidanginančios kopos atidengs naujų vietų, kur bus galima rasti to pereinamojo laikotar­pio likučių. Akmens periode, kol gyventojų mista iš žveybos, be abejonės, Neringos tarp jūrių ir marių padėtis žvejų gyvenimui tiko. Gal būt, prasidėjus pelningesnei žemdirbystei, gyventojai iš čia patys išsidangino į Rytprū­sių pakraščius, gal būt smilčių žygiavimas juos privertė išsikelt, gal susidaręs per Neringą kariaunų žygiavimo ke­lias gyventojus išbaidė arba privertė saugumo dėliai susiburti kaimais, kad būtų galima bendrai gintis nuo netikėtų pavojų. Tai patvirtina gausingi palaikai iš naujesniojo stabmeldybės periodo, bet jie jau nebe išmėtyti, o rodo kaimų pobūdį. Šiame periode gyventojų, spėjama, buvę žymiai mažiau. Vienoj vietoj pas Stangenwalde randama maišyti stabmeldybės ir krikščionybės laikų likučiai.

Iš naujojo periodo randama palaikų pas Rasytę šukės plytų likučiai, stiklo gabalėliai Kapinėse pas Stangemwalde rasta kaulai medžio karstuose ir 1690 metų pinigų. Pas Skylvietę 1874 m. „senojo miško“ (akmens periodo) sluoksny atrasta kapinės su 3 karstais, kurių vienas mote­riškės su galva padėta tarp kojų. Visuose 3 karstuose rasta įdėti tinklų skandintojai ir greta rasta pinigų net iš 1701 m. Tokių vietų rasta dar pas Pilkopą, Nidą, Senuo­sius Naglius, Kuncę, Predę, Naumiestį. Visa rodo pirmo­sios krikščionybės pėdsakus. Tyrinėjant rastųjų lavonų kau­šus, anot Bezzenbergerio, jie turėjo lietuvių rasės pažymius.

Kaip ir kada atsirado šis nepaprastos gamtos pada­ras — Neringos žemės juosta, tuo klausimu laužė galvas ištisa eilė geologų ir archeologų, tačiau ir šiandien Kuršo Neringos klausimas tebėra problematingas. Kuršo Nerin­gos istoriją reikia ankštai rišti su Samų žemės (Samland) Gintarų Salos praeitim, kadangi pati Neringa yra lyg ko­kia ilga atauga šaka, išdygus šiauriniame tos žemės šone. Samų žemė, anot Wreide’s ir Voigfo, nuo Baltijos van­denų veikimo istorijos bėgy yra nebepažįstamai persikeitus. Pav., Prėskoji įlanka (Frisches Haff) dar prieš kry­žiuočių ordeno atsiradimą buvus žymiai trumpesnė ir kur dabar tos įlankos vandens tyvuliuoja, ten buvusi derli pie­vų ir dirvų žemė, vadinama Lippe — Liepa (Voigt). Balti­jos jūros plotai, iš kurių dabar bangos išplauja gintarą, žiloj senovėj bus buvus kieta žemė, kurioj augo derlūs gintarinių kedrų miškai. Vadinas, tais laikais Pregelio ir Nemuno įtakose dar nebuvo jūrų įlankų, ir upių vanduo giliomis lovomis tekėjo stačiai į jūras. Panašios neringos randasi prieš Oderį, Vislą, Elbingą, Pregelį, Nemuną ir Dauguvą (Voigt). Kuršo Neringos, kaip ir kitų panašių atsiradimas, matomai, priklauso nuo vandens veikimo ir že­mės paviršiaus keitimosi.

„Anno 1190 užėjo tokia didelė audra, tai yra nieka­dos neregėtos bangos ir šiaurės vėjas putė 12 metų. Tuo būdu stojosi Neringa, kaip pasakoja senuoliai“ (C. Henenberg K. N. 167). Tai yra žmonių pasaka kurioj gali būti šiek tiek teisybės, tačiau toji pasaka, tikrosios atsiradimo eigos toli nenusako, kadangi, kaip toliau paaiškės, Nerin­gos žemės sluoksniai susideda iš įvairių geologiniu periodų formacijų. Kitaip Neringos atsiradimas aiškinama, kaipo dviejų vandens srovių tekėjimo vaisius — Baltijos iš šiaurės pietų link tekėjimas ir Nemuno tekėjimas šiaurvakarių link. Jūrų vanduo nešdamas smėlį, gi Nemunas nešdamas sausumų samplovas susikryžiavo ir nuolat trindamiesi tarp savęs augino sąnašų kuprą. Tokios nuomo­nės yra ir Voigt’as.

Sekant Berendtu ir Bezzenbergeriu, Neringos atsira­dimo priežasties reikia ieškot dar žilesnėj geologinėj se­novėje. Neringos pamatiniai žemės sluoksniai yra tie pa­tys, ką ir Rytprūsių kontinento. Tyrinėjant žemės grunto istoriją aiškėja, kad Neringos smilčių sluoksnis guli ant diliuvialinio sluoksnio pamato. Tas „pamatinis sluoksnis kyšo iš smilčių pas Krantą, Rasytę, Šarkuvą. Neringa yra ne kas kita, kaip buvusis Rytprūsių kontinento jūrių kran­tas, o Kuršo marės vien įlinkusi to kontinento dalis. Ta­čiau, matyt, po diliuvijaus periodo Neringa pergyveno ke­letą žemės plutos kilimo ir leidimosi periodų, nes tarp diliuvialinio sluoksnio ir smilčių sluoksnio randamas sluok­snis iš geležies smilčių, po kuriuo randasi plonas sama­ninių durpių sluoksnis (1822 m. Rasytėj kasant šulinį 55 pėdų gilumoj rasta gryną molį, paskiau pilkąjį mergelį, sumaišytą su smilčių takais ir 90 pėdų gilumoj 4 — 5 pė­dų storumo dideli akmens, pagaliau vanduo. Schumann’ą Wanderungen). Tie akmens yra ne kas kita, kaip ledų periode gletčerių atnešti iš Skandinavijos morenos, kurių gausiai randasi plote tarp Samų žemės ir Klaipėdos krašto aukštumų. Toliau, kontinente pas Gvildžius ir Purmalius randama nebe vien durpių, bet ir rudosios anglies sluoksnis, kurį bus suslėgę gletčeriai ledų gadynėje. Tas pe­riodas buvo bene prieš 30,000 metų.

Pradžioj aliuvijaus periodo Neringos ir visos plačios apylinkės paviršius palengva nusileido ligi 30 — 40 pėdų giliau jūrų paviršiaus. Į susidariusią įlanką įsilaužė Bal­tijos jūra, užpildama Neringos apylinkę, dakartinių marių lygumą ir visą, žemojo Nemuno slėnį ligi Klaipėdos, Prie­kulės, Saugų, Šilutės, Svarų, Rūkų, Pagėgių, Tilžės ir Ra­gainės, o pietuose ligi Šilgalių, Puskepalių, Mielavos. Labuvos, Akmeninės (Šteinort), Bledavos ir Kranto. Šiame visame plote randama gilesniuose sluoksniuose jūrų gy­vūnų kaušeliai, žvizdras ir šiukšlės. Palaikas buvusios di­džiulės Baltijos įlankos bene bus išsilikęs Nemuno lygu­moj ežeras — bala Kriokalankis, apie kurio atsiradimą žmo­nės pasakas tebepasakoja. Po to prasidėjo žemės grunto kilimas bene 10 — 12 pėdų aukščiau jūrų paviršiaus. Tuo­met nuslūgus vandenims visas buvęs įlankos plotas, iš­džiūvus smiltims, virto didžiausia Sachara, kurioj ilgus metus dūkdamos lekiančios smiltys sunešė krašte eilę kopų – kalnų (Rambynas, Karkalnis ir kt.). Atslūgę Nemuno vandens sugulėjo naują gilumą tarp Jutbarko ir Sokaičių (ta vieta ir dabar vadinasi Jūra — Jūros giria, Juraforst), kuriems išdžiūvus pasidarė nauja smiltynų tyruma.

Kadangi žemė kilo labiau pietinėj Neringos daly, ką patikrina čia išsikišę diliuvialiniai sluoksniai, ko Neringos šiaurinėj daly nėra, tai Nemunas, ligi tol turėjęs išėjimą į Baltiją ties Krantu (Kronz), pradėjo sukti į šiaurvakarius, ir tokiu būdu Neringos salos — eilė iškyšulių, kur dabar Kunce, Rasytė ir kt, patekę tarp dviejų priešingų srovių, pradėjo sparčiau augti. Šiuo periodu Neringa apsidengė smilčių kopomis ir užsipylė tarp atskirų salų buvusieji tar­pekliai. Ilgainiui užaugo miškai ir pievų žolės, kurie ilgus tūkstančius metų čia augo, sudarydami juodo humino sluoksnį, kurs dabar vadinamas „senesniojo miško“ karta.

Po to vėl ėjo 10 pėdų sekimas, atvedęs Neringą į dabartinę padėtį. Tai patikrina Baltijos pakraščiais nu­grimzdę į vandenį to „senesniojo“ miško kelmai, kurie dar ir šiandien tebėra. Ar dabar grimzdimas tebesitęsia, yra nuomonių už ir prieš (Rytpiečių krantas priauga). Ti­ktai šiame periode spėjama čia atsiradus žmones.

Pirma, negu prieisiant pamatinio klausimo — kurios tautos pranokėjai šiame kampely pirmieji apsigyveno, reiks padaryti kelionę į Samų žemės pusiausalį, su kuriuo Ne­ringos praeitis yra tampriausia surišta, kadangi pati Ne­ringa yra tos Samlandijos atauga.

Gintaro sala

Taip, anot Voigto, prosenovėj vadinta Samų žemė. Dar prieš daug šimtų metų pirm Kristaus gimimo, atplau­kę gintaro pasipirkti graikai, fenikiečiai, eigiptėnai ir ro­mėnai šį pusiausalį plačiai aprašinėjo, vadindami jį Rotnovijos ir Raunonijos sala, kadangi žemė yra iš 3 pusių ap­supta vandens. Iš rytų nors ir jungiasi ji su kontinentu, bet jie, dėl draudimo svetimtaučiams įžengti į šventuosius gojus, kurių pilna buvo Samų žemė, rytų kraštą pasiekti negalėjo ir todėl manė, kad ir tą šoną apsupa jūra. Apie šį kraštą visam Artimųjų Rytų pasauly ėjo garsas, kaip apie nežinomą, pasakingą ir prietikių kraštą, begaliniai tur­tingą šiaurės auksu — gintaru. Šią vietą senovės kelionių aprašinėtojai vadino dar Rikaitė (Rikio sostinė, Rikis — vyriausias valdovas, kunigas, paskiau Krivė, Krivių Krivai­tis). Graikai dar šią „salą“ vadino Oserikta (Sugraikinta— Šventoji Riktą). Mitridatas rašo iš kitų lūpų girdėjęs, kad germanų pakraščiuose Oseriktos saloj esą kedrų rūšies medžiai, iš kurių gintaro sakai teka. Šiaip visi tą kraštą vadino Gintaro sala. Iš visų istorijai žinomų senovės Prūsų vardų — Kulmija, Pameranija, Pagesanija, Varmija, Natangija, Bartija, Galindai, Sudavija, Nadravija, Šalavija — Samų žemė buvo pati turtingiausia, labiausia turėjo su pasaulio gintaro pirkliais ryšių, ir dėlto ji buvo seniau ir plačiau žinoma.

Jau pats vietos pavadinimas — Romovija rodo, kad čia turėta galvoj senovės lietuvių tikybinės šventovės var­dą (Romovė — vyriausioji dievų buveinė, Šventoji Riktą — vyriausiojo rikio — kunigo rezidencija). Samų žemės va­karinėj daly, Baltijos pakraščiais tęsėsi didžiulis ąžuolų šventas miškas, kurio vidury buvo vyriausioji dievų sosti­nė Romuva. Miškas tesės nuo pat kraštutinio šiaurės pa­kraščio, nuo Neringos, per visą Samų žemę ligi Prėsko­sios įlankos (Frisches Haff) krantų. Į tą mišką niekas be kunigų negalėjo gyvas įeiti, ir atplaukiantieji pirkliai apie tai būdavo iš anksto įspėjami. Vietoj šventosios Ro­muvos dar šiandien stovi Romėnų senoviškas kaimas, 1325 m. raštuose paminėtas Rummove, kur gilesniuose žemės sluoksniuose randama daugybė anglių ir pelenų. Romuvos apylinkė vadinosi Šventoji lanka. Vyskupas Jo­nas 1323 m. vadina ją „Campus sacer — netoli nuo jū­ros ir labai turtinga gintaru“. Taip pat kryžiuočių kroni­kos mini, kad „Romove Samlandijoj — vieta, kur viešpa­tavę stabmeldžių dievai ir buvus vyriausiojo kunigo Krivės būstinė“. Koks garsus ir galingas buvo Krivė matyti iš to, kad romėnai jį vadino šiaurės papa, ir daug kalbėta senovės raštuose apie jo asmenį. Tai rodo, kad mūsų prosenuolių turėta stiprios valstybinės formacijos, palyginamai aukštos kultūros ir aukštai pakilusio supratimo apie die­vybę. Lietuvių tauta yra parėjus iš Rytų, dėlto jų maldo­se ir giesmėse ryškus buvo ypatingas rytų ilgesys: Aušri­nei maldos, savotiški pavadinimai rytų kraštų gyvulių ir žvėrių. Didis yra panašumas mūsų dievų su indų ir arijų dievais: Perkūnas — indų Paryana, Aušra — Ushas, Auro­ra ir kt. Šviesa, diena, dangus, t. y. visa, kas šviesu ir gy­vybę teikia, buvo vadinama pasaulio tėvu, taip pat tėvu kitų dievų ir žmonių. Šalia jo stovėjo, šeimininkė Patnia, matar, regimai, tamsa, žemė, kaipo pasaulio motina. Čia jau ir senoji malda į Perkūną: „Perkūne, tavo brolis Šveistikas (ugnies parnešėjas) per ilgai trunka pas moterį Že­mę. Jo veidas toks yra kaitrus, jog karšti prakaito lašai bėga nuo ano. Atšauk jį atgal: Žemė trokšta matyt tavo vėsųjį veidą. Tavo šalti prakaito lašai eis jai į sveikatą“.

Vyriausi pajūrio gyventojų dievai bene bus buvę Bangpūtis —Žeminės ir Aukščio (žemės ir dangaus) sūnus, kurs valdo audras, ir vėjų tramdytojas Perdoytas; jie dau­giausia yra pridarę gero ir žalos žvejams gyventojams. Jie abudu yra milžinai ir gyvena jūrų dugne. Perdoytas laiko maiše užrištus vėjus, ir jiems ištrūkus vėl juos suvaro maišan. Bangpūtis yra sykį norėjęs sunaikint žemę ir tam buvo sukėlęs jūras. Bet Aukštis su savo milžinais stojo prieš jį. Kas nori šauktis Bangpūčio, turi pirma įmest ką nors gyvą į vandenį. Bangpūtis valdo ir miglas. Angelai miglos gali gaut tik iš Bangpūčio. Patrimpas — žemės ka­ralius, bet jo vietoj bent nadravėnai pradėjo garbinti Žemeliuką, Vaisgamtį. Toliau yra žinomas, rodos, ir pajūrie­čių dainose, angelas pasiuntinys Algis, kurs su angelų bū­riais lydi mirusiųjų vėlės į Anapilį. Jo sparnai lygūs vėjo ūžimui? Tačiau bene mylimiausia buvo dievaitė Laima, ku­ri taip jautriai apdainuojama kopininkų dainelėse ir kuriai buvo visa Neringa pašvęsta. Šalyje, kur Laima gyvena, viešpatauja gadynė gausos ir laimės, sveikatos ir gerovės. Visuose priepuoliuose ir reikaluose pirmiausia buvo prašo­ma Laima, kaipo geriausioji žmonių ir dievų tarpininkė. Net jaunuomenė melsdavosi jai savo intimiškiausiuose reikaluose, pav.: „Tu, geroji, mieloji Laima! duok man, bran­gioji ir viernoji, gerą ir gražų vyrą, bet neduok man ne­gražų ir mažą vyrą“. Vyrai taip jau prašė geros ir gra­žios, bet ne negražios ir mažos moters.

Samų žemėje buvo daug stiprių pilių, kurias įsteigė ir valdė pirmieji lietuvių mitologijos kunigaikščiai. Lucas Dawid sako „Jis (Samas, Videvudo, Vaidevučio sūnus, kurio vardu praminta ir pati žemė) pastatė ant vieno di­delio didžiąją dalim supilto smilčių kalno tvirtovę, kuria pavadino Gailtegarvo (Gailgarbs, garbs — senprūsiškai kal­nas, Gailos pilis?), iš kur per daug mylių aplinkui buvo matoma apylinkė, ir priešui priplaukus pakraščiu buvo de­ginama gandų laužas. Steinas atranda nuo Kranto ligi Beeko sustiprinimų likučius, vad. Garbikai, pastatytus se­nųjų prūsų: tai buvus Samų žemės apsauga prieš įpuolimus iš Neringos pusės, nes nuo senos senovės per Nerin­gą surado sau kelią įvairūs atėjūnai, turtingiems Rytprū­siams plėšti, vėliau patys lietuviai žemaičiai, eidami Prū­sams į talką prieš kryžiuočius, tuo keliu ėjo.

Raštuose Neringą pradeda minėti tik kryžiuočių ir kardininkų riteriai 13 šimtmety (Liv. Reimchronik), kurios Beekas neatskiria nuo Samų žemės ir mini, kad čia lietu­vių gyventa („im littauischen Sammland auf der Nehring“). Kada ištikrųjų Neringa gavo savo vardą, nežinia, tik vokiečiai tuo vardu pradeda ją vadinti: „Neria versus Memlam“ (Cod. dipl. pruss. III, 123), „Memelsche Nehrung“ ir 1427 m. Duisburgas kronikeris miręs 1330 m. pasakoja, kad 1283 m. per „neria curoniensis“ 800 lietu­vių raitelių įsiveržę į Samų žemę. Taip pat 1308 m. 5000 žemaičių „in neria curoniensis circa castrum nevum (per Kuršo Neringą, pro Naumiestį — mistro Konrado slaptasis vasarnamis) įjojo į Samų žemę. Tas Naumiestis (Neuhaus), anot S. Grunavo, buvęs Rasytės vietoj, tačiau Hartknochas mano, kad Naumiestis pirma buvęs netoli Kranto, tapęs perkeltas per 1 mylią nuo Karaliaučiaus, o Rasytė, pasak Dion. Runavo, statyta 1261 m, 14 šimtm. kryžiuočių buvus sustiprinta į pilį (Toeppen), kurios vieta ir dabar dar tebeatsekama. Kryžiuočių dar minimas. Cropsteyn ir Pillkop (1366 m.) ir Nida pirmą kartą minima jau 1437 m.

Taigi šiuose pasakinguose kraštuose nuo seniausių laikų musų prosenuolių gyventa.

0 0 balsai
Įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Comments
Žiūrėti visus komentarus
View all comments
0
Norėtųsi jūsų minčių, pakomentuokite.x