A. Zabitis-Nezabitauskis „Gedimino kalno arba Aukštutinė pilis“ // Ateitis. – 1943, Nr. 172, p. 3
Gedimino pilies įsteigimas yra susijęs su didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino sapno apie geležini vilką legenda. Dar toli prieš pilies įsteigimą, spėjama, Gedimino kalnas jau yra buvęs apgyventas. Sprendžiant iš kalne rastų medžiaginės kultūros liekanų, daroma išvada, kad jau viduriniajame geležies amžiuje, vadinasi, V – VIII amžiuje, čia būta senos sodybos. Kada Gedimino kalne buvo pastatyta pati pirmoji pilis, kol kas dar nėra pavykę tiksliai nustatyti. Vilniaus archeologė Helena Cehak-Holubovičova savo paskutiniajame darbe apie Gedimino kalno kasinėjimus (Gedimino kalno Vilniuje 1940 metų kasinėjimų pranešimas, Kaunas 1941 m.) tvirtina, kad ankstyvoji pilis čia galėjo atsirasti apie XIII amžių, vadinasi, Mindaugo viešpatavimo laikais ryšium su jo ekspansija į rytus. Kaip ta pirminė Gedimino kalno pilis yra atrodžiusi, tikrų duomenų nėra. Galima tik spėti, kad ir Gedimino laikais ta pilis dar tebebuvo medinė. Tai rodo ir pirmasis autentiškas prancūzų keliauninko Žilbero de Lanua 1413 m. Vilniaus miesto aprašymas. Minėtasis keliauninkas tais metais grįžo iš Didžiojo Naugardo per Lietuvą, aplankė ir aprašė Trakus ir Vilnių. Apie Vilnių jis be kita ko rašo, kad tai esąs žymiausias Lietuvos miestas, kuriame ant aukšto, smėlėto, akmenimis, žemėmis ir mūrais apvesto kalno buvusi pastatyta medinė pilis. Ta pilis dviem savo šonais nusileidžianti ligi žemumos, kurios rajone buvę pristatyta daug namų. Pilis ta, anot jo, iš abiejų pusių buvusi apvesta mūrais, toliau nuo jos buvę daug blogai pastatytų medinių namų ir iš plytų pastatytų bažnyčių.
Taigi, iš Žilbero de Lanua Vilniaus miesto aprašymo matyti, kad dar 1413 metais ant Gedimino kalno pastatytoji pilis tebebuvo medinė. Tai iš dalies patvirtina ir Gedimino kalno tyrinėjimai, per kuriuos medinės pilies liekanų rasta iš XV amžiaus pirmosios pusės. Tačiau prancūzų keliauninko Žilbero de Lanua Vilniaus miesto ir pilies aprašymą tenka vertinti labai atsargiai, nes jis buvo riteris ir jam labiausiai rūpėjo pamatyti lankytųjų vietų fortifikacijas. Pagaliau ir pats jo pilies aprašymas turi nemaža prieštaravimų, pvz., kad ir tokį, kur jis įsakmiai kalba apie medinę pilį ant kalno ir jos mūrus. Nėra jokios abejonės, kad jo laikais Gedimino pilies pastatų komplekse jau būta ir mūrinės statybos, nes, kaip matyti iš jo paties aprašymo, tada jau būta Vilniuje mūrinių bažnyčių. Tuo metu tokios bažnyčios buvo netoli Žemutinės pilies, pvz., šv. Onos ir Barboros, šv. Mergelės Marijos bei nedidelė šv. Mykolo bažnytėlė — koplyčia. Kokia Gedimino pilis tuo metu bebūtų buvusi, vis dėlto ji jau turėjo būti gana stipri, gerai pastatyta, nes per 1390 m. žygį ji pasiliko nepaimta.
Didėjant pilių puolimo technikinėms priemonėms, apsigynimo reikalavimams ir paaštrėjus kovoms dėl Vilniaus bei miestą kartkartėms sunaikinus dideliems gaisrams, apie XV amžiaus pradžią ant Gedimino kalno buvo pastatyta grynai mūrinė pilis su trimis dideliais bokštais. Tuo pat laiku ta pilis greičiausia buvo apvesta ir mūrinėmis ginamosiomis sienomis.
Mūrinės Gedimino kalno pilies pastatymas galėjo sutapti su tuo garbinguoju Vytauto Didžiojo valdymo periodu, kada Lucko kongrese 1429 m. buvo nutarta Vytautui Didžiajam pasiųsti karaliaus vainiką ir pats Lietuvos valdovas buvo nusprendęs vainikuotis Vilniuje. Juk tam dideliam to meto politiniam įvykiui paminėti į Vilnių buvo suvažiavę beveik visi tuolaikinės Europos žymiausi valdovai: ordinų mistrai, Maskvos, Tverės, Riazanės, Mazovijos didieji kunigaikščiai, metropolitai, totorių chanai ir daugybė kitų žymesnių kunigaikščių ir didikų. Prieš tokį kilmingą įvyki, natūralus daiktas, ir pilis galėjo būti atitinkamai sustiprinta, pagerinta ir pastatyta taip, kaip dera didelio masto ir svorio Europos valdovui.
XV amžiaus Gedimino kalno pilis buvo grynai tvirtovinio pobūdžio pastatas. Kalno pietinėje pusėje buvo greičiausia pilies įgulai gyvenamasis namas su erdvais sandėliais, kurių griuvėsiai kai kurių istorikų buvo klaidingai palaikyti šv. Martyno bažnyčios griuvėsiais. Kaip grynai gynybinio pobūdžio pastatas, ta pilis niekada nebuvo didžiųjų Lietuvos kunigaikščių ir valdovų rezidencija. Tik Gedimino kalno piliai netekus savo ginamojo pobūdžio arba, tiksliau pasakius, patobulėjus pilių apgulimo priemonėms ir būdams tiek, kad minėtoji pilis tam tikslui nebegalėjo būti panaudota, Gedimino kalno pilis buvo naudojama ir kitiems tikslams. Pvz., spėjama, kad Žygimanto Augusto (1548—1572) laikais, kada buvo perstatoma Žemutinė pilis, Gedimino kalno pilyje buvo sudėti laikinai didžiojo Lietuvos kunigaikščio knygų rinkiniai. Nuo Aleksandro Jogailaičio laikų Aukštutinėje pilyje jau buvo įsteigtas ginklų sandėlis ir liejykla. Tokioje būklėje Gedimino kalno pilis išbuvo maždaug iki XVI amž. pabaigos, kol 1610 – 1661 m. Vilnių užpuolė Maskvos kariuomenė, ypačiai žiaurūs Chovanskio vadovaujami kazokai. Tuo metu Gedimino kalno pilis labai nukentėjo nuo bombardavimo ir, kadangi gynybos reikalams nebetiko, nuo to laiko nebebuvo daugiau atstatyta. Pilies statiniai, kartkartėmis nukentėję nuo gaisrų ir kitų nelaimių, pamažu nyko ir geso kaip niekam nebereikalingas daiktas. Mūrų dalis pati nugriuvo, kita dalis buvo piktos valios žmonių nuardyta. Tokia apgriuvusi ir apleista Gedimino kalno pilis ligi pat XVIII amž. galo pasiliko vien tik kaip romantiškas Vilniaus miesto paminklas.
Lietuvai ir Lenkijai po paskutinio padalijimo patekus rusų valdžion, nė tik kad nesirūpinta šiose šalyse išlikusiais senaisiais paminklais, bet daug kur jie tyčia naikinti, kad nebeprimintų tų kraštų kadaise buvusio laisvo gyvenimo. Tuo laiku ligi pat pamatų buvo nugriauti Gedimino kalno pilies bokštai, išskyrus esantį pietų vakarų pusėje. 1830 m. rusų valdžia ant išlikusiojo bokšto pastatė optinio telegrafo stotį — būdelę, kurios dėka tas bokštas ir išliko apsaugotas nuo galutinio sunaikinimo. XIX amž. pradžioje rusų valdžia visą Gedimino kalną su plačiomis apylinkėmis buvo apvedusi mūrais ir apvestojoje vietoje įrengusi tvirtovę — kalėjimą. Muravjovo laikais ant Gedimino kalno slaptai buvo laidojami sukilimo dalyviai. Tik po didžiojo karo tebuvo pradėti didesni Gedimino kalno tyrinėjimai, per kuriuos buvo rasta viduramžinių plytų, senoviškų kulkų, spalvotų vertingų koklių atskalų. 1935 m. Gedimino kalno rytinėje pusėje atrasti antrojo bokšto likučiai, vakarinėje gi pusėje ginamųjų sienų fragmentai.
Nepaisant tokio liūdno Gedimino kalno pilies likimo, ji Lietuvos istorijoje yra suvaidinusi didelį vaidmenį. Vytauto Didžiojo viešpatavimo laikais Gedimino kalno pilis yra buvusi viena pačių stipriausių Lietuvos tvirtovių su nuolatinėmis kariuomenės įgulomis, ginklų sandėliais ir liejykla. Karinės sargybos Gedimino kalne yra išbuvusios ligi 1522 m. Tada Žygimantas miestą atleido nuo sargybų Gedimino kalne, nes jau visas miestas buvo apvestas mūrinėmis ginamosiomis sienomis. Nuo tada Gedimino kalno pilis galima sakyti, nebeteko savo pirminės reikšmės, nes ji nebeatitiko laiko reikalavimams, kitaip tariant, nebegalėjo atsispirti patobulėjusiai pilių apgulimo taktikai ir strategijai. XVI amž. pradžioje Vilniaus miestas ginamųjų mūrinių sienų pavidale įgijęs tikresnę apsigynimo priemonę, savo gražiąją pili pradėjo pamažu užmiršti: ji vis labiau ir labiau buvo apleista, neprižiūrima, nesaugoma, kol pagaliau XVII amž. antrojoje pusėje rusų buvo sugriauta, o vėliau jų įvairiausiais būdais perstatinėjama ir žalojama.
Paskutiniųjų metų Gedimino kalno tyrinėjimai yra parodę, kad jis dar slepia daug paslapčių. Ateities tyrinėtojų laukia dėkingas uždavinys tas paslaptis atidengti ir visoje šviesoje parodyti mokslui ir lietuvių tautai to kalno reikšmę Lietuvos istorijai.
