Istorinės Veliuonos piliakalnio šlaituose

Istorinės Veliuonos piliakalnio šlaituose

A. Vilainis „Istorinės Veliuonos piliakalnio šlaituose“ // Ateitis. – 1943, Nr. 162, p. 3

Vasaros saulė vėl nuspalvino ne­dideles Nemuno bangeles. Kai pri­siartini prie Nemuno vagos, rodos, čia nusileidžia, nuskęsta pats mėly­nasis dangus. Pievose jau seniai žydi žvangučiai, mėlynieji varpeliai, baltuoja ramunės, o skarotose smil­gose karstosi vabalėliai. Iš lapų pavėsio čirškia žiogas. Vidudienį, rodos visa pailsta, vėjas nebejudina lapų ir margos, šviesios bange­lės neberibuliuoja. Slėnis pritvinęs saulės šilimos ir svaiginančio karš­čio. Dabar taip sunku kopti į Nemuno šlaitus ir Veliuonos piliakal­nius. Tačiau ten išaugę puikūs me­džiai vilioja savo vėsumu poilsiui.

Platokas takas eina aplink pilia­kalnio viršūnę. Nuo jo žalioji ve­lėna pašalinta. Visas piliakalnis apsodintas medžiais, akacijomis. Viršukalnėje išvedžioti takai, puiki veja ir žydi gėlės. Ant kalno stovi kryžius su tam tikru įrašu. Kiek tolėliau yra pastatytas akmeninis aukuras. Matyt, tautinių švenčių ir kitų iškilmių dienomis čia susi­renka veliuoniečiai ir tada iš auku­ro smilksta dūmai garbingajai mūsų praeičiai. Prie aukuro randame be­stovint 12 – 14 metų berniuką. Jis atidžiai apžiūrinėja šį akmeninį au­kurą. Jo įdubime dar matyti ma­žos degėsių liekanos ir keli nubirę žali eglių spygliai.

Visi statūs piliakalnio šlaitai, ap­augę medžiais. Vaizdai iš piliakal­nio žavūs. Ten, pietuose, matyti Nemunas, už jo vėl žaliuoja me­džiai, laukai, tarp jų kyšo sodybos ir vienas kitas bažnytkaimio bokš­tas. Turbūt, nė vienas piliakalnis nėra susilaukęs tokio rūpestingumo, kaip šis — Veliuonoje. Čia pamilu­sios žmonių širdys jį sutvarko ir padaro puikiausia poilsio vieta.

Dabar mus veda jaunasis vadovas nusileidžiančiu keliu į Gedimino piliakalnį. Eidami pilies taku, užtin­kame mažutę įmintą duobelę. Ma­žasis vadovas į ją atkreipia mūsų dėmesį. Duobutė žmogaus kaušo didumo. Arčiau įsižiūrėję, randame žmogaus kaukolės liekanas. Jis papa­sakoja, kad čia visas kalnas yra nu­sėtas vien žmonių kaulais. Jų už­tinkame ir kalno viršuje.

Gedimino kalnas dar labiau apau­gęs medžiais ir mažiau paliestas žmogaus rankos. Pati viršukalnio plokštuma be medžių, tik padengta gražia, vešlia veja. Čia stovi di­džiajam Lietuvos kunigaikščiui Ge­diminui paminklas. Pats paminklas neaukštas, turi tik apie du metrus aukščio. Jis yra obelisko pavidalo. Ir iš čia matyti tie patys puikieji vaizdai ir kiekvienam atsilankiusiam padaro neišdildomą įspūdį. Abiejų šių piliakalnių grožį ir didybę sunku nusakyti. Jie daugiau veikia širdį ir jausmus.

Abiejų piliakalnių praeitis gili ir prasminga. Veliuonos pilis įkurta Vytenio viešpatavimo laikais, apie 1291 – 1315 metus. Vėliau Lietuvos karų su vakarais metu pilis buvo kartkartėmis sugriauta ir vėl atsta­tyta. Pati Veliuona yra pereidinėjusi iš vienų į kitų rankas. Veliuo­nai yra tekę pamatyti savo šlaituo­se daug įvairių kariuomenių, riterių, net karalių. Kai po ilgų karų Že­maičiai tam tikromis sutartimis bu­vo atiduoti kryžiuočių ordinui, čia buvo įsteigta Žemaičių sostinė.

Čia prie pilaitės, esančios netoli Nemuno, žuvo didysis Lietuvos ku­nigaikštis Gediminas. Gediminas, kaip paduoda istorinės kronikos ži­nios, žuvo nuo pirmukart pavartoto paraku šaunamo ginklo. Manoma, kad Gedimino kūnas buvo čia pat sudegintas ant Gedimino kalno, kur jam supiltas tas didžiulis kapas. Al­girdas, atstatęs Veliuonos pilį, šiai vietovei ginti buvo įsteigęs nuola­tinę, iš apie 1500 vyrų, įgulą. Pas­kutinį kartą pilį atstatė Vytautas Didysis apie 1411 metus. Vėliau, praėjus karų metui su vakarais, pi­lis sunyko ir apsidengė žalia velė­na, kaip ir kiti mūsų piliakalniai.

Šiuose piliakalniuose keletą kar­tų yra daryta tyrinėjimų. Vieną to­kį tyrinėjimą yra daręs inžinierius Kšivickis. Jis rastąsias piliakalnyje archeologines iškasenas nugabeno į Varšuvos muziejų. Per kasinėjimus Veliuonos piliakalniuose šį tą sura­do ir Daugirdas. Šios iškasenos kartu su buvusiu Vytauto Didžiojo muziejų yra patekusios į Karo Mu­ziejų.

Pilaitė, prie kurios, kaip manoma, žuvo Gediminas, yra visai netoli Nemuno, apie 1,5 kilometro atstume nuo pačios Veliuonos miestelio. Tai visai nedidelis kalnelis, tik kelių ar keliolikos metrų aukščio. Buvusios pilaitės žymės dar ryškios, aplinkui matomi buvę grioviai, o už jų vidu­je — aukštokas kauburėlis. Ant jo auga vienas kitas medis, krūmokšnis.

Per platoką Nemuno slėnį, kuris apaugęs žalia, žydinčia pieva, kitur išmargintas žalių rugių laukeliu, grįžtame atgal į Veliuoną, kad apžiūrėjus jos šventorių, bažnyčią. Bažnyčia stovi ant aukšto, Nemuno aplyginto, kalno, kuris sudaro tre­čiąjį Veliuonos istorinį kalną. Baž­nyčios vietoje anksčiau stovėjusi lietuvių romuva; ten buvęs įtaisytas aukuras, ant kurio smilkusi amži­noji ugnis. Ji, kaip ir pilis, iš ke­lių kartų buvo sugriauta Ordino valdymo metu toje vietoje buvo pastatytas aukštas mūrinis bokštas, ant kurio viršaus stovėjo geležinis kryžius. Šis bokštas išbuvo net iki mūsų laikų — iki 1930 — Vytauto Didžiojo — metų. Tada vidurvasa­rį, užėjus didelei audrai, vėtra šį kryžių nuvertė.

Vytautas Didysis, įvedus Lietuvo­je krikščionybę, prie šio bokšto 1421 metais pastatydino bažnyčią. Baž­nyčia, nors keletą kartų buvo re­montuojama, tačiau išsilaikė iki mū­sų dienų. Ji pasikeitė tik tiek, kad jai buvo durys iškirstos iš galo; pir­ma įėjimas tebuvo tik iš šono. Prieš didįjį karą prie bažnyčios buvo pri­statytas priebutis, vadinamas „bobinčium”. Bažnyčios spalva iš vi­daus ir viršaus balta. Joje įtaisyti penki altoriai. Čia yra du bažny­čios statytojo Vytauto portretai. Vienas, kuris stovi netoli didžiojo altoriaus, yra didelis, padarytas pa­gal Nesvyžiuje esantį paveikslą. Ki­tas Vytauto paveikslas yra dešinėje pusėje, greta šalutinio altoriaus. Šis paveikslas yra nedidelis ir apima tik Vytauto galvą.

Tuoj už bažnyčios yra medinė dviejų aukštų pradžios mokykla. Bažnyčia, ir mokykla apsodintos me­džiais ir tuo savo aplinkumos vaizdą dar labiau pagražina. Susidaro įspūdis, kad Veliuona savo istoriniais paminklais ir gamtos grožiu yra viena iš gražiausių panemunės vietovių.

Atsitolinant nuo Veliuonos, rodos, širdyje pajuntamas ilgesys. Rodos, norisi dar kartą čia grįžti paklajoti po jos piliakalnius ir slėnius. Pa­budęs vėjas vėl kelia vieškelio dul­kes. Kelias vis vingiuoja palei Ne­muną ir virš medžių pamatome raudoną pilies bokšto viršūnę…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *