V. Sapniūnas „Raudondvario pilyje“ // Ateitis. – 1943, Nr. 159, p. 3
Dangus pilkas. Vėjas padangėje veja lengvus debesis. Tačiau jie tik uždengia saulę. Žemės jie nedrėkina lietaus lašais. Pakelėse vis matyti vienas prie kito prisiglaudę priemiesčio namai. Jie nusidriekia beveik iki Raudondvario. Pastebima, kad kituomet Kauno miestas sparčiai augo. Nedaug būtų reikėję metų, kol Raudondvaris būtų prisijungęs prie Kauno.
Priartėjome prie Nevėžio upės. Per Nevėžį tenka pervažiuoti medinį tiltą. Anksčiau buvęs puikus gelžbetoninis tiltas, karui prasidėjus, bėgančių bolševikų buvo susprogdintas. Dabar tik matyti vienoje ir kitoje upės pusėje buvusio tilto žymės. Pats Raudondvaris dabar karo liko nepaliestas. Ant aukštokos kalvos stovi puiki balta bažnyčia, kurios aukšti bokštai sminga į pilką dangų. Ši bažnyčia pastatyta 1936 m. Ji atstatyta pagal italų architekto L. C. Anichini projektą. Anksčiau grafų Tiškevičių pastatyta bažnyčia pagal to paties architekto projektą per didįjį karą buvo sugriauta. Tą puikųjį meno pastatą sugriauti buvo įsakęs Kauno tvirtovės komendantas Grigorjevas.
Čia pat, aukštuose Nevėžio krantuose raudonuoja Raudondvario pilis. Jos bokštų kuorai matyti ir pro žaliuojančius šimtamečius parko medžius. Į pilį tenka vykti topoliais apsodinta alėja. Iš jos išsisukus, kopiame stačiu šlaito keliu, apaugusiu parko medžiais. Vienur kitur ant šio kelio matyti sutrupėjusių plytų gabalai. Parko medžiai čia stori — tikri mūsų girių milžinai. Užkopus viršun, randame didoką aikštę, kurioje išstatyta pilies ir dvaro pastatai. Visi šie pastatai turi raudoną plytų spalvą. Dauguma šių pastatų — gyvenamieji namai. Buvusios dvaro arklidės ir oranžerija taip pat yra netoli pilies. Arklidės kitumet buvusios moderniškos. Jose tam tikroje salėje buvę arkliai dresiruojami. Viename salės kampe buvo įruoštas tam tikras balkonas, iš kurio patys grafai Tiškevičiai žiūrėdavę arklių dresiravimą. Dabar tose arklidėse yra salė, kur daromi Raudondvario organizacijų ir visuomenės susirinkimai, pramogos ir kt. Kol nebuvo dar pastatyta bažnyčia, čia buvo laikomos pamaldos. Dauguma oranžerijos langų užmūryta ar užkalta lentomis. Oranžerija dabar tuščia — paprastas sandėlis. Palmės ir kitos retesnės gėlės, kurios čia dar buvo užsilikusios, buvo išgabentos į Botanikos sodą Kaune.
Pilyje ir kituose gyvenamuose pastatuose dabar įsikūrusi prieglauda. Vaikų šiuo metu joje yra apie 180. Tai vargšai našlaičiai — pamestinukai. Čia atiduodami ne tik kauniečiai vaikai, bet ir iš plačios apylinkės. Kaip pasakoja tos prieglaudos vedėjas V. Paukštys, prieglauda čia esanti įsteigta apie 1925 m. Prieglaudoje yra vaikų darželis ir pradžios mokykla. Vėliau gabesnieji vaikai leidžiami į gimnazijas, o kiti atiduodami į specialias ar amatų mokyklas. Prieglauda naudojasi ne tik dvaro ir pilies pastatais, bet ir čia esančiu 10 ha parku. Atsilankymo metu matėsi palei pilį vaikščioją ar žaidžią vaikai. Kiek paūgėję vasaros metu išleidžiami pas ūkininkus ganyti gyvulius. Prieglaudoje, kaip matyti, yra visur tvarka ir švara.
Patys pilies rūmai atrodo gražūs ir didingi. Kurių nors irimo žymių dar negalima pastebėti. Įėję į vidų, tuojau pajuntame vėsią oro srovę. Šios viduramžių stiliaus pilies sienos yra virš metro storio. Koridorių skliautai gotiško stiliaus. Salėse ir kambariuose dar ir dabar tebėra sveiki freskai ir karnyzai. Grindys parketo. Kai kuriose salėse šis parketas ypatingai brangus ir puošnus. Padarytos jame gėlės ir kiti pagražinimai ne išdažytos, bet iš atskiro medžio išpjaustytos ir į parketą įleistos. Daugelyje kambarių dar tebėra senoviški židiniai. Jie ir dabar primena tą romantišką laiką. Viena rūmų salė ypatingai puošni. Jos sienos išmuštos raižytu riešuto medžiu. Raižiniuose matyti vynuogių kekės, gėlių lapai ir kita. Ant kiekvienos sienos išpjaustyta po vieną erelį. Pati salė keturkampė. Čia ir parketas taip pat puošnus. Visa salė rusvos spalvos. Ir dabar ši salė naudojama iškilmingesniais momentais. Sienoje kabo paveikslai ir Vytis.
Mūsų dėmesį atkreipia ant sienos kabąs spalvotas Raudondvario paveikslas. Paveikslas jau atspaustas litografinių būdu. Kur yra pats originalas, nežinia. Šis paveikslas, kaip pasakoja prieglaudos vedėjas, padarytas labai seniai, beveik prieš 300 metų. Kaip atrodo, jis pavaizduoja to meto Raudondvarį. Pilis, kaip ir dabar, skęsta parko medžiuose; matyti tik pilies kuorų viršūnės, Nevėžio upės slėnis ir pats Raudondvario miestelis.
Ši pilis, kaip mini istorijos šaltiniai buvo kryžiuočių pastatyta 1405 m. Per 1831 m. sukilimą ji buvo sugriauta, sudeginta. Grafai Tiškevičiai ją atstatė 1841 m. Kaip spėti, ji buvo atstatyta pagal anksčiau minėtą paveiksią. Todėl ji išlaikė pirmykštę išvaizdą. Grafai Tiškevičiai Raudondvario pilį ir apylinkę valdė nuo XVIII šimtmečio. Anksčiau šią pilį valdė didikai Radvilai.
Iš salės vykome apžiūrėti pilies bokšto. Nors pilies bokštas nėra labai aukštas, ne ką aukščiau iškilęs už pilies pastatą, tačiau, kai jis stovi ant aukšto Nevėžio kranto, į jį įkopus ir žvilgtelėjus žemėn, nepratusiam laipioti pasidaro kiek šiurpu. Bokšto laiptai, kuriais lipome, padaryti laivo stiebo pavyzdžiu. Kitaip sakant, jie sukasi aplink jų viduryje esantį stiebą. Žvelgiant iš bokšto žemyn, matyti labai puikus vaizdas. Nevėžio slėnis atrodo kaip puiki juosta, išmarginta medžiais, pievomis, laukais. Vingiuota vaga meta savo šviesų atspindį. Tolumoje matyti Kauno radijo bokštai, Prisikėlimo bažnyčia, tačiau paties Kauno nugrimzdusio slėnyje, nematyti. Žvelgiant aplinkui, už laukų stūksą miškai. Anksčiau čia jų buvo kur kas daugia. Tai patvirtina veisęsi miškų žvėrys. Kaip pasakojama, čia buvęs nušautas paskutinis mūsų krašto girių lokys. Patys Tiškevičiai turėję keliolika išdresiruotų lokių. Tokius išdresiruotus lokius jie parduodavę arba skolindavę keliaujantiems meškininkams. Šie lokiai buvę labai gerai išdresiruojami. Jie mokėdavę šokti, pasisveikinti savo gauruota letena, nulenkti žemai galvą, išgerti stiklą degtinės. Mokėdavę ir kitų triukų padaryti ir palinksminti dvaro ir kaimų žmones.
Palikę pilies rūmus ir puikųjį parką, vėl įsukame į platų vieškelį. Jis, bėgdamas per lygius laukus, priartina mus prie Nemuno kranto. Dangus kiek pragiedrėja. Vienas kitas debesėlis, prabėgdamas pro saulę, meta žemėn šešėlį, kuris bėga per laukus, lyg padange praskrendąs paukštis.
