Veliuonos ir Vytauto Didžiojo praeitis

„Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia”

Seniausiu laiku Baltijos jūros pakraščiuose nuo Vislos ligi Dauguvos gyveno aisčių tautos: prūsai, jotvingiai, lietuviai, latviai.

Skandinavų, vokiečių ir kitų sunaikinti latviai, rasit, labiausiai nusilpo, ir pirmieji pateko stiprion vokiečių įtakon. XIII amžiaus pradžioje vokiečių kryžiuočių sukeltoji audra parbloškė nebegalinčius išsilaikyti prūsus. Šis didysis pavojus, vėliau kankins ne tik artimuosius žemaičius, bet ir visai Lietuvai suteiks daug smūgių.

Miškai ir pelkės anuomet buvo gera nuo priešų apsauga, o didesnės upės – nuolatiniams užpuolimams keliai. Dauguva slinko priešai nuo Rygos, o Nemunu iš Prūsų.

Gilioje senovėje lietuviams dažnai tekdavo kariauti su lenkais ar rusais, bet ypač įkyrūs ir dažni karai buvo su kryžiuočiais.

Mindaugas, norėdamas padaryti karams galą, mė­gino apsikrikštyti, bet deja, sunkūs karai dar ilgai tu­rėjo varginti Lietuvą. Šie sunkūs karai tiek buvo baisūs, kad lietuviai, Prūsuose, lig pat jūrų didelius plotus apleido, nei patys ten negyvendami, nei priešams neleisdami apsigyventi. Bent 5 mylių pločio miškai, pelkės, tyruliai turėjo kryžiuočiams kelią kliudyti. Jei nors menkutis priešų būrys būtų mėginęs pro tuos miškus pralįsti, būtų jam reikėję užverstus medžiais kelius naujai sau prasiskinti, tiltus nutiesti, pelkes išgrįsti; net žiemos metu ir tai sunku buvo per tuos tankumynus prasmukti.

Lietuviai, priešo puolimą pajutę, gaisrais paskelb­davo pavojų. Ką galėdami su savim pasiėmę, pasi­traukdavo miškų gilumon, o likusį turtą padegdavo, kad priešas nei sau, nei arkliams maisto neberastų. Anuomet užpuldinėjama buvo dvejopu būdu: gry­nai plėšikišku būdu, po keletą, keliolika ginkluotų vyrų, gerai žinančių vietas ir kelius; tokie užpuolikai pa­prastai baisiai žiaurūs būdavo, bet ir jų niekas negai­lėdavo; kitos rūšies užpuolimai, tai buvo žygiai tvar­kingų pulkų su raitarija. Per miškus kryžiuočiai retai teeidavo, ir keletą kartų pamėginę, skaudžiai nuken­tėjo. Jų tiesiausias kelias buvo Nemunas. Šimtus kartų jie šiuo keliu dangindavos į Lietuvą. Lietuviai todėl nuo seniausiųjų laikų Nemuno krantuose staty­davosi tvirtoves nuo užpuolikų gintis. Visų seniausioji bene bus Bisenos tvirtovė vadinamajam Palemono kalne.

Netoli jos, Narbuto žodžiais (Dzieje Narodu Litewskiego IV 574) Vytenio viešpatavimo (1291 – 1315 m.) pabaigoje įsikūrusi nauja tvirtovė Veliuona. Veliuo­nos pradžia siekia tolimiausiųjų laikų. Gal Palemono, o, rasit, Skandinavų perėjūnų gadynėje, gražiame Ne­muno krante buvusi pastatyta šventovė Veliuonai deivei, paskui čia, lietuviams priešą atrėmus, kunigaikštis Vytenis, matydamas, kaip kryžiuočiai įsiverždami nai­kina Žemaičius, pastatė medinę tvirtovę. Kunigaikščio Gedimino laikais Veliuona buvo centras, kurį ne kartą norėjo užimti kryžiuočiai, kad iš jo valdytų visą kraštą.

Čia 1328 m. buvo atremtas vokiečių ordeno mar­šalo Teodoriko apgulimas ir taip pat pakartotinis puolimas su padidinta kariuomene.

Apie 1333 metus Bavarijos kunigaikštis Henrikas užėmė Veliuoną, sulygino ją su žeme, jos vietoj pa­statė naują tvirtovę, ir, pavadinęs ją Fridenbergu (ra­mybės kalnu), pardavė kryžiuočiams. Keleriems me­tams praslinkus, tas pats vokietis netoli nuo Veliuonos pastatė kitą tvirtovę, kurios liekanos ir dabar tebėra. Toji tvirtovė buvo vienintelė ordeno viltis, ir dėl to ji buvo gerai aprūpinta kariuomene ir ginklais. 1337 m. čekų karalius Jonas daro didelį užpuolimą ant Lietu­vos su daugybe savo sėbrų, kaip antai: Tesalonikos karalius, Burgundijos kunigaikštis Liudvikas, anūkas Liudviko karaliaus, Bavarijos kunigaikštis Henrikas, Moravijos karalius ir kiti.

Tiesa, patsai Jonas, tik Vislą tepriėjęs, vadovybę pavedė Bavarijos kunig. Henrikui.

Sunku buvo lietuviams priešintis. Gausingi prie­šai numatė tvirtovių reikalą Nemuno pakrantėse To­dėl Dubysos ir Nemuno santakos saloje skubiai stato tvirtovę ir jąją pavadina Marienvederiu, kurios liekanos dar dabar teberiogso. Tuo pat metu, kai vienos dalys baigė Marienvederio tvirtovės darbą, Henrikas 1/4 my­lios žemiau Veliuonos stato visai naują tvirtovę ir ją pavadina Bajernburgu, savo šeimynos tradiciniu vardu, o atminimui, kad tai jis buvo tos tvirtovės įkūrėjas, padovanojo savo antspaudą ir vėliavą.

Dėl Bajernburgo vietos kažkieno manoma, kad ji turėjusi būti kitoje Nemuno pusėje (Can. Samtiensis Scr. I 271), bet geriausia Karaliaučiaus archyvo žinio­mis, (bei Hirsch Script. II 493 Anm. 284) ji bus bu­vusi 1/4 mylios nuo Veliuonos. Kaip tik lig šiol dar žymu tvirtovės liekanų paliai pat Nemuną, kur dabar statomi laivai. Tai rodo, kad Bajernburgas yra buvęs dešinėje Nemuno pusėje.

Užkariavęs Veliuoną, atnaujina tvirtovę Friedenbergu pavadindamas ir parduoda ją vėliau kryžiuo­čiams. Tuo būdu kryžiuočiai dešiniajame Nemuno krante įsigijo tris tvirtoves.

Vėlyvą rudenį be mūšio jungtinė kariuomenė iš Lietuvos pasitraukia, lietuviai gi vienoje kumšty ka­riuomenę turėdami, kitoje šaly priešams keršijo. 1338 m. prancūzų karalius Liudvikas, norėdamas kry­žiuočius panaudoti saviems tikslams, atiduoda jiems Lietuvą. Visų stabmeldiškų žemių sostinė būtų turė­jusi būti Bajernburgas (t. y. Veliuona), o visa Lietuva po krikšto turėjo būti pavadinta Bavarija Tačiau lie­tuvių tauta buvo tiek stipri, kad įstengė apsiginti nuo tokio baisaus likimo.

Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas, mūsų brangios sostinės Vilniaus Įkūrėjas, suprato švabų (vokiečių) planus, kurie tikėjosi Lietuvos sunaikinimo bei ištautėjimo. Taigi, surinkęs didelę kariuomenę, išėjo iš Vilniaus, kad užimtų arba sugriautų šias pilis. Jisai buvo slapta susižinojęs su Bajernburgo įgula, kurios tarpe buvo du broliai Vitingai. Vienas iš jų atvyko į lietuvių stovyklą ir pranešė, kad per apgulimą jo brolis padegs pilį, kas jam buvo nesunku įvykinti, kadangi pilis buvo pastatyta iš medžio.

Bet tuos planus kryžiuočiai susekė prieš lietuvių kariuomenei ateinant, ir 1338 metais birž. 15 d vietoj gaisro liepsnos Vitingas pamatė savo brolį vartuose bekabantį. Apgulimas pageidaujamų rezultatų nedavė, nes kryžiuočiams atėjo į pagalbą ordeno maršalas Dusemeras su nauja kariuomene.

1339 m. žiemos pradžioje kažkoks vokiečių Donkišotas nuo Reino surinkęs savanorių būrius atėjo į Prūsus ir iš Bajernburgo pradėjo pulti Veliuoną.

Veliuonos tvirtovė anuomet buvo gana gerai ap­rūpinta. Puolimai buvo atkakliai atremiami. Gedimi­nas, surinkęs dar didesnes jėgas, greit atvyko pagal­bon ir apgulė Bajernburgą. Pirmą kartą kryžiuočiai čia panaudojo paraku šaunamas patrankas. Patsai did. kunig. Gediminas pirmųjų kareivių eilėse veržės paimti naująsias mašinas, bet išleistasis sviedinys pa­taikė jam į pečius ir čia žuvo narsusis karžygys.

Prūsų kronikos mini, kad Henrikas, Bavarijos ku­nigaikštis, padovanojęs Bajernburgui patranką akme­nims nuo 8 iki 30 svarų.

Šios naujos rūšies ginklas Tiliemano de Sulapoch’o (annal. oliv. 48) vartojamas liepos 6 dieną nudėjo Gediminą. Tada Gediminas turėjo apie 82 me­tus amžiaus Kryžiuočiai nepaėmę tvirtovės pasitraukė į Prūsus, bet, pasak Vygando, ir lietuviai čia negaišo.

Mūsų bočiai nunešė didžiojo kunigaikščio lavoną į Veliuoną ir, senų papročių prisilaikydami, sudeginę jį ant laužo, supylė jam didžiausią kapą — piliakalni. Kiti senovės raštai ir padavimai sako, kad paskui Gedimino sūnūs, savo tėvo pelenus atkasė, nugabeno į Vilnių ir palaidojo pilies kalne.

Kunigaikščio Algirdo laikais 1345 m. vėl didelis smūgis ištinka Veliuoną. Kryžiuočiai persiyrę per Ne­muną iš kitos pusės, įsiveržė tvirtovėn. Smulkmenos nenusakomos bet matyti buvo kilusi didelė kova, nes ilgą laiką po to vokiečiai nepasirodė. 1348 m. su lietuviais susitiko ties Strevenikais – Žiežmariais apie 48000 vokiečių, austrų, prancūzų ir anglų. Kunig. Algirdas, per daug pasitikėdamas savim, pirmas puolė priešus, stovėjusius labai patogioje vie­toje. Po ilgų ir sunkių kovų lietuvių žuvę apie 18000, vokiečių – kryžiuočių apie 4000. Lietuvių kariuome­nė turėjo pasitraukti.

Sunkų pasipriešinimą patyrę, kryžiuočiai nebeke­liavo į Vilnių, bet traukėsi atgal.

Tuose mūšiuose žuvo kun. Narimantas, kurio la­voną vokiečiai buvo pasiėmę, bet lietuviams parei­kalavus, komendantas Labiavskis grąžino į Veliuoną, kame su didelėmis iškilmėmis buvo sudegintas (Dlugosz t. 1. 1086). Dusmerui Arffbergui Strėvėniškių mūšiuose nedaug laimėjus tais pat metais Veliuonos tvirtovė užpuolama naujomis jėgomis. Lietuviai nese­niai sunaikinę vokiečių tvirtovę Bajernburgą, o Veliuo­nos tvirtovę atstatę, sustiprino ir apgyvendino joje apie 1500 nuolatinės sargybos. Užpuolimas per keturias dienas buvo atremiamas. Pagaliau, vokiečiams pasiža­dėjus įgulos nežudyti, lietuviai pasidavė.

Kariai, moterys ir vaikai buvo išgabenti Samlandan ir gyventojams išdalinti. 1357 m. didelės vokiečių jėgos atslenka į Žemaičius.

Tų metų pradžioj Prūsuose pasirodė prancūzai, anglai, vokiečiai, škotai, mistro Dahenfeldo vedami, perėję ties Ragaine Nemuną, viską naikindami panemunių slinko aukštyn. Ties Veliuona apsistoję, menką apsaugą pa­likdami, pasileido į apylinkes. Staiga juos užpuola lietuviai, sunaikina sargybą ir paima visą stovyklą. Visko netekę su dideliais nuostoliais grįžo atgal. Dabar ilgoką laiką žemaičiai bus laisvi nuo už­puolimų. 1361 m. Algirdas, Kęstutis ir Patirga su 500 raitelių bemedžiodami netikėtai susidūrė su vo­kiečiais ir po mūšio Kęstutis, nustumtas nuo arklio, pateko į vokiečių rankas. Patirga, nors taip pat buvo nuo arklio nustumtas, bet saviškių greit ant kito užsodintas, spėjo pabėgti. Magdeburgo tvirtovėje Kęs­tutį kalino 8 mėn. ir 6 dienas. Jis buvo laikomas palyginamai prideramoje pagarboje: jam slaugyti bu­vo duotas tarnas Alf t. y. Adolfas, apkrikštytas lietu­vis. Du riteriai sėdėdavo per dieną, bet nesuprasdavo Kęstučio pasakojimų Alfui.

Alfo širdy atbudo tėvynės ilgesys ir vokiečių pasitikėjmu jisai pasinaudojo.

Kęstučiui jis atgabeno geležinį kaltą, kad naktimis sieną prakaltų, o rytą Alfas patogią valandą, išnešda­vo šiukšles. Vidunaktį Kęstutis virve nusileido į griovį, kame Alfas parūpino baltus apsiaustus su juodu kryžiumi. Pora arklių greit nešė raitelius gimtojon šalelėn; Alfas gerai kalbėjo vokiškai ir tuo išvengė kliūčių.

Iš Trakų Kęstutis greit pasiuntė Kniprodui už vaišingumą padėkos laišką, kuriame sakė, kad jei jam pavyks pati Kniprodą ar jo didžiūnų ką sugauti, tuo­met saugesnį butą jiems parūpinsiąs.

1363 m. bendromis jėgomis vokiečiai kairiuoju Nemuno krantu nuplaukę lig Kauno, nutiesia du tiltu ir apgula tvirtovę. Po 25 sunkios kovos dienų Kau­ną padega. Čia žūsta apie 1000 lietuvių, jų tarpe ir Kęstučio sūnus Vaidotas. Panemune grįždami sunai­kina Bisenos ir Veliuonos tvirtoves (Dlugosz I 1134).

Šie pasisekimai davė vokiečiams progos kėsintis visus Žemaičius paglemžti. 1364 m. vokiečiai sužino, kad lietuviai statydinąs apsaugai dar naują tvirtovę Virgalą arba Naują Kauną ties Nemuno ir Neries san­taka. Kryžiuočiai labai susirūpino. Dabar dviem vo­romis vokiečiai užpuola naująją tvirtovę ir sunaikina ją, nespėjus Kęstučiui ateiti pagalbon. Biseną ir Ve­liuoną vokiečiai vėl užpuola. Goštautas, Lietuvos maršalka, ilgai ir narsiai gynės, kol nepadegė Veliuo­nos ir, negalėdami sulaikyti ugnies, šaukės pasigailė­jimo. Greit ugnis sunaikino tvirtovę, o likusieji gyvi pateko nelaisvėn, arba dėl žiaurumo žuvo kely.

Prūsų metraščiai sako, kad per dvi dienas griau­namos mašinos ardė sienas ir kai kuriose vietose mūras pradėjo irti. Narbutas (Dz. Nar. Lit. V. 141) sako, kad jisai pats vietoje tyrinėjęs dalyką ir niekur mūro žymių neradęs. Reikia pastebėti, kad tvirtovė stovėjo prie pat Gedimino kalno antrame kalne; iš trijų pusių buvo aukštos pakrantės, o iš ketvirtos, nuo bažnyčios, bu­vo išraustas gilus perkasas. Čia Narbutas sienų ne nurodo gal dėl to, kad kalno viršūnė dabar ariama ir, matyt, akmenys nuridenti žemyn, ką liudija lig šiol pilni slėniai akmenų.

Galimas daiktas, kad jau Narbuto laikais nelikę sienos žymių, nes jos buvo žemę apneštos. Šiandie kiekvienas ateivis šiaurės pusės kalne, kur buvo tvir­tovė, pastebės sienos likučius. Visa šiaurės pusė lig šiol plytų ir akmenų nuklota.

Galimas daiktas, kad vėliau šios sienos žymės buvo atkastos. Afanasjovas (Materialy dlia geogr. t statistiki Rossiji) perdaug aiškiai rašo, kad akmenys ir sienų griuvėsiai lig šiol dar puošia kalną.

1365 m. vokiečiai vėl mėgina pulti Žemaičius. Bet šį kartą 4 voromis Algirdas, Kęstutis, Patirga ir Aleksandras, kiekvienas turėdamas apie 4800 ginkluotų žmonių, leidosi Prūsijon.

Apie Ragainę ir Tilžę suėmė nelaisvėn 800 žmo­nių, niekur nesutikdami pasipriešinimo. Iš džiaugsmo iškilmingai viena vokieti sudegina ir grįžta namo. Šieji metai tai nuolatinių karų metai.

Dar keletą kartų Kęstutis sumuša kryžiuočius, kurie mėgina lįsti į Žemaičius. Algirdas nuėjęs apsiaučia Maskvą ir kun. Dimitras išsipirko tik didelė­mis dovanomis.

Nežiūrint nuolatinių karų ir nuolatinio kryžiuočių rėmimo, jie nieko ypatingo nelaimėjo ir net neįsitivirtino Žemaičiuose. Senu papratimu lietuviai nelaikė nuolatinės kariuomenės ir tik reikalui kilus, greit su­bėgdami, narsiai kariaudavo. Reikia turėti galvoj, kad kryžiuočiai kariavo tik su lietuviais, o lietuviai dar su kitais kaimynais vedė nuolatinius karus.

1382 m. Jogaila ir 1398 m. Vytautas Didysis atiduoda Žemaičius kryžiuočiams, bet tik dėlto, kad net Vytauto Didžiojo jie neklausydavo. 1400 m. kryžiuočiai Veliuonoj įsteigė savo galy­bės Žemaičiuose sostinę. Sunku buvo vokiečių virši­ninkams valdyti Žemaičius, nes laisvę mylėdami jų įtakai nepasiduodavo. 1404 m. kryžiuočiai įsitikino, kad tik jėgos pagalba žemaičius bus galima valdyti. Atsiunčiama daugiau kariuomenės. Bet 1405 m. štai kas Įvyksta. Vienas komandoras Martynas Helfenbach, be teismo, įsako pakarti keletą įtakingų bajorų. Kilo didelis žemaičių subruzdimas. Komandoras, norėda­mas pasiteisinti, žymesniuosius bajorus sukvietė į Friedenbergą (Veliuoną), bet vertikas norėdamas pagąs­dinti, dar daugiau žemaičius suerzino. Pradėjo bruz­dėti. Įsakoma juos uždaryti tvirtovėm Bet apsikrikš­tijęs žemaitis juos naktį išvaduoja. Patį komandorą nužudo, tvirtovę sunaikina ir, net antrąją paliai Duby­są tvirtovę sunaikinę, visoje šaly sukelia maištą.

1405 m. vokiečiai atsiveda 100.000 kariuomenės, norėdami numalšinti žemaičius. Vytauto patarimu mūšio išvengta, žemaičiai nusileido, bet ar ilgam? Did. mistras Urlich von Jungingen dėl kivirčių su len­kais, numato karo pavojų ir stiprina tvirtoves.

1408 m. jo įsakymu vėl atstatoma sukilėlių su­naikintoji Veliuonos tvirtovė, taip pat ir kitos Dubysos žiotyse. Vėl kyla daug nesusipratimų; ilgai kar Jo­gaila su kryžiuočiais derėjos, bet 1409 m. Vytautas gauna žinią, kad reikia pradėti karą. Did. kun. Vy­tautas greit keliasi per Nevėžį; kryžiuočiai jį puola. Tai buvo pirmas žygis žemaičiams atvaduoti. Žemai­čių komandoras net nemėgino priešintis. Sudeginęs ties Dubysa tvirtovę, pabėgo į Prūsus.

Greit atvaduojama ir Veliuonos tvirtovė kartu su Žemaičiais. Nueina Vytautas ligi Klaipėdos, kurią atranda gerai sustiprintą.

Tuo pat metu kryžiuočiai norėdami atgauti Že­maičius kėsinasi suvilioti Jogailą, bet tam nepavykus, užpuola lenkus, norėdami dalimis nugalėti priešus.

Kryžiuočiai turėjo ir pasisekimų. Tarpininkaujant čekų karaliui Vaclovui, buvo padaryta taika 1409 me­tais. Vaclovas savo nutarimu Žemaičius pripažino ordenui. Vytautas jokiu būdu negalėjo su tuo sutikti, net karūnos pažadai jo neviliojo. Beliko tik karas. 1410 m. liepos mėn. 15 d. iš­tiko garsusis Žalgirio (Grunvaldo) mūšis. Viduramžy tai buvo didžiausias mūšis.

Jis turėjo nulemti, ar liks savarankiškos Lenkijos ir Lietuvos valstybės, ar amžinai vokiečių valdžiai pa­teks. Žalgirio (Grunvaldo) mūšis, kuriame dalyvavo apie 90000 lietuvių ir lenkų jungtinės kariuomenės, vokiečius visiškai sutriuškino. Nuo to laiko kryžiuo­čiai jau neatsigavo. Žemaičiai tapo laisvi, nors galu­tinoji ramybė bus užtikrinta dar kiek vėliau. Dabar Vytautas ir Jogaila rūpinasi žemaičių vidaus sutvar­kymu.

1387 m. lietuvių krikštas Vilniuje toli gražu ne­palietė Žemaičių. 1398 m. kryžiuočiai užvaldė Žemai­čius, tačiau jų apkrikštyti neįstengė. 1411 m. Vytautas galutinai atgavęs Žemaičius susirūpina jųjų krikštu. 1413 m. apsilanko į Žemaičius Jogaila. Abiejų rūpes­niu buvo apkrikštyta daugybė žemaičių.

1416 m. buvo pastatyta katedra Varniuose ir ke­letas parapijinių bažnyčių: Viduklėje, Kaltinėnuose, Kelmėje, Luokėje, Raseiniuose, Ariogaloje ir Veliuo­noje. Kun. Gedimino laikais ir vėliau, Veliuona buvo mūšių centru, dabar Veliuona taps derybų centru. 1415 m. karalius Jogaila vėl apsilanko Lietuvon. Jis buvo iškilmingai Vytauto sutiktas ir gausiai apdova­notas. Vienybės išreiškimui abu nuvyksta Kaunan. Vytautas Kaune pasilieka, o Jogaila Nemunu nuplau­kia Veliuonon apžiūrėti tvirtovės, kurią Vytautas 1411 m. iš naujo atstatė.

Paskui bemedžiodamas Jogaila nuvyko per Bir­žus ir Ukmergę Vilniun. Po Žalgirio mūšio, po Torno taikos visgi dar daug liko opių klausimų, kuriuos reikėjo aptarti, išspręsti. Kryžiuočiai mėgina pasinau­doti Jogailos lėtumu. Amžinoji vokiečių svajonė, pavergti Žemaičius, greit būtų išsipildžiusi, jei ne Vytauto griežtumas. Vytauto bijodami kryžiuočiai vykdo duotuosius paža­dus, bet derybose nuolat išmėgina Vytauto ir Jogai­los politinį stiprumą ir įgudimą. Po Žalgirio mūšio kryžiuočiai susilaukė dar antro galutinio smūgio vi­suotiniam Konstancijos vyskupų susirinkime. Daug, apkrikštytų žemaičių bajorų Vytautas nusiuntė susirin­kiman. Jie pareiškė Romos bažnyčiai palankumą, prašė paskirti žemaičiams vyskupą ir iškėlė aikštėn kryžiuočių nekrikščionišką darbuotę.

Mokesnių, susisiekimo, sienų ir daugeliui kitų klausimų išspręsti 1416 m. buvo sutarta susivažiuoti ties Veliuona. Atvyko daug atstovų ir patsai mistras Sternbergas su garsiuoju patarėju Landeriu.

Iš lietuvių pusės atvyko Jogaila, Vytautas ir dau­gybė diduomenės.

Kryžiuočių laivai sustojo ties sala; tarnai ištiesė krante palapines. Išdidus ir atsargus mistras nesirodė asmeniškai nei Vytautui, nei Jogailai. Išgirdęs per daug didelius reikalavimus nieko neatsakydamas ir net neatsisveikindamas, sėda į laivą ir nuplaukia žemyn. Po to Jogaila su Vytautu dar kartą aplankė Žemai­čius ir sutvarkė reikalus. Bet nesutvarkyti su kry­žiuočiais santykiai kenkia net patiems lietuviams ir ypač trukdoma prekyba. 1418 m. Voluinijos kivirčai su Švitrigaila privertė Vytautą apleisti Žemaičius, vykti tenai tvarkos daryti. Tuo metu sukyla Žemaičiai, iš­vaiko krikščionių kunigus, grąžina krivių ir vaidilučių apeigas, sudegina bažnyčias.

Vytauto įsakymu sukilimas buvo numalšintas ir 60 sukilimo vadų buvo pakarta. Bet tuoj įvyksta dar didesnis sukilimas ir ypač deginimas dvarų, dėl to, kad jie nebuvo prisidėję prie pirmojo sukilimo (Script. Posilge 376). Sukilėliai nueina lig Klaipėdos, paima Liepoją ir net Rygos miestą. Dėl to sukilimo turėjo daug nuostolių pirkliai. Vytautui parkeliavus, vėl vis­kas grįžta senojon tvarkon.

Tiek darbų eidamas Vytautas tačiau nepamiršta reikalo susitaikinti su kryžiuočiais. Karalius taip pat tam buvo prielankus. Tarpininkų patariamas patsai Jogaila su karaliene 1418 m. atvyko į Gardiną, iš čia kartu su didžiūnais ir senatoriais nuplaukė žemyn Ne­munu. Darsūniškyje susitiko su Vytaru; visi atplau­kė iki Kauno; karalienė liko Kaune, o visi kiti nu­plaukė į Veliuoną.

Su dideliu būriu palydovų atvykęs didysis mistras apsistoja Veliuonos saloje (Script. Posilge 379). Vytauto ir Jogailos laivai sustoja ties Gedimino kalnu. Kuomet iš did. mistro buvo pareikalauta grąžinti Chelmą, Orlovą, Neuendorfą ir kitas žemes arba atsi­sakyti Žemaičių, tai nuo Žemaičių kryžiuočiai atsisakė ir prašė pavesti bylą 12 arbitrų ir jų sprendimu nepa­sitenkinus, apeliuoti apaštol. sostui. Daug buvo tar­tasi per sumanius tarpininkus. Šį kartą Jogaila ir Vytautas, nenorėdami apsijuokti, netikėtai, nutraukę derybas, išvyko.

Kryžiuočiai nespėjo pasiūlyti net jokių nuolai­dų. 1419 m. vos nekilo vėl karas su kryžiuočiais ir jį sulaikė tik popiežiaus legatų intervencija. 1420 m. d ir daugiau nusilpę kryžiuočiai sutinka išmokėti kara­liui 25.000 raudonųjų. Šių metų nederlius, badas, maras išnaikino daug vokiečių. Šios nelaimės pasiekė ir Lietuvą. Dėl eilės ginčų vėl kyla Jogailos karas su kryžiuočiais, bet ciesorius Zigmantas pradeda tarpi­ninkauti, kartą Vytautas nuo karo susilaikė. Ve­liuonoj Vytautas pasižada metus nepulti kryžiuočių, bet kryžiuočiai amžinai turėjo išsižadėti Žemaičių. Ir šioji sutartis nepasiekė tikslo. 1422 m. po metų per­traukos vėl apie 100.000 Vytauto ir Jogailos jungtinės kariuomenės, kartu su rusų ir totorių pritrauktomis jėgomis, užpuolė kryžiuočius, išnaikino didžiausius plo­tus, apsiautė Malburgo tvirtovę (Voigt. B. VII. 4:8).

Kryžiuočiai galutinai nuveikti prašėsi taikos. Prie Melno ežero teko jau galutinai išsižadėti Lenkijos naudai ginčijamų žemių. Žemaičių laisvė buvo užtik­rinta; laisvai leidžiama Lietuvos pirkliams lankytis Prūsus.

Ciesorius nerimavo, kad nenugalimai plėtėsi Jo­gailos ir Vytauto didybė ypač kuomet nuvyko į čekus jų tautietis Zigmantas Kaributas.

Norėdamas pakenkti jų reikalams, ciesorius Zig­mantas teikia kryžiuočiams stiprios pagalbos, ragin­damas nesilaikyti Melno taikos. Bet paleisti gandai, kad lietuviai, vėl parsitraukę totorių, rusų ir turkų, didelėmis jėgomis užpuls Prū­sus, labai išgąsdino ciesorių ir mistrą. Ciesorius per laiškus pradėjo teisintis, atsiprašė ir reiškė noro as­meniškai pasikalbėti, kas greit ir įvyko. Karalius Jogaila nusileisdamas iš savo pusės sutiko atšaukti iš Čekų Zigmantą Kaributą ir atidavė jam Dobrynio žemes.

Mistras, nuolankiai atsiprašydamas, aiškinosi, kad padarytosios sutarties pilnai laikysis, ir prašė padaryti suvažiavimą smulkmenoms aptarti. 1423 m. gegužės mėn. pradžioje, ties Veliuona ketvirtą kartą įvyksta suvažiavimas. Kryžiuočiai prašėsi pakeisti kai kuriuos punktus, bet atmetus jųjų pageidavimus did. kunigaikš­tis ir did. mistras geriausioje taikoje suvažiavimą bai­gė (Voigt. B. VII. 453—460). Beveik per pusantro šimto metų vokiečių nuolatiniai užpuldinėjimai nemaža išplėšė aukų. Gal tik ypatingas lietuvių narsumas išlaikė juos nuo pražūties. Amžinai besikartojąs vo­kiečių veržimasis į rytus per Lietuvos krūtinę dabar aprimo.

Vytautas pervėrė kryžiuočių širdį: dabar po tiek kovų žemaičiai galėjo ramiai ilsėtis. Dabar kyla klau­simas, dėl ko Veliuona per tiek laiko buvo svarbus punktas.

Svarbiausia, žinoma, gal dėl strategiško patogu­mo. Pati Veliuonos tvirtovė iš trijų pusių aukštos pakalnės apsiausta, o iš ketvirtos — gilaus perkaso. Aukšti ir statūs krantai buvo labai patogūs gintis. Svarbu, kad tasai kalnas, laivelio pavidalo, tęsias apie du kilometrus (iš kitos pusės kalno Veliuonos upelis, lygiagrečiai su Nemunu), kitame kalno gale paliai pat Nemuną apie 500 metrų atstumoje stovi vokiečių sta­tytoji Bajernburgo tvirtovė. Tuo būdu lietuviams Ve­liuona tampa labai svarbus gynimosi punktas.

Vietos žmonių pasakomis čia, prieš Bajernburgo tvirtovę, tame aukštame kalne ir žuvęs kun. Gedimi­nas. Politiniu atžvilgiu daug anuomet reiškė didžiulė ties Veliuona sala — posėdžiams vieta, abiem pusėm beveik pusiaukely. Ir kryžiuočiai buvo numatę Ve­liuoną Žemaičių centru. Vėlesniais laikais Veliuona taip pat svarbi: čia valdžios atstovų nuolatinė buveinė, čia muitinės nuo senovės, čia svarbi prieplauka, čia prekybos punktas.

Daug duoda Veliuonai didingumo jos gražioji būklė. Į abi puses tviska tolimiausiai vandenų plotai, o gražūs krantai, savuoju ramumu Nemuną senelį beglobdami, čia ypač tampa meilūs, artimi.

Ar nuo Gedimino kapo kalno pažvelgsi, ar tvir­tovės kalnuose ilsėsies, iš čia Nemunas ypač išrodo gražus ir žavingas. Veliuonos parkas, tiesa, dabar kiek apleistas, bet savo ypatingu kalnuotumu ir įvairumu primena stačiai pasakingus laikus. Dėl monografijos pilnumo tarsiu dar keletą žodžių apie Veliuonos bažnyčią.

1364 m. kryžiuočiams Veliuoną sudeginus ir tvir­tovę sunaikinus, Kęstutis iš naujo viską atstatydino. Atnaujino taip pat ir šventovę, kuri išbuvo lig 1406 m. Čia įsigalėję kryžiuočiai perdirbo šventovę į bažnyčią. Ši šventovė, tai buvo didelis mūro bokštas; viršuje kryžiuočiai įstatė kryžių, kurį tik šiemet vėjas nulaužė. Prie šio mūro bokšto Vytautas tik pristatydino bažny­čią, durys gi buvo iš šono. Tik prieš karą buvo iš­kirstos tiesiog per bokštą didžiosios durys, o iš kairiojo šono pristatytas bobinčius a. a. kun. Tomo rūpesniu. Kad šis bokštas tikra kadaise buvo deivės Veliuonos šventovė, tai liudija paties Narbuto bažny­čios sienoje rastoji lenta, kurioje vos išskaitomas šis pa­rašas:

D. O. M. Veritatis uno q. Viva Et Sano.
Hoc. In Loco. Ūbi Antipuss. Cultus.
VVellone. Aeternitass. Deae.
Fuit Don… Nitril O. Prim.. Sac . Ro.

Nors 1914 m karas senutę bažnyčią ir bokštą gerokai apdaužė, tačiau ji stovi kaip stovėjusi.

Baigdamas turiu priminti dar apie Gedimino kapo kalną, kuris 1911/12 m lenkų inž. Kšivickio buvo kasinėjamas ir iškasiniai nugabenti Varšuvon. Vėliau jį kasinėjo p. Daugirdas. Lig šiol kalne išliko žymės aukuro dvilypio akmenų rato pavidalu.

Dabar, gal būt, suprantama dėl ko čia pasakų, dainų lopšys. Kun. Juška čia tūkstančius dainų surinko, dr. Basanavičius aibes pasakų prirašė, o kiek dar neuž­rašytų čia žmonėse glūdi.

Šis menkas vaizdelis turėtų paskatinti mus iš di­dingos praeities sau stiprybės semtis.

M. Jonaitis Veliuonos ir Vytauto Didžiojo praeitis // Išleido K. Vaičiūnas. – 1930 m.