Vilniaus Perkūno šventykla

A. Zabitis-Nezabitauskis „Vilniaus Perkūno šventykla“ // Ateitis. – 1943, Nr. 166, p. 3

Senosios kartos Lietuvos Istorikai (T. Narbutas, M. Balinskis ir kt.) mėgsta daug pasakoti apie senovės lietuvių religiją, dievus ir šventyk­las. Nors tose pasakose yra daug kas abejotino ir išgalvoto, tačiau, kaip rodo visų tautų religinė evoliu­cija, ir lietuvių tauta, prieš priimda­ma krikščionių tikėjimą, privalėjo turėti savo pirminę religiją, dievus ir šventyklas. Nėra abejonės, kad senovės lietuviai yra garbinę įvairias gamtos jėgas, turėję šventuosius miškus ir gojus, dvasininkus, o gal net ir šventyklas. Istorikai teigia, kad pirmoji lietuvių šventykla bu­vusi Romovė, kurioje gyvenęs aukš­čiausias senovės prūsų ir lietuvių kunigas. Po krikščionybės įvedimo Prūsuose Ramovė buvusi pastaty­dinta Žemaičiuose, prie Dubysos intako į Nemuną. Vėliau Ramovė buvusi perkelta dar giliau į krašto vi­durį, prie Nevėžio intako į Ne­muną. Pagaliau nepaliaujami ka­rai dėl krikščionybės įvedimo Lietuvos žemėse privertę per­kelti senovės lietuvių šventyklas dar toliau į rytus. Taip apie XIII amž. tos senovės lietuvių šventyklos bu­vusios atkeltos į Kernavę ir Vilnių. Šiaip mažesnės reikšmės senovės lietuvių šventyklų buvę ir daugiau visame krašte išmėtyta. Vienos tų šventyklų buvusios skirtos atski­riems dievams ir deivėms, pvz. Praurimei, kitos gi visiems kartu, pvz. Antakalnio šventykla. Aplink didžiausias šventyklas buvo įrengtos deginimo aikštės ir laužai, kuriuose buvo deginami mirusių, kunigaikščių ir riterių kūnai kartu su arkliais ir tarnais. Čia pat dievams buvę auko­jami ir karo belaisviai.

Kaip iš tikrųjų atrodo Vilniaus Perkūno šventykla ir Antakalnio Mildos šventykla, jokių tikrų duomenų nėra išlikę. T. Narbuto „Dzieje narodu litcwskiego“ I t. pateiktas Vilniaus Perkūno šventyklos aprašy­mas tegali būti laikomas tik pasakojimu, nes nėra paremtas jokiais isto­riniais duomenimis. Vis dėlto su tuo pasakojimu pravartu susipažinti, nes jis paremtas tam tikrais faktais ir logika. Anot jo, Vilniaus senovės lietuvių šventykla stovėjusi toje vie­toje, kur Vilnia įteka į Nerį. Čia buvęs palaidotas kunigaikštis Šventaragis. Jo sūnus Gerimantas 1265 m. šioje vietoje pastatydinęs Perkū­no šventyklą. Šventykla buvusi pa­statyta iš akmenų, be stogo. Jos ilgis 150 uolekčių, plotis 100 uolekčių, sienų aukštis 15 uolekčių. Į šventyk­lą buvęs vienas įėjimas iš Neries pusės. Prieš įėjimą buvusi koplyčia įvairiems daiktams ir brangenybėms sudėti. Po ta koplyčia buvę įrengti požemiai, kuriuose buvę laikomi se­novės lietuvių garbinamieji žalčiai, rupūžės ir kiti gyviai. Tarp koply­čios ir šventyklos sienos buvusi 16 uolekčių aukščio lapinė, kurioje buvusi pastatyta Perkūno statula. Prieš koplyčią buvęs 12 laiptų altorius. Altoriaus kiekvienas laiptas buvęs 0,5 uolekties aukščio ir 3 uolekčių pločio. Altorius buvęs aptvertas grotelėmis.

Vilniaus Perkūno šventyklos alto­riaus stalas buvęs 3 uolekčių aukš­čio, 9 kvadratinių uolekčių ketur­kampis, aplinkui apsmaigstytas tau­ro ragais ir kaulais. Kiekvienas alto­riaus laiptas buvęs skirtas atskiram zodijako ženklui. Kiekvieną mėnesį buvę aukojama ant to laipto, į kurio ženklą įeidavo saulė. Prie pat šven­tyklos buvę pastatyti krivių krivai­čio rūmai su apvaliu bokštu. Iš čia skelbta dievų valia ir stebėta saulės eiga. Pagal pastebėjimus būdavusi nustatoma pirmoji mėnesio diena, kurią būdavo aukojama ant atitin­kamo minėtojo altoriaus laipto. Kiekvienų metų pradžioje į tą bokš­tą buvę įmūrijama po plytelę su paslaptingu ženklu. Gerimantas, po tėvo laidotuvių sumanęs pastatyti šventyklą, 1265 m. pasiuntęs į Že­maičius pasiuntinius pas pranašę pa­tirti šventyklos ateities. Pranašė pa­sakiusi, kad šventykla išsilaikysianti tol, kol Lietuva būsianti stabmeldiš­ka. Tada ji liepusi padaryti 122 ply­teles su įrašais ir ženklais. Įrašai turėję reikšti gerus ir blogus metus. Paskutinioji plytelė buvusi pažymėta dvigubo kryžiaus ženklu, vadinasi, reiškė 1387 metus — stabmeldiškos Lietuvos galą ir Lietuvos krikštą.

Kai kurie Vilniaus pirmosios ka­tedros istorikai, pvz„ kun. J. Kurczewskis, tvirtina, kad statant pirmą­ją Vilniaus katedrą tebuvęs sugriau­tas tik stabmeldiškasis senovės šventyklos altorius ir Perkūno sta­tula. Senosios šventyklos sienos gi buvusios panaudotos pirmajai Vil­niaus katedrai. Toje pirminėje ka­tedroje net didysis altorius buvęs pastatytas daugiau ar mažiau pana­šus į stabmeldiškąjį altorių. Kadan­gi senosios lietuvių šventyklos sie­nos buvusios per toli viena nuo kitos ir dviejų kolonų eilių nepakakę stogui uždengti, tai pirmoje katedro­je buvusios pastatytos trys kolonų eilės, kurių viena ėjusi išilgai per katedros patį vidurį. Apšvietimui buvę įrengti šeši langai pryšakiniame fronte ir po 12 langų kraštuti­nėse sienose. Altoriai buvę įrengti navų galuose, vienas gi bažnyčios viduryje tarp vidurinės eilės ketvir­tosios ir penktosios kolonos. Ant to altoriaus pastatytas didysis kryžius, pats altorius aplinkui apvestas gro­telėmis. Taip senoji Perkūno Šven­tykla buvusi perdirbta į Vilniaus pirmąją katedrą.

Šios legendos apie Vilniaus Perkū­no šventyklą ir pirmąją Vilniaus ka­tedrą, savaime suprantama, istoriš­kai nėra galimos pagrįsti. Jos prieš­tarauja net istorinei logikai. Pvz. pagal T. Narbutą Vilniaus Perkūno šventykla buvusi padaryta iš ak­menų, tuo tarpu 1387 m. pastatytoji pirmoji Vilniaus katedra greičiausia buvo medinė, nes ji jau 1419 m. vi­siškai sudegė. Naują mūrinę gotinio stiliaus Vilniaus katedrą atstatė Vy­tautas Didysis. Vytautinės katedros frontoninės sienos ir gotinio stiliaus pilioriaus fragmentai atrasti per 1931 m, tyrinėjimus, pirminės gi ka­tedros liekanų ligi šiol dar nerasta. Nepaisant tų prieštaravimų, pirmi­nės Vilniaus katedros kildinimas iš Vilniaus Perkūno šventyklos teikia jai didelio legendinio žavumo ir tau­tinio turiningumo.