Raudonės ir Gelgaudų pilių šešėliuose

A. Vilainis „Raudonės ir Gelgaudų pilių šešėliuose“ // Ateitis. – 1943, Nr. 168, p. 3

Garlaivis prisigretina prie Rau­donės pilies. Pro medžius kyšo aukš­tai iškilęs pilies bokšto kuoras. Gar­laivis sulėtina savo plaukimą, prie jo prisiartina valtis, ir mes, atsi­skyrę nuo toliau važiuojančių bū­rio, iriamės valtimi į krantą.

Paėję keletą žingsnių smėlėtu krantu, perėję vieškelį, lipame į statoką krantą, apaugusį medžiais. Kiek palipėjus, pro medžių šakas iškyla raudoni mūro pastatai. Iš­ėjus į aikštę, Raudonės pilies pasta­tas atrodo milžiniškas. Retą kurį tokį pastatą rasime ir mūsų sena­jame Kaune. Kol čia apeini pilies rūmus, tenka užtrukti geroką va­landėlę. Iš oro jie savo didumu ir viduramžio architektūra padaro gi­laus įspūdžio. Pilies mūrai yra tri­jų keturių aukštų. Pietiniame gale esąs bokštas turi net per 30 metrų aukščio.

Ši pilis jau žinoma iš keturiolik­tojo amžiaus. Ją čia pastatė kry­žiuočių ordinas, vesdamas karus su lietuviais. Tvirtovė 1384 m. buvo sunaikinta. Po trejų metų ordinas ją vėl atstatė. Vėliau pilis buvo valdoma lietuvių, ji gerokai apgriu­vo ir sunyko. XVI amž. pabaigoje pilį perėmė ir atnaujino Žemaičių seniūnas Kristupas Kiršenšteinas. XIX amž. pilis ir rūmai atiteko portugalų pilietybės didikui de Castro. Jis rūmus atnaujino ir čia pily­je jo šeima nuolat gyveno. Prieš pat šį karą de Castro giminė pilį perleido Lietuvos Bankui, pasilikda­ma sau prie dvaro ūkį. Jau anks­čiau jie savo žemės dalį buvo išpar­davę sklypais naujai besikuriančiam miesteliui. Vieną mūrinį namą jie padovanojo bažnyčiai, prie kurios buvo pristatytas vienas bokštas. Bažnyčioje buvo pradėtos laikyti pamaldos 1933 m. Bolševikams oku­pavus Lietuvą, de Castro su šeima repatrijavo į Vokietiją.

Apžiūrint pilies rūmus iš vidaus, jie nedaro gilaus įspūdžio. Tiesa, bevaikščiojant koridoriais, apžiūrinėjant kambarius, sales, galima dau­giau išvargti, kaip keliasdešimt ki­lometrų pėsčia keliavus. Tačiau rūmų vidus nėra ryškus išpuošimu ir grožiu. Čia nėra nei freskų, karnyzų, nei kitų pagražinimų. Ne­bėra nė senųjų židinių; jų vietoje stovi kokliniai pečiai. Visi kamba­riai buvo paversti gyvenamais; čia apsigyvendavo daug vasarotojų ir besikuriančio miestelio gyventojų, kurie nebuvo sau namų pasistatę.

Bokšto laiptai, kurie per didįjį karą buvo sudeginti, dabar yra su­tvarkyti primityviškai. Reikia lip­ti medinėmis kopėčiomis. Nepra­tusiam ar senesnio amžiaus žmogui tai sudaro ne tik nepatogumo, net ir baimės. Bokšto viršus apdengtas skarda. Jo viduryje stovi vėliavai stiebas.

Vaizdai, matomi iš bokšto, turi kiekvieną nustebinti. Užnemunės lygumos išnyksta, kaip begalinė jū­ra akiračio tolumoje. Iš čia galimą priskaityti daug bažnyčių bokštų. Pats platusis Nemunas pavirsta siaura vandens juosta. Didžiuliai medžiai atrodo krūmais, o esant jiems toliau, jie susilieja su aplin­kumos žaluma. Žvelgiant Žemaiti­jos kryptimi, vienur kitur matyti bažnyčios bokštas, medžiais apau­gusi sodyba.

Tuoj už pilies parko yra naujai išsistatęs Raudonės miestelis. Jis atrodo dideliu bažnytkaimiu ir savo plotu beveik prilygsta vidutiniškam Žemaičių miesteliui. Miestelio pa­statai išsklidę. Tarp vieno kito na­mo yra didokas daržas. Vienabokštė bažnyčia, žvelgiant iš pilies bokš­to, atrodo visai nedidelė, o miestelio namai — kaip iš lentų sukaltos bū­delės.

Nusileidę iš pilies bokšto, vyksta­me toliau panemunės keliu į kitą pilį — Gelgaudų. Ją vietos žmonės dar vadina „Zamkum”. Ji yra Vytėnų kaimo ribose. Pilis stovi kiek atokiau nuo Nemuno, ant aukštokos kalvos. Ji tebeturi ryškias sustipri­nimų žymes; pilies mūrus supa aukšti skardžiai ir gilūs grioviai. Rytų pusėje pilį supa tvenkiniai. Pilis iš visų pusių apaugusi storais, šimtamečiais medžiais. Jų kiek ma­žiau iš tos pusės, kur yra priklausąs vienuolynui Vytėnų dvaras. Iš Ne­muno pusės pilies kaip ir nematyti. Stovint prie pilies, ir pats Nemunas pro medžius beveik nematomas.

Pilies rūmai kituomet sudarė be­veik uždarą kvadratinį kiemą. Da­bar dalis sienos jau išgriuvusi, ir patys rūmai gerokai apirę. Po dau­gumą pilies kambarių jau visai ne­begalima vaikščioti. Jie ir šiaip at­rodo klaikiai, lyg už kiekvienų du­rų kas tykotų pagriebti savo auką. Žinoma, šiuose apgriuvusiuose rū­muose dabar niekas negyvena. Jų vieninteliai gyventojais dabar yra šikšnosparniai, apuokai ir į savo lizdą nusileidžią gandrai. Sienos įgavusios pilką spalvą, aptrupėjusios, aplinkui matyti plytų nuo­laužų.

Žinoma, ši pilis būtų daugiau ap­griuvusi, jei ja nebūtų pradėjusi rūpintis Meno ir Kultūros Pamink­lų Apsaugos įstaiga. Jų čia įdėto darbo žymės ir dabar tebėra ryš­kios. Aptvarkyti bokštai, uždengtas stogas, kai kur sutvirtintos sienos. Tačiau visa tai tik lašas jūroje. Pi­liai sutvarkyti ar restauruoti reikė­tų nemaža kapitalo ir laiko.

Po pilimi yra požemiai, tačiau jų lankyti nebandome, nes jie yra vie­tomis apgriuvę, ir pavojinga į juos nusileisti. Iš jų eina dvokiąs pelė­sių kvapas. Pasakojama, kad šiuose požemiuose buvo kalinami didikams nusikaltę žmonės. Ten buvę ras­ta prie požemių sienų prirakintų grandinių ir daug žmonių griaučių ir kaukuolių. Apylinkės gyvento­jai pasakoja apie vaiduoklių pasiro­dymą, pančių žvangėjimą ir įvairius girdimus balsus.

Ši pilis esanti statyta XVII — XVIII amž. Jos statybai medžiaga buvo panaudota iš buvusių Bisėnų pilies rūmų. Ji stovėjusi netoli šios pilies, miške, už mažučio upelio. Da­bar toje vietoje galima rasti gilią duobę su mūro liekanomis. Senes­ni žmonės tvirtina, kad, nusileidus į šią duobę, užtinkamas urvas, kuris Nemuno dugnu išeina antron pusėn į Norkūnų laukus. Bisėnų pilis buvo pastatyta XIII amž. Nuo XIX amž. Vytėnų dvaras ir pilis priklausė didi­kų Gelgaudų giminei. Tai, esą, tie pa­tys Gelgaudai, kurie pasižymėjo su­kilimų metais. Vienas tų Gelgaudų buvo nepasisekusio žygio jis su savo kariuomenės likučiais perėjo sieną ir ten buvo vieno savo kareivio nu­žudytas.

Po didžiojo karo Gelgaudų pilį ir Vytėnų dvarą nupirko amerikietis turtuolis kunigas Petraitis. Jis bu­vo sumanęs pilį restauruoti ir jos bokštuose įtaisyti astronomijos ob­servatoriją. Dar būdamas Ameri­koje, jis tais mokslais domėjosi ir tam darbui buvo įsigijęs vertingų įrankių. Vėliau jis nuo šios min­ties atsisakė, ir patys Gelgaudų pi­lies rūmai, skolos neišmokėjus, bu­vo grąžinti Žemės ūkio Ministeri­jai. Dvarą jis atidavė vienuoliams saleziečiams. Petraitis po kelerių metų mirė. Dabar jis yra palaido­tas netoli pilies, miškelyje. Sale­ziečiai savo geradariui pastatė kop­lyčią ir jos viduryje padėjo jo kū­ną. Kasant toje vietoje žemę, buvo rasta daug kaulų. Iš to spėjama, kad čia seniau buvo kapinaitės.

Vytėnuose saleziečiai pastatė kop­lyčią, įkūrė ūkį ir netoli Nemuno ant kalvos buvo padėję pamatus di­džiuliams vienuolyno rūmams ir bažnyčiai. Ten buvo numatyta per­kelti ne tik vienuolyną, bet įsteigti milžiniškas įvairių rūšių dirbtuves ir pavyzdingiausią Lietuvoje ama­tų mokyklą. Lėšas šiems pastatams jie manė surinkti Lietuvoje ir gauti tam tikrą sumą iš savo turtingo or­dino, paplitusio Italijoje ir kituose kraštuose. Nors Gelgaudų pilis niūri, apiru­si, tačiau, kai čia pro medžius švie­čia saulė, kai ją glėbia mėlynas va­saros dangus, ji atrodo nuostabi, bet ir prasminga: lyg dideli vartai į mūsų tolimą ir brangią praeiti.